Girimasis ar džiaugsmas?

Bet skųstis mėgsta visi... Ir laukti užuojautos...

Labai daznai pagaunu save mastant, kai cia pasidalinti savo dziaugsmais kito asmens neizeidziant... nes savo dziaugsma pernelyg afisuojant kitas gali jaustis siaubingai... buna kad net nutyliu, nors sirdis taip troksta pasidalinti su kazkuo...

Mano vyresneli labai isgyre mokykloje per asmenini pokalbi, tai gryzau kaip ant sparnu ... Vienai draugei pradejau pasakoti ir matau kaip jos veidas mainosi, t.y. niaukiasi /tik paskui is jos 'istraukiau' kad jos sunums nelabai kaip ir sekasi toje mokykloje/ tai ir nustojau pasakoti 'pusiaukeleje'... Tai va - kad tau yra dziaugsmas - kitiem gali atrodyti pagyros...

tai čia nesąmoningas pavertimas džiaugsmo gyrimusi. Iš tiesų tai turbūt labai plona gija ta, ir labai priklauso nuo aplinkybių, žmonių ir požiūrio.

p.s. Geistei... Gal taip yra todėl, akd tas kitas nedirba mėgstamo darbo, neturi kažko ką turi kitas, tiksliau jam tas džiaugsmo neteikia, tuomet na išeina tokia pati situacija kaip apsakė Neklaužada. Todėl dažnai turbūt reikia rinktis su kuo dalintis. Nes tokiu atveju būsi pagyrūnė tik. O džiaugsmu galima dalinti man atrodo su nuoširdžiu žmogumi tavo atžvilgiu (ir esant momentui) ir daraišku, kai kitas yra laimingas, tada džiausmuio nesuteikia tokio atspalvio.

Aj nors ką čia gali žinoti kaip yra...

Neklaužada, aš kalbu BŪTENT apie priėmėją, tu kalbi, gal džiaugiesi, o kitas savo kontekste tai suvokia kaip pasigyrimą. Aš apie tai.

Yra viena išeitis- įsidėti į burną užtrauktuką. Visiems neįtiksi.

o aš dabar tengiuosi nepasakoti apie savo džiaugsmus, nes paskui pavydi ir galvoja kad nori pasigirti, nors iš tikrųjų nori tik pasidžiagti kad pavyko, kad kažkokį sumanymą įgyvendinai, bet ne visi tai supranta

man vieną kartą buvo taip, nuėjom su mažiuma pas gydytoją o ji klausią kiek žodžių jis taria, jam buvo metai ir 8 mėn, jis jau nemažai kalbėjpo ir tardavo sunkius žodžius, tada gydytoja pasakė kad jis yra labai aukšto išsivystymo lygio

aišku aš kaip ir kiekviena mama labai norėjau tuo pasidžiaugti ir pradėjau visiems pasakoti kad mus gydytoja labai išgyrė, ir kad taip passakė,

tačiau suprato ne visi, kai kurie ir dabar galvoja kad norėjau pasigirti :( :unsure:

man irgi atrodo kad kai zmogus pavydi-tai jam atrodo,kad kiti nesidziaugia,o giriasi.

gal cia ir ne prie ko, bet bendrauju su viena savo sena drauge,kuri gyvena Londone ir turi metais jaunesne dukryte uz Emilija. kai mes su ja susirasinejam as pastebejau ka as bepasakyciau jiania stengiasi konkuruotis....kad jeigu pasakau,kad mano mazoji nesimusa su kitais vaikuciais tai ji pradeda sakyt,kad jos mergyte uzgauna kitus vaikus tik tada kai jie jai ka nors padaro,o pries mano pasakyma ji sake,kad jos mergyte labai musa kitus vaikus ir be priezasties..... suprask kaip nori. ir taip pastoviai ka be parasyciau.....

ta dalyka net pradejo pastebeti ir kiti zmones,kurie bendrauja su manim ir su ja. kad kai jie ateina pas ja i svecius ji labai daug klausineja apie mano mazule- kaip jinai elgiasi, ar zaidzia su zaisliukais, ar linksma ir t.t. lyg noretu konkuruotis. as su ja bendrauju labai ramiai- net tokios minties man nera konkuruotis,o jinai viska isvercia..... taip pat ir dovaneliu....pati paklausia ka mano mazulei padovanojo gimtadienio proga- as pasakau-o ji tada bando, kadvat mano vaikui tai ta ir ana padovanojo.....lyg noretu duot suprasti,kad geresniu dovanu nera kaip kad jos mergytei padovanojo... keisti kartais buna tie zmones.