Etiketo pradžiamokslis

Lyg ir neradau tokios temelės, tai nutariau pradėti. Mano manymu, kiekvienam save gerbiančiam žmogui būtina domėtis, kokie yra etiketo reikalavimai įvairiose gyvenimo situacijose. Juo labiau dabar, kai ir lietuviai pradėjo daug keliauti, manau tikrai pravartu žinoti, kaip tinkamai elgtis, kad nepakliūtum į nemalonią ar keblią situaciją dėl savo neišmanymo ir neatrodytum kaip atvykėlis iš Rūgpienių kaimo Tai ir kviečiu pasidalinti ne tik bendrais patarimais, bet galbūt ir tam tikrų konkrečių šalių pavyzdžiais (t.y. kokie yra reikalavimai, nulemti tų šalių kultūros ir papročių )

Pateiksiu keletą bendrų normų, galiojančių visur:

PASISVEIKINIMAS

Kas ką privalo sveikinti ir kodėl

1. Pavaldus pagal rangą asmuo pasisveikina su aukštesniojo rango asmeniu;

2. Jaunesnis asmuo pasisveikina su vyresniu;

3. Vyras pasisveikina su moterimi.

Kartais šių taisyklių laikytis ne taip paprasta, ypač tuomet, kai susitinka skirtingos socialinės padėties asmenys. kartais tarnybinė padėtis gali būti svaresnė nei amžius, lytis ar profesinis išsilavinimas. Tarkime, aukštas pareigas užimantis habilituotas akademikas, turintis garbės daktaro laipsnį, Seimo narys, susitinka premjerą. Net jei premjeras nėra bigęs mokyklos, Seimo narys pirmas turi sveikintis su premjeru. pavyzdžiui, dr., hab.dr.prof. Vardenis Pavardenis, Seimo narys, per Seimo sesiją susitinka premjerą, neturintį akademinio laipsnio. Premjeras yra aukštesnio rango asmuo, todėl jis tikisi, kad seimo narys pirmas su juo pasisveikins.

Tos pačios taisyklės galioja ir versle. Čia, pvz., skyriaus vadovas pasisveikina su įmonės savininku, o sekretorė - su skyriaus vadovu. Šiuo atveju firmos savininko ir skyriaus vadovo akademiniai lipsniai yra antrinis dalykas. Net jeipastarasis - profesorius, o įmonės savininkas - stalius, skyriaus vadovas vis vien turi pirmas pasisveikinti su įmonės savininku, nes būtent jis yra darbdavys, o ne atvirkščiai. Kai kalbama apie moteris, dažni iškyla neaiškumų, nes posakis "Ladies first" ("Moterims pirmenybė") yra labai įsigalėjęs. Nors labai gražu rodyti moteriai pagarbą, tačiau ir šiuo atveju pasisveikinama su aukštesniu pagal rangą asmeniu. laikantis šių taisyklių išreiškiama pagarba. Pagaliau taip ir kiti žmonės gali iš karto įvertinti, kokią padėtį užima besisveikinantys asmenys.

Profesinis titulas svarbiau nei mokslinis laipsnis

pasitaiko situacijų, kai susitinka įvairius titulus turintys asmenys. Sveikinantis glioja taisyklė, kad akademinis laipsnis yra svarbiausias. Pvz., ponia Smith, daktaro laipsnį turinti gydytoja, susitinka grafienę fon Hohenvinter. Tokiu atveju grafienė pasisveikina pirmoji, nes akademinis laipsnis yra aukštesnio rango nei kilmės titulas. ši taisyklė aiškinama tuo, kad kilmės titulas įgyjamas kartu su pavarde, o akademinį laipsnį užsitarnauti pavyksta tik baigus studijas ir apsigynus daktaro vardą. Todėl minėtuoju atveju grafienė gydytoją pasveikintų taip: "Lba diena, ponia daktare Smith", o ši atsakytų: "laba diena, ponia Hohenvinter". Pagal šį pavyzdį grafienė į gydytoją gali kreiptis tiesiog "ponia daktare".

Jei grafienė šiuo atveju taip pat turėtų daktaro laipsnį, jos titulas būtų svarbesnis. Tai reiškia, kad su savo kilminga kolege gydytoja turėtų pasisveikinti pirmoji. Akademiniai laipsniai visuomet laikomi svarbesniais, todėl jie nurodomi prieš kilmės titulą. Šiuo atveju taisyklingai titulas skambėtų taip: "Dr.grafienė Hohenvinter".

