Pereiti prie turinio
rumba

Linksmai apie tai, kas nesuprantama

Rekomenduojami pranešimai

Kartais perskaitai šaunų straipsniuką, gvildenantį labai aktualų klausimą, į kurį žmonija iki šiol neranda tiesioginio atsakymo. Tas straipsniukas - kaip trumpa ir labai naudinga pamokėlė ;)

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Kaip persitvarkė žmonija

 

 

 

Kartą vienoje valstybėje pradėjo siautėti nuožmūs kalnų katinai manulai. Lūšies dydžio manulai puikiai laipiojo bet kokiom sienom, šokdavo ant žmogaus iš viršaus ir perkąsdavo gerklę. Kuo daugiau žmonių apgrauždavo manulai, tuo darėsi protingesni. Ant kojų buvo pakelta kariuomenė, vilkiniai šunys, mestos visos pajėgos ir šiaip ne taip manulai išnaikinti. Štai tada ir paaiškėjo, kad manulų apkandžioti žmonės ėmė darytis netikri.

 

Netikrųjų žmonių balsas tapdavo vis tylesnis, paskui pradingdavo visai ir jie tegalėdavo žiopčioti kaip žuvys, be to, jie ėmė blukti. Iš pradžių tapdavo neryškūs, juos buvo sunku išskirti minioje, paskui juos nustodavo pastebėti ir artimieji, galiausiai jie tapdavo visai peršviečiami ir vieną dieną jų nebeveikdavo gravitacijos jėga ir jie dingdavo kažin kur kosmose.

 

Buvo įsteigtas diagnostikos centras, kuriame buvo galima iš anksto nustatyti, ar žmogus tikras, ar ne. Jis buvo nudažytas juoda spalva kaip laidojimo rūmai, nes daugelis žmonių iš ten išeidavo visiškai nusiminę.

 

Netikrieji žmonės ėmė desperatiškai gelbėtis. Jie eidavo pas raganas, ieškodavo aštrių potyrių ar bandydavo suartėti su tikraisiais. Kai kurie milžiniškom pastangom blukimą pristabdė. Taip atsirado dar viena rūšis - pustikriai žmonės. Jie neišblukdavo, bet būdavo ypač neatsparūs bet kokiai bėdai - nuo negero žvilgsnio ar vakardienos maisto jie jau galėdavo susirgti, todėl nuolat turėdavo rūpintis savo sveikata. Tikrieji vis labiau užsidarė savo bendruomenėje ir pustikrių bėdos jiems buvo labai tolimos.

 

Po kelių kartų pustikriai žmonės tiesiog išmirė ir visur stojo taika beigi ramybė. Daugmaž tada kai kuriems tikriesiems žmonėms ant ausų ėmė rastis šepetėliai, didėti kūno plaukuotumas ir ryškėti dryžiai.

 

 

 

Darbščioji moteris ir velnias

 

 

 

Kartą gyveno moteris, kuri labai mėgo dirbti. Ji dirbo tiek daug ir taip nesveikai, kad kartą jos vyras pasakė: „Pamatysi, jei tiek daug dirbsi, į tave ims ir įsimes piktoji dvasia.“ Bet moteris neklausė, atvirkščiai, ji beveik nustojo miegoti ir ėmė dirbti net naktį - taip norėjo daug nuveikti.

 

Ir štai vieną dieną pajuto, kad jai labai spaudžia pečius, tarsi ant jų būtų užgriuvusi baisi našta. Ji nuėjo pas masažuotoją, bet spaudimas niekur nedingo. Vieną rytą ji žvilgt į veidrodį - ogi jai ant sprando sėdi katino dydžio velnias ir mataruoja kojomis. Jinai norėjo jį numesti, bet tik čiupt orą ir tiek. O velnias tik juokiasi.

