Pereiti prie turinio
VIAGRA

Poezija

Rekomenduojami pranešimai

Jei dienos būtų kvepiantys žiedai,

Kiek daug medaus širdis turėtų.

Medus saldus, užtektume ilgai,

Ir sau, ir draugui,kai padėt reikėtų.

Lai dienos būna kvepiantys žiedai...

Jei dienos būtų ryškiaspalviai aitvarai,

Kiek džiaugsmo į gyvenimą atneštų...

Galėtume dalintis juo ir netaupyt visai,

Nes tai, ką duodi, dvigubai daugėtų.

Lai dienos būna ryškiaspalviai aitvarai...

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,

Kiek nuostabių šalių galėtume išvysti.

O vieną dieną atsiirtume tenai,

Kur šiluma širdžių stipriau už saulę blyksi.

Lai dienos būna plaukiantys laivai.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Prisidėk prie širdies miško šlamesį -

ir skaudėti nustos...

Užsimiršk visas vėjo glamonėse -

ir laikas sustos...

Išdalink gelsvą spindulį šypsenom -

ir pasklis šiluma...

Savo džiaugsmą barstyk be atokvėpio -

prisipildys diena...

Pilką veidą nuprausk jūros debesiu -

ir didybe nušvis...

Užkankink liūdesy pykčio virusą -

ir meilė atgis...

Viską tyliai šnibždėk ... per garsiakalbį -

nebeliks netiesos...

Rink lygybės prieš sąžinę nuotrupas -

nieks ant kelio nestos...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Mes kartais pavargstam nuo triukšmo,

 

Bet kartais ir nuo mėlyno dangaus.

 

Mes kartais trokštam pamatyti savo veidą,

 

Bet kartais norim nepažint savęs daugiau.

 

Mes kartais bandom būt pačiais svarbiausiais,

 

Bet kartais norim dingt minioj pilkų veidų.

 

Mes kartais trokštam padaryt kitus laimingus,

 

Bet kartais norim spjaut ant supančių žmonių.

 

Mes kartais būnam abejingi skausmui,

 

Bet kartais norim verkt dėl smulkmenų mažų.

 

Mes kartais norim elgtis taip,kaip liepia protas,

 

Bet nugali širdis pilna jausmų.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

…Skubėdami prarandam ir išmėtom

Ir nepamatom, skrisdami dvasia,

Nei uogos, sirpstančios iš lėto,

Nei skausmo gero draugo akyse.

Tiktai paskui, kada jau visko turim,

Jau sendami, pajuntame staiga

Į pačią širdį priekaištą ar dūrį -

Užlieja juodo išgąsčio banga,

Kad mes visai be reikalo skubėjom,

Kad nardėm tarp beprasmių reikalų,

Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom

Ir jau nepataisysi. Per vėlu.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Atmerk akis - aš čia.

Manęs nereikia ieškoti.

Visada čia buvau

Ir nesiruošiu išeiti.

Priimk mane -

Aš tai, ko tau reikia.

Leisk man mylėti tave,

Tai juk tai, ką aš moku.

Ateik šiandien

Ir pasilik amžinybei.

Išgerk mano ašaras,

Atimk iš manęs skausmą.

Duok man saują laimės,

Mylėk mane be proto.

Pagydyk mano širdį,

Aš žinau - mes galim būt laimingi.

Nebučiuok manęs paskutinį kartą -

Laikyk mane glėby amžinai.

Suprask - aš ta, kuri tave supranta,

Ta, kuri niekad neišeis.

Nebegaišk daugiau,

Vienai man daros šalta.

Ateik greičiau

Ir kančios pasibaigs.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Vyriškoj tavo širdy leiski sušilti man-

Žemėje gimusiai ilgesio dainai tyliai.

Nieko netrokštu daugiau- tu mano saulė,

Virpanti siela tavo šviesos pilna.

Koks mano vardas? Pačiu gražiausiu vardu

Šauki ilgai- svajonę mergaitiškai svaigią.

Esu beginklė. Pavasario pievoj žiedai

tokie beginkliai prieš mėlyną tyrą dangų.

Bet mano silpnumas- ar ne dangaus dovana?

Aš jau išmokau tavo mintis skaityti.

