"Pagyvenkim atskirai"

Mes su vyru issiskyreme po astuoniu bendro gyvenimo metu ,issiskyre daznai bendravom ir kas idomiausia pradejom viens kitam daugiau issikalbet ,kame darem klaidas ,kam kokios abidos susidejo ,kur kol gyvenom dar kartu tokiu temu seniai bepalietem.Pradejom vel kartu vaziuoti iskylauti ,pabuvojom senai svajotose vietose -per tuos pora issiskyrimo metu turbut labiau pradejom suprast vienas kita nei bet kada anksciau.Na ir po poros meteliu vel pabandem gyventi kartu -na kolkas tpu tpu tpu ,susilaukem dar vienos dukrytes -musu saulytes na ir jau trejus metus mes vel kartu .Nezinau kaip toliau ,patarles sako -suduzusio indo nebesulipdysi arba -trukstancia virve geriau nutraukti ir toje vietoje geriau tvirta mazga suraizgyti .Turbut gyvenimas parodys kaip bus toliau ,o kad buvom issiskyre visiskai nesigailiu tie pora issiskyrimo metu ismoke mus isklausyti ,gerbti viens kita.Todel galvoju kartais ir i nauda pagyventi atskirai nes kai salia nera tavo kitos puses gal ispradziu atsiputi ,nuleidi gara o paskui pradedi po truputi suvokt ka gero ir mielo turejo tas zmogus ir ka prarandi kai jo nebeturi .

Bet galbūt būdamas su vienu žmogumi, tiesiog nematai arba negali pamatyti TO tikrojo TAVO??? Taip gali ir likti be to savo

mano mama - pavyzdys to,ko nereikia daryti, istekejo už pirmo vyro-pasirodė prievrtautojas ir plevėsi, ištekėjo už mato tėvo-girtuoklio ir mušeikos,dabar jau dvidešimti metai gyvenu su patėviu, bet ir,negali atleist išdavystės, bet gyvena, graužiasidvylikti metai serga depresija...ieškojo TO vienintelio nuo vilko ant meškos užšokdama....gal ne visi moka ieškot...

mes su vyru aštunti metai kartu...mane užsiaugino nuo šešiolikos metų, viiisko buvo,tikrai visko, bet norim būt kartu,kad ir kaip kartais neįmanoma atrodo,manau viską galima išspręsti,išskalbėti, išnaujo atrast tai,kas pamiršta,išnaujo pamilt,pamatyt gerąsias savybes, atleist arba susitaikyt su ne tokiomis geromis....viskas įmanoma,jei tik noras yra...ir tam nereikia "pagyvent atskirai".kartais negrįžtamai žlunga santykiai,nebemoka,o gal ir nebesinori grįžt atgal....mes yvenom atskirai keletą metų...matėmės kas tris,du,kas mėnesį,kartais savaitei,kartais tik kelioms dienoms...bet ištvėrėm...nors gimus dukrai iš naujo teko mokintis gyvent kartu,iš naujo gludint nuaštrėjusius kampus,o dabar,kai jau atrodo vėl viskas įsivažiavo,vėl išlydėjau, vėl atskirai...deja, kitaip neįmanoma, bet dabar ir aš važiuosi ten,nes mes tai mes, bet vaikui reikia tėvelio,o ir jis daug ką praleis jos gyvenime,nenoriu skriaust vaiko.....

ups, nu jau prirašiau aš čia

as manau, kad kartais tai iseitis. mes pradejom draugauti labai jauni tik po mokyklos, dar kaip asmenybes formavomes ir kartasi gal nepateisindavom vinas kito vilciu, todel po penkiu metu issiskyrem, gan skausmingai, nes abu esam kaip degtukai, daug emociju buvo islieta. po kiek laiko aprimom galbut ivertinom ka praradom, ka atradom (nes susiradom kitas puses abu), po to vis netycia susitikdavom pakalbedavom, o veliau kaip sakoma "sena meile nerudyja".

dabar jau praejo penki metai po tu skyrybu, mes apsivedem, laukiam leliuko

zinoma niekada negali zinoti kaip bus ateity :unsure:

Aš nežinau ar išeitis buna pagyvent atskirai, aš mėgėja viska aiškintis čia ir dabar :wub1: , dar tik 4 metai mes kartu, bet aš jo kas dien ilgiuosi sėdėdame darbe

As ir nepritariu tam kad yra geriau pagyventi atskirai prie gero tai mazai kada priveda..

Esu is tu zmoniu kurie megsta issiaiskinti kas kaip ir kada