Gydytojas ir daktaro laipsnis

Gydytojas, kaip šios profesijos atstovas, bendrinėje kalboje dar gali būti vadinamas tiesiog daktaru. Nėra klaidos į gydytoją kreiptis tiesiog "pone daktare", neminint pavardės.

Įmonės hierarchija svarbiau nei titulas

Įmonėse vyrauja taisyklė, kad įmonių vadovai daugeliu atveju yra aukštesnio rango. Net jei įmonės valdybos pirmininkas nėra baigęs mokyklos, akademinį ir (ar) kilmės titulą turintis pavaldinys privalo pirmas pasisveikinti su juo, o ne atvirkščiai.

Kariniai laipsniai

Į itin aukšto rango kariškius kreipiamasi nurodant jų laipsnį. Kitais atvejais kreipiamasi tik pavarde. Pavyzdžiui, į rezervo kapitoną kreipiamasi "pone..." Korespondencijoje kariniai laipsniai vartojami dažniau. Vis dėlto kreipiantis į aukštesniojo rango pareigūnus, rekomenduojama nurodyti taisyklingą karinį laipsnį, pvz., "pone pulkininke" ar "ponia majore".

Trumpa apžvalga: laipsnis/titulas kreipiantis

Titulai skirstomi į akademinius laipsnius, valdovų ir dvasinius titulus.

Akademiniai laipsniai:

Gerb. ponas dr. Miuleris

Gerb. ponia dr. Mejer

Gerb. ponas profesorius Šulcas

Gerb. ponia profesorė Brown

Gerb. ponas rektorius

Gerb. ponia rektorė

Jūsų Magnificencija (šitas man labai juokingai skamba)

Valdovų titulai:

Gerb. ponas fon Krafencolernas

Gerb. ponia fon Vinterstain

Gerb. ponas princas fon Krafencolernas

Gerb. ponia grafienė cu Vinderhenzė

Dvasiniai titulai:

Jūsų Eminencija (kardinolas)

Jūsų Ekscelencija (arkivyskupas ar vyskupas Katalikų bažnyčioje)

Gerb. ponas vyskupas (Evangelikų bažnyčioje)

Jūsų Malonybė (klebonas, prelatas)

Gerb. ponas kunigas

Gerb. ponia kunigė

Gerb. ponas kapelionas

Kiti titulai:

Gerb. ponas direktorius

Gerb. ponia rektorė

Gerb. ponia apskrities viršininkė

Gerb. ponas ministras

(pagal "Etiketo pagrindai")

Tailande liesti kieno nors galvą laikoma pačiu rimčiausiu įžeidimu, nes galva laikoma “šventa” (pėdos, savo ruožtu, laikomos “purvinomis”).

Jei kada tektų viešėti Kinijoje, – jokiais būdais nevėpsokite į nuogas moterų kojas (išskyrus tuos atvejus, kai moteris apskritai yra nuoga). Toks elgesys Kinijoje laikomas didžiausiu įžeidimu, už kurį kelias dienas teks praleisti vietiniame kalėjime.

Japonijoje svečiuojantis visuose privačiuose namuose būtina, o taip pat lankantis muziejuose bei kai kuriuose viešbučiuose reikia nusiauti batus.

ARBATPINIGIAI

"Keliaujant pasikliauti vien įpročiais ar nuojauta paliekant arbatpinigių nesaugu: nesvarbu kur susiruošėte keliauti, palengvinkite sau kelionę iš anksto ir pasidomėkite tos šalies arbatpinigių etiketu – nes atsidūrę kitame krašte galite būti nemaloniai nustebinti aptarnaujančio personalo reakcija į jiems paliktus „papildomus“ pinigus.

Italijos restoranuose galimi du variantai: arbatpinigiai už aptarnaujančio personalo pastangas bus įskaičiuoti į sąskaitą arba jūs turėsite jų palikti patys. Abiem variantams galioja ta pati taisyklė – vertėtų palikti 10 proc. nuo sąskaitos. Tada į jus niekas nežiūrės kreivai. Kitose vietose arbatpinigių palikti nereikia, nebent norėtumėte įrodyti savo dosnumą ir dėkingumą.