Stiprios ir švelnios rankos supa mane,

Aušra pavertusios rudenio gūdžią naktį.

Aš nekalta, kad žibuoklė trapi esu

Žemėje gimusi- tau panaši i mitą.

Tavęs vienintelio ieškau, žmogau, visur-

Vyriškoj tavo širdy kad galėčiau sušilti.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Paprasta daina

 

Sėdžiu ant kranto,

metus skaičiuoju,

žiūriu į vandenį

arba galvoju.

 

Laukiu vasaros

arba laiško,

arba klausausi,

kaip sielos vaikšto.

 

Lietūs praeina,

nutirpsta sniegas

- tik tavo žodžio

neatneša niekas.

 

Štai jau kiek metų

paukščiai sugrįžta...

Į tave žiūriu vis

- tavęs nepažįstu.

 

Regiu tavo veidą

baltą - kaip akmenį.

Apie tave galvoju

- tavęs neatmenu.

 

M. Martinaitis

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Džiaugsmas

 

Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių

Kaip žemė aš iškart sužaliavau.

Tu atėjai - ir aš upelėm,

Plačiaisiais ežerais sualsavau.

 

Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia

Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.

Ir saulėje plasnoju dulkele,

Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.

 

Kaskadom saulės tu mane užtvindei.

Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk.

Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.

Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.

 

Janina Degutytė

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Iš sonetų

 

Pirmą kartą sutikau ją vieną

Grįžtančią per parką takeliu.

Sužibėjo, lyg dvi ugnys pro blakstienas,

Akys, klausiančios: kas tu?

 

Bet nei vieno žodžio nepratarę

Išgyvenom visą vasarą kartu.

Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė

Už puikumą išdidžių širdžių.

 

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę

Savo ilgesio ir degančios kančios;

O reikėjo tart tik vieną žodį...

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:

 

Ji veltui kasnakt pabunda mano vardą šaukdama.

Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.

 

Vytautas Mačernis

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
Jei dienos būtų kvepiantys žiedai,

Kiek daug medaus širdis turėtų.

Medus saldus, užtektume ilgai,

Ir sau, ir draugui,kai padėt reikėtų.

Lai dienos būna kvepiantys žiedai...

Jei dienos būtų ryškiaspalviai aitvarai,

Kiek džiaugsmo į gyvenimą atneštų...

Galėtume dalintis juo ir netaupyt visai,

Nes tai, ką duodi, dvigubai daugėtų.

Lai dienos būna ryškiaspalviai aitvarai...

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,

Kiek nuostabių šalių galėtume išvysti.

O vieną dieną atsiirtume tenai,

Kur šiluma širdžių stipriau už saulę blyksi.

Lai dienos būna plaukiantys laivai.

 

 

VISO KO GERIAUSIO! Praneškit naujienas.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

V I E N A T V Ė

Vienatvė lyg lietus vakaris,

prie marių mėlynų liūdnai sušnaręs.

Per skliautą plinta, blėstatį lyg varis,

ilgai virš klonių klaidžioja ir vėl

iš ten a nt miesto leidžias pamažėl.

 

Taip šlamaji, kai žemėj vien šešėlis

ir kai visi takai jau ilgis ryto,

kai žmonės naktį lyg rugsėjo gėlės

dar trokšta, rodos, to, kas jau nuvyto,

ir apmaudingai vengia vienas kito,

į pagalvę tą pačią atsilošę,

vienatvė tąsyk lyg upė ošia...

 

M.R.RILKĖ

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Prisijunkite prie pokalbio

Jūs galite rašyti dabar, o registruotis vėliau. Jeigu turite paskyrą, prisijunkite dabar, kad rašytumėte iš savo paskyros.

Svečias
Parašykite atsakymą...

×   Įdėta kaip raiškusis tekstas.   Įdėti kaip grynąjį tekstą

  Only 75 emoji are allowed.

×   Nuorodos turinys įdėtas automatiškai.   Rodyti kaip įprastą nuorodą

×   Jūsų anksčiau įrašytas turinys buvo atkurtas.   Išvalyti redaktorių

×   You cannot paste images directly. Upload or insert images from URL.


×
×
  • Sukurti naują...

Svarbi informacija

Informuojame, kad šiame puslapyje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su Privatumo politika.