 

Nenorėdama būti palaikyta beprote, moteris niekam nesakė, kas atsitiko, bet ėmė galvoti, ką daryti. Galiausiai nuėjo pas raganą. Moteriai žengiant pro sodo vartelius, ragana pradėjo šaukti nesavu balsu ir mojo eiti lauk. Tada ta moteris bandė eiti pas kunigą egzorcistą, bet jis jai tik atskaitė moralą ir išjuokė maldininkų akivaizdoje.

 

Moteris ėmė ieškoti medžiagos internete. Pasirodo, ir kitus žmones apsėda visokiausios piktosios dvasios - bildukai, aitvarai, vaiduokliai. Rado ji ten ir daug ritualų beigi užkalbėjimų, bet nė vienas netiko.

 

Ir štai vieną gražią dieną senoje knygoje ji perskaitė išmintingus žodžius, kad visos nelaimės žmogui skiriamos dėl jo nuodėmių. „O ką aš blogo padariau?“ - klausė ji. Ir tada atsiminė vyro pranašystę dėl persidirbimo. „Ką gi, nuvažiuosiu į kurortą ir pabandysiu nieko neveikti“, - nusprendė. Kai tik taip pagalvojo, pajuto, kaip jai ėmė niežėti nugarą, tarsi ją kas kandžiotų. „Aha, nelabasis, nepatinka!“ Ji apsidžiaugė, susikrovė daiktus ir išvažiavo. Traukiny nelabasis siautėjo kiek tik įmanė, moteris kasėsi, muistėsi, bet uoliai kentėjo.

 

Nuvykus į sanatoriją, gydytojas paskyrė jai įvairias vonias ir procedūras, ji kas dieną vaikštinėjo tai vienur, tai kitur, skaitė knygas, deginosi paplūdimy. Tik kartais jai ausyse skambėdavo keistos aimanos, tarsi kažkas galvoje dejuotų: “Už ką?.. Už kąąą?“ Pamažu ji pradėjo jausti, kad pečiai lengvėja. Kartą iš ryto pažiūrėjusi į veidrodį pamatė, kad velnias visai išdžiūvo ir sunyko. „Už ką tu mane taip kankini? - dejavo jis. - Velniai negali pakęsti tokio nuobodaus gyvenimo. Mums daug labiau patinka avantiūros, lošimo namai, meilės nuotykiai. Tu mane verti gyventi kaip pensininką! Aš tuoj prarasiu velnišką galią.“

 

O vieną dieną moteris pažiūrėjo į veidrodį ir pamatė, kad ant pečių jai belikęs tik vienas juodas plaukas - velnias iš nuobodulio mirė.

 

 

 

Žalioji mergaitė

 

 

 

Kartą gyveno mergaitė, kurios tėvai nežinojo, kad vaikus reikia mylėti. Jie buvo geri tėvai - rūpinosi, pavalgydindavo ją, visko, ko reikia, nupirkdavo. Mergaitė irgi to nežinojo, dėl to, būdama vaikas, jautėsi kuo puikiausiai, bet kai paaugo, draugų namuose pamatė keistų dalykų. Vieną draugę mama apkabindavo ir vadindavo nepelnytai gražiais žodžiais. Kitam draugui tėvai sakydavo, kad „myli“.

 

„Mama, ką reiškia „pasiilgti“ ir „mylėti“?“ - paklausė ji. „Kai užaugsi, suprasi. Tai suaugusiųjų žodžiai“, - daug neaiškino mama, ir mergaitė nebeklausinėjo.

 

Kartą mergaitė susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę. Jos palatos seselė buvo labai gera, ji paglostydavo mergaitę prieš miegą ir labai gražiai pavadindavo. Mergaitė pajuto, kad jai labai gera. Taip gera, kaip niekad nebuvo su tėvais, ir ji ėmė norėti, kad seselė būtų jos mama. Bet galų gale ją išrašė iš ligoninės ir viskas pasibaigė.