JAV ir Kanada arbatpinigių atžvilgiu aptarnaujančiam personalui yra tikrai rojus: čia bonusas už malonų aptarnavimą didžiausias. Blogiausiu atveju vertėtų palikti 10 proc. nuo sąskaitos, o brangesniuose restoranuose ši suma gali siekti ir 25 proc. Baruose vertėtų papildomai palikti 2-3 dolerius, o taksi vairuotojams pridėti papildomai 15 proc.

Rytinėje Europoje situacija kur kas palankesnė turistų piniginėms: restoranuose užteks palikti 10 proc. nuo sąskaitos. Taksi ar baruose palikti arbatpinigių niekas neįpareigoja, taip pat arbatpinigių nesitiki sulaukti ir gidas.

Važiuojant į Egiptą teks apsišarvuoti kantrybe ir pasirūpinti storesne pinigine: čia žmonės įpratę už kiekvieną, net ir menkiausią paslaugą gauti arbatpinigių. Nevertėtų žiopsoti, nes kiekvienas čia bando užsidirbti iš turistų – egiptiečiai išties apsukrūs. Iš užsieniečio stengiamasi išpešti tiek naudos kiek įmanoma: dažnai tenka mokėti ir du kartus. Patarnavimas ar pagalba čia įvertinama „bakšiš“, kuris sudaro 5-15 proc. Viešbučiuose aptarnavimas įskaičiuotas į sąskaitą, tačiau vertėtų palikti dar 5 proc. Prieš įsėdant į taksi vertėtų iš anksto susitarti su vairuotoju dėl kelionės kainos – kitaip suma jus gali netikėtai nustebinti.

Nors europiečių kultūroje dosnumo demonstravimas laikomas teigiamu ženklu, kai kuriose kituose kontinentuose jo demonstruoti nevertėtų.

Australijoje ir Naujoje Zelandijoje arbatpinigių etiketas radikaliai skiriasi nuo anksčiau aptartų šalių: kas kitur priimtina, t.y. arbatpinigiai, čia laikoma įžeidimu. Logika paprasta: palikdami arbatpinigių, aptarnaujančiam personalui jūs duodate suprasti, kad jis uždirba nepakankamai, todėl papildomas „bonusas“ čia traktuojamas labai neigiamai. Tačiau kai kuriose vietose, pvz. Auksinėje Pakrantėje ši tradicija jau baigia prigyti. Keliaujant po šias šalis nevertėtų sukti galvos dėl arbatpinigių palikimo viešbučio darbuotojams ar gidams, tačiau važiuojant taksi galima pasakyti vairuotojui, kad jis sau pasilaikytų grąžą.

Štai atėjo laikas ir norintiems keliauti į Japoniją: nors už bilietą sumokėsite nemažai, išvis neteks rūpintis dėl arbatpinigių. Kaip ir Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, sąskaitos apvalinimas, grąžos palikimas ar kitoks „bonusas“ nuo sąskaitos gali būti įžeidžiantis. " (www.meniu.lt)

Aciu Jurk uz naudinga ir idomia tema :D

nėra už ką, Nicole Tik dabar galvoju, kažin, ar ji tokia jau įdomi, kol kas niekas nieko nerašo ir nekomentuoja Užtat aš dar šį tą parašysiu :D

PASISVEIKINIMAS

Pasisveikinimas rankos paspaudimu

Sveikinantis ištiesiant ranką taip pat galioja tam tikros taisyklės:

1. Aukštesniojo rango asmuo ištiesia rnką žemesniojo rango asmeniui.

2. Moteris ištiesia ranką vyriškiui.

3. Vyresnio amžiaus asmuo - jaunesniam.

Tačiau šios formulės kasdienybėje gali keistis. Pastaruoju metu įsigalioja nuostata, kad tas, kuris pirmasis pastebi kitą asmenį, su juo trumpai pasisveikina. Tokiu atveju nereikia ilgai svarstyti, kaip pasielgti susiklosčius tam tikrai situacijai (pvz., sveikinantis su vyresnio amžiaus sekretore ar akademinį laipsnį turinčia praktikante).

Biuro kasdienybėje sveikinimasis dažnai minimaliai apribojamas. Vadovaujantis darbuotojas atskirais atvejais su pavaldiniu pasisveikina rankos paspaudimu, lygiai taip pat jis pasitinka klientus ar verslo partnerius. Susitikus koridoriuje pirmą kartą, sveikinamasi kaip ir dera, o susitikus pakartotinai - pakanka tik nusišypsoti.

