kulebam

Neskubėk, neskubėki užaugti, Taip trumpai leista būti šioj žemėj vaiku. Šokinėk po balas,dūki,siauski, Pink gėlių vainikus,riški plaukus lėlių. Į vaikystę jau niekad negrįši, Todėl bėk ir statyki svajonių pilis, O sutemus visad išklausyki, Ką kalbės prieš sapnelį tavoji širdis

Tai, ką girdėjome, kai buvome vaikai: stovėk ramiai, eik greičiau, kur bėgi, paskubėk, neliesk, būk atsargus, viską suvalgyk, išsivalyk dan¬tis, neišsitepk, jau išsitepei, patylėk, kalbėk, atsi¬prašyk, pasisveikink, ateik čia, nesimaišyk man po kojomis, eik žaisti, netrukdyk, nebėgiok, nesu¬prakaituok, žiūrėk nepargriūk, sakiau pargriūsi, dabar tai tau bus, kodėl manęs neklausai, šito tu nesugebėsi, esi per mažas, duok aš padarysiu, tu jau didelis, eik miegoti, kelkis, pavėluosi, aš užsiėmęs, eik žaisti vienas, apsirenk, nestovėk saulėje, eik į saulę, nekalbėk pilna burna. Tai, ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai: myliu tave, tu toks gražus, kaip gerai, kad tave turiu, pasikalbėkime truputį, pabūkime kartu, kaip jautiesi, ar tau liūdna, gal bijai, kodėl gi šito nenori, tu toks mielas, tu toks švelnus, papasakok man, ką tu išgyvenai, ar tu laimingas, man patinka kai juokiesi, verk, jei nori, tau kažkas nepasisekė, kas tave nu¬skriaudė, kas tave taip supykdė, papasakok man viską, jei nori, pasitikiu tavimi, tu man patinki, ar aš tau patinku, kada tau nepatinku, klausau tavęs, žinau, kad mane myli, ką apie tai manai, man patin¬ka būti su tavimi, noriu su tavimi pakalbėti, noriu išklausyti tave, pasakyk, kada jautiesi nelaimingas, man patinki toks, koks esi, mums gera būti kartu, pasakyk, jei suklydau. Šalia tavęs yra daug suaugusių žmonių, vis dar laukiančių žodžių, kuriuos norėjo išgirsti vaikystėje, bet neišgirdo

Jis glaudėsi prie motinos krūties, Skaistus ir tyras kaip pirma rasa Ar angelo sparnų švelni šviesa, Vaivorykšte sutviskus virš būties

Užmerkia tau akis miegelio bučiniai, Nespėji atsibust, kai apsupa šypsniai. Brangus vaikeli, akeles užmerk, Lopšinę padainuosiu, tik neverk.

Iš meilės nepamirštamiems laikams Tu, mama, mano kūrinius skaitai. Girdėti rimų skambesy margam Tau mano žingsnių vaikiškų aidai.

Garbanėlė auksinės spalvos, Susiraičius švelnučiais žiedeliais, Nuo mieliausios pasauly galvos Man brangesnė už turtą ir galią

Vytautas Skripka Kur mėlynos žvaigždės, Kur lygumos žalios, Prasideda didelis Dulkantis kelias. Ir bėga laimingas Į bėgantį dangų Kaip baltas balandis Nuo motinos rankų...

Ramutė Skučaitė Kas švelnumą, kas paguodą Man kiekvieną dieną duoda? Kas man atneša jaukumą Per žiemos sidabro dūmą? – Tyliai žingsnį žengdama, Meiliai žodį tardama, Ir švelnumą, Ir jaukumą – Viską atneša mama. Kas išmokė pirmą žodį, Pirmą raidę kas parodė? Kas lyg skrynią man atvožė Tėviškėlės mielą grožį? – Tyliai žingsnį žengdama, Meiliai žodį tardama, Visą žemę, Visą žemę – Man juk atneša mama.