 

Mergaitė kas dieną darėsi vis liūdnesnė, užsidarė savo kambaryje ir jai nieko nebesinorėjo, bet pati nesuprato, kodėl taip yra. Tėvai galvojo, kad tai tik brendimo kančios ir viskas praeis. Galų gale jos oda ėmė ir pažaliavo kaip varlės.

 

Tada tėvai labai išsigando ir ėmė ieškoti pagalbos, bet niekas nežinojo, kaip jai padėti.

 

Galiausiai tėvai rado vieną keistą moteriškę. Jos plaukai buvo visiškai žili, o veidas lygus it jaunos merginos, ji gyveno atsiskyrusi ir atsisakė už gydymą imti bet kokius pinigus. Pamačiusi mergaitę, ji iš karto suprato, kas yra, ir ėmėsi gydymo.

 

Iš pradžių ji susupo mergaitę kaip kūdikį ir paguldė į lopšį. Mergaitę laižydavo ir supdavo didžiulis šuo. Jo kailis buvo be galo minkštas ir švelnus, o akys kaip žvaigždės. Mergaitės oda tapo rausvesnė, tėvai labai džiaugėsi, o mergaitė dabar kalbėjosi bent jau su šunimi.

 

Tada ragana pradėjo vestis mergaitę į mišką grybų ir uogų, o šuo sekdavo iš paskos. Jie vaikščiojo ir vaikščiojo po šiltus saulėtus miškus, ir mergaitės oda kas dieną darėsi vis rausvesnė, bet vis dar turėjo pilką atspalvį. Kartą ragana triskart suplojo ir šuva pavirto į gražų jaunikaitį ilgais švelniais plaukais ir didelėm akim. Mergaitė taip išsigando, kad pasislėpė už raganos. „Nebijok, juk mes jau pažįstami“, – tarė jaunikaitis ir apkabino ją. Mergaitės oda iš karto pašviesėjo ir ne tik tapo rausva, bet ir pradėjo blizgėti, tarsi būtų padengta aukso dulkėmis. „Aš nenoriu namo! Ar galima likti su jumis?“ - ėmė prašyti ji. Bet ragana likti neleido.

 

Kai mergaitė grįžo namo, ją pamatę tėvai labai nudžiugo. Bet neilgam. Paaiškėjo, kad dabar mergaitės oda taip žiba, jog aplink ją pulkais ėmė rinktis jaunikaičiai. Iš paskos ją ėmė sekioti jaunuoliai, kad ji net nebegalėjo išeiti į gatvę, o prie namų laukė minios dūsautojų, kurie po langais dainavo serenadas ir nešė gėles.

 

Vieną dieną tėvai ir mergaitė tiek nusikamavo, kad vėl nubėgo pas raganą. „Ar galima padaryti taip, kad mano oda būtų kaip visų žmonių?“ - prašė ji. „Taip, yra vienas būdas. Tau teks išsirinkti vieną vaikiną ir ištekėti“, - atsakė ragana.

 

Taip ir įvyko, mergina ištekėjo, tapo tokia pat kaip ir visos ir jau niekada eidami gatve vyrai į ją nebeatsisukdavo.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

:D :D :D

 

Pirmas labai jau s"supainiotas"

Kiti du visai "prikolni" :linksma:

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Prisijunkite prie pokalbio

Jūs galite rašyti dabar, o registruotis vėliau. Jeigu turite paskyrą, prisijunkite dabar, kad rašytumėte iš savo paskyros.

Svečias
Parašykite atsakymą...

×   Įdėta kaip raiškusis tekstas.   Įdėti kaip grynąjį tekstą

  Only 75 emoji are allowed.

×   Nuorodos turinys įdėtas automatiškai.   Rodyti kaip įprastą nuorodą

×   Jūsų anksčiau įrašytas turinys buvo atkurtas.   Išvalyti redaktorių

×   You cannot paste images directly. Upload or insert images from URL.


×
×
  • Sukurti naują...

Svarbi informacija

Informuojame, kad šiame puslapyje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su Privatumo politika.