Tinkamas rankos paspaudimas

Žmones dažnai trikdo klausimas, kaip reikėtų paspausti ranką. Tai galima daryti daugeliu būdų. Vieni ją stipriai suspaudžia, kiti ranką paima ir laiko pernelyg glebiai ir vangiai. Čia reikėtų laikytis "aukso vidurio" principo: ne per smarkiai, ne per lengvai ir ne per ilgai. Ranką paspausti pakanka kelių sekundžių. Paprastai asmuo, kurio ranka pernelyg ilgai laikoma ir kratoma, pasijunta nejaukiai.

Asmeninė erdvė pasisveikinant priklauso nuo kultūrinių ypatybių, visuomeninių įvykių ir asmenybės tipo. Intravertiški žmonės paprastai kitaip spaudžia ranką nei ekstravertai. Pirmą kartą sutinkamų verslo partnerių nereikėtų pulti sveikinti "abiem rankomis". Tai reiškia, kad spaudžiant kito asmens dešiniąją, nedera kartu kairiąja ranka spausti jam alkūnės, žasto ar peties. Taip pat negražu sveikinantis dešiniąja ranka spausti verslo partneriui ar klientui dešiniąją ir drauge kairiąją uždėti pastarajam ant dešiniosios rankos viršutinės dalies.

Trumpai apie rankos bučiavimą

Rankos bučiavimas laikomas pasenusiu dalyku. Tačiau šventės proga (pvz., per operos premjeros vakarėlį) oficialiai ranką pabučiuoti galima. Reikia nepamiršti, kad tai turėtų būti tik menamas bučinys. Lūpos negali liesti rankos! Tokia taisyklė įvesta ne be pagrindo, nes tik šitaip galima išvengti keblumų, kai dama dėvi progines pirštines.

Atsistoti ar likti sėdėti?

Dažnai tenka pasisveikinti su sėdinčiais asmenimis. Anksčiau buvo įprasta, kad vyrai, išvydę atvykusįjį, atsistotų ir paspaustų jam ranką. Moterys ir vyresnio amžiaus vyrai likdavo sėdėti. Ši taisykė išliko iki šiol, nors šiuolaikinės moterys ją laiko pasenusia. Jos (ypač bendraudamos darbo reikalais) pasisveikindamos atsistoja. Taip moterys simboliškai parodo esančios lygios su vyrais. Tačiau reikia nepamiršti, kad švarką dėvinti moteris, atsistodama pasisveikinti, turi užsisegti bent vieną švarko sagą.

Bučinys į skruostus

Anksčiau šį reiškinį pastebėdavome tik pietų šalyse ar Prancūzijoje. Šiuo metu tai įsigali ir pas mus - tai bučinys į skruostus. Reikia pažymėti, kad tokie bučiniai į kairįjį ir dešinįjį skruostus darbe nepriimtini. Asmeniniame gyvenime toks pasisveikinimas nėra retas. Tokie bučiniai yra tik imituojami ir taip elgiamasi ne be pagrindo. Moterys dažnai būna pasidažiusios, todėl jos nenori ištepti to, su kuriuo sveikinasi, ir sugadinti savo makiažą. Šis sveikinimasis turi savo istoriją. Yra išlikusi legenda, kad taip be žodžių sveikindavosi krikščionys, siekdami, kad jų nepažintų persekiotojai.

Tabu yra ilgi nemalonūs aiškinimai (pvz., apie sveikatos būklę) ir pernelyg išsamūs pasakojimai atsakant į klausimą "Kaip sekasi?"

Labai gera knyga yra A. Lydekos "Protokolo pagrindai" ten daug geru patarimu yra.

Labai gera knyga yra A. Lydekos "Protokolo pagrindai" ten daug geru patarimu yra.

aha, žiūrinėjau ir aš neseniai knygyne šitą knygą, reiks kada prie progos paskaitinėti :) Man ji įdomi dar ir todėl, kad autorius lietuvis, išmanantis protokolą, todėl galvoju, kad tikrai nemažai vertingų praktiškų patarimų turėtų būti

susinervinau, rašiau rašiau čia toliau apie etiketą ir kompas pakibo, niekas neišsisaugojo ;) Ryt teks pakartoti, informacijos šiai temai turiu nemažai, tik vis laiko pritrūksta

aciu uz idomia info

Kaip prisistatyti ir pristatyti kitus

Keitimasis vizitinėmis kortelėmis

Šiuo metu vizitinės kortelės, ypač verslininkų, laikomos savaime suprantamu dalyku. Be to, tai yra itin praktiškas išradimas - nereikia užsirašinėti vardo, pavardės, firmos pavadinimo, adreso ir t.t., - visa svarbiausia informacija pateikiama vienoje nedidelėje kortelėje. Daugelis firmų, ypač tos, kurios turi savo atstovybių užsienyje, vizitines korteles darbuotojams pagamina gimtąja ir anglų kalba. paprastai vienoje kortelės pusėje informacija pateikiama gimtąja, o kitoje - anglų kalba. (Šiuo metu internete vyrauja priešinga nuomonė - jokiu būdu negalima kortelėje rašyti keliomis kalbomis. Geriausia užsisakyti kelių rūšių kortelių, skirtingomis kalbomis). Kartais kortelėje išspausdinama kortelės savininko nuotrauka. Tai labai praktiška, nes tas, kuris ją gauna, greičiau prisimena ją įteikusį asmenį.

Dažnai iškyla klausimas, kada ir kaip apsikeisti vizitinėmis kortelėmis. Daugelis jaučiasi pagerbti, kai paprašoma jų vizitinės kortelės. Kita vertus, iš to tikimasi naudos. Kol kas nepažįstamo asmens vizitinė kortelė ateityje gali būti naudinga. Yra žmonių, kurie vizitines korteles renka taip kaip kiti kolekcionuoja pašto ženklus. Nesvarbu, kodėl keičiamasi kortelėmis, svarbu, kad tai nebūtų daroma pokalbio pradžioje, nes tai netaktiška. Kita vertus, specialaus nurodymo, kaip tinkamiau paduoti kortelę, nėra. Galioja taisyklė, kad vizitinėmis kortelėmis keičiamasi per lengvo turinio pokalbius. Jei pokalbis vyksta nedidelėje grupėje, kortelė duodama ne vienam konkrečiam asmeniui, o visiems pokalbyje dalyvaujantiems ir netgi nepažįstamiems asmenims. Jei pokalbis užsimezga per dalykinius pietus, kortelėmis apsikeisti reikėtų pietums pasibaigus.

Vizitinių kortelių kalba ir trumpiniai

kadangi vizitinės kortelės būna nedidelio formato, o jose turi tilpti nemažai informacijos, tenka pasitelkti trumpinius. Tam ir buvo sukurta vizitinių kortelių kalba. Tokio pobūdžio trumpiniai yra kilę iš prancūzų kalbos. Šiuo metu jie nėra taip dažnai vartojami kaip anksčiau. Trumpiniai rašomi kairėje apatinėje kortelės dalyje arba virš vardo, pavardės. Labiausiai paplitę yra šie:

p.c. - pour condoler (išreikšti užuojautą);

p.p.p. - pour prendre part (taip pat išreikšti užuojautą);

p.f. - pour feliciter (linkint laimės);

p.f.n.a. - pour feliciter nouvelle annee (sveikinimai Naujųjų metų proga).

Atsakant galima vartoti p.f. (kaip nuodyta prieš tai) ar p.r. (pour remercier - dėkojant), arba derinti abi formas:

p.r.p.f. (pour remercier pour feliciter) - kai padėkojama ir kartu išreiškiami linkėjimai;

p.p. (pour presenter) - skirta ne prisistatyti, o pristatyti kitą asmenį. Pavyzdžiui, jei norima rekomenduoti draugą, kolegą ar pažįstamą asmeniui, kuris kitur gyvena ar dirba kitoje firmoje, pastarajam įteikiama vizitinė kortelė;

p.p.c. (pour prendre conge) - šis trumpinys anksčiau buvo vartojamas atsisveikinti, dabar jis laikomas pasenusiu.

jurk labai idomi temele ,labai idomus paprociai ipac nustebino paliekami arbatpinigiai -nebuciau net pagalvojusi o ir vizitines pasirodo jei duoda vienam reiktu ir visiem esantiems salia iteikti na tikrai truputuka apsisvieciau