Vytautas Mačernis Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte, Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą, Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą. Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas, Manęs nuvargusi ateidavai parnešti. Sode aš žalią drebulę pasėjau Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą. Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau, Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“ Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau, Vaikystę menant ašaros pabyra. Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti, Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti. Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį? Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

Anzelmas Matutis Aš bėgu, mamyte Kas man kaip saulytė Šypsosis ir švies? Aš bėgu, mamyte, Artyn prie tavęs. Kas man kaip gėlytė Daržely žydės? Aš bėgu, mamyte, Prie tavo širdies. Kas man kaip žvaigždutės Spindės ir žėruos? Žvaigždutės – Akutės Mamytės geros. Kas man kaip saulytė Takelį nušvies? Aš bėgu, mamyte, Artyn prie tavęs.

. Vytė Nemunėlis Kas paleido kaip margą drugelį Mane žemės žieduos paskraidyti, Kas pasaulin nežinomą kelią Man parodė? – Mamytė, mamytė! Kas perdien su manim nepailsus Bėgo bėgo kaip laimės saulytė Per svajonių ir pasakų tiltus Auksinius? – Ji – mamytė, mamytė! Kas šiltais patalėliais paklojo Man sapnų tų gražiųjų lovytę, Kas kaip angelas sargas rymojo Per naktis prie manęs? – Ji – mamytė!

Įeik vidun. Ar nepažįsti, Meni, kuo kvepia kūdikystė? Pavasariu - šviesiu, ankstyvu, Pumpurėliu berželio gyvu. Džiovintais vėjy vystyklėliais Ir stebuklingais tepalėliais. Šviežiom skiltelėm obuolių, Gardžiausiu žemėj pieneliu. O taip ! Bet aš gerai jaučiu, Kad tarsi žydinčiu medžiu Visų pirma, Visų pirma - Ji kvepia mylinčia mama. Ji kvepia mylinčia mama - Jaukiausia žemėj šiluma...

Aš jau Esu ! Matau kaip už lango mainosi diena,kaip supasi danguj geltona saulė ir tiesia į mane rankas mama.Tik vieną ją aš iš visų pažįstu....Girdžiu kaip skleidžiasi gėlė,smuikuoja žiogas,kaip griūdamas nubėga basas vaikas - tikriausiai mano brolis....ir jaučiu,kaip gera šitaip bėgti.Kai išmoksiu,paprašysiu saulės,kad pribarstytų strazdanų ant nosies,ir lėksiu,vydamas drugius ton pusėn,kurion pašauks mane Vaikystė ..... Aš jau Esu ! Aš dar nemoku juoktis,todėl verkiu iš laimės,iš saugumo,nes man patinka Būti.O visos spalvos plūsta į mane,visi garsai,kokie tik yra ,apsupo mano klausiančias akis,ir aš,ieškodamas mamos,nusišypsojau.... Kaip gera Būti !!!!!! Priimk mane ,Pasauli .Gerumu ir šviesa užliūliuok,nepagailėk man šilumos ir meilės.Ateidamas prašau.....išsaugok mano mamą,kad turėčiau kam nusišypsoti, prikelk saulutę bundančiais rytais,ir lai bėgioja basas mano brolis - kai paaugsiu aš jį pasivysiu.Aš jau Esu.Priimk mane ,Pasauli. Aš atėjau pažinti

Glaudžiuos mamyt prie tavo rankų, Taip šilta,gera ir jauku, Kai busiudidelė suprasiu Kokia brangi esi man tu. Nepyk mamyt,kad as nemiegu Ir nakti būna tau sunku, Žinok užaugus dovanosiu tau savo meilę su kaupu

Kiekvienas poetas yra didelis vaikas. O kiekvienas vaikas- mažas poetas. Kiekvienas tapytojas yra didelis terlius. O kiekvienas vaikas- mažas tapytojas. Kūdikiams nieko nereikia daryti, kad jie taptų tobulais, jie jau yra tobuli ir elgiasi taip, lyg tai žinotų. Jie žino, kad yra visatos centras. Jie nebijo paprašyti to, ko nori. Jie nevaržomai reiškia savo emocijas. Jūs puikiai zinote, kada kūdikis pyksta, jūs tai puikiai žinote, tiesą sakant, visi kaimynai tai žino. Kai jis laimingas, taip pat žinote, nes jo šypsenos nušviečia visą kambarį. Jie pilni meilės.

man power hit perdaug tranki,niekada ji nepatiko :)

Suaugusieji žiūri į spalvas, užuot jas matę. Suaugusieji jaučia pavidalus, užuot supratę jų kalbą. Suaugusieji gyvena šviesoje ir iš šviesos, bet visai nepastebi. Suaugusieji nusimeta ilgus šešėlius, bet nežaidžia su jais. Suaugusieji užima daug (netgi per daug ) erdvės, užuot nors kartelį nusistebėję jos platumu. Suaugusieji žvelgia į pasaulį užmerktomis akimis. Todėl erdvė traukiasi, šešėliai miršta, šviesa blausiasi, spalvos blunka, pavidalai tampa bežadžiai. Vaikai- kas kita. Jie žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stebisi daiktais. Vaikai žaidžia su spalvomis ir pavidalais. Žaidimas nupučia dulkes nuo išblukusių spalvų ir grąžina joms prigimtinį blizgesį. Žaidžiant gimsta nauji, iki tol nematyti ir negirdėti, neregėti gražūs pavidalai. Vaikai regi spalvas. Spalvos- tai šviesos vaikystė. Vaikai supranta pavidalų kalbą: ar jie švelnūs? aštrūs? guvūs? liūdni? Vaikai jaučia, vaikai įkvepia, vaikai mato nematomą šviesą. Šviesa- tai pasaulio motina. Vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Šešėliai- tai neregiai, todėl šviesa juos vedžioja už rankos kaip vaikus. Vaikai stebisi erdve, jos nenusakomu paprastumu. Vaikai myli paveikslus, todėl ir paveikslai myli vaikus.

aš tai "Lietų" mėgstu klausytis,seniau dažnai ten kokį prizą laimėdavau

kažkodėl neįpatingai mėgstu dažytis ir tuo labiau šiuo metu neturiu tam poreikio,bet tą kosmetika kuri man netiko ar nepatiko dažniausia taip ir guli namuose

na sakykim dabar itewrpiu paveiksl oj pasirodo dar nemoku šiam forume įkelt paveikslėlį,pirma reik iškokt o tada teiks siūlymus Jūms,atsiprašau už tuščiažodžiavimą

vsiasis turbūt tikėt neįmanoma nes kai kurie prieštarauja patys sau,bet kai kuriasi tikiau,kan jie patinka,suteikia pasitikėjimo savimi,ateitimi ir tiesiog smagiau gyvent

Suaugusieji klausosi žodžių, užuot juos girdėję. Suaugusieji skaito žodžius, užuot juos jautę. Suaugusieji taria žodžius, užuot juos ragavę. Suaugusieji rašo žodžius, užuot juos uostę. Suaugusieji kalbėdamiesi visai nepastebi žodžių, todėl šie skamba iš vienatvės ir liūdesio. Suaugusieji vartoja žodžius, užuot juos mylėję. Taip žodžiai genda ir sensta. Vaikai visai kitokie. Vaikai su žodžiais žaidžia. Žaidimas pataiso sugadintus žodžius. Žaidžiant nuo senų žodžių nušveičiamos rūdys ir grįžta jų jaunatvės spindesys. Žaidimas kuria naujus, negirdėtus, neapsakomai gražius žodžius. Vaikai klausosi žodžių. Žodžiai- tai žmonių balsų muzika. Vaikai jaučia žodžius: ar minkšti? kieti? apvalūs? smailūs? Vaikai ragauja žodžius: ar saldūs? sūrūs? rūgštus? kartūs? Vaikai uosto žodžius. Žodžiai- tai gėlių žiedadulkės. Vaikai myli žodžius. Todėl ir žodžiai myli vaikus.

Ateinanciam vaikeliui Įaugai į mane, Į mano kūną, Dar nepažįstantį tavęs, Į mano sielą - Būseną bekūnę Ir į mintis Kasdienes ir šventas. Įaugai šaknimis, Kaip medis jaunas, Išleisdamas kaskart Naujus ūglius Ir nuolat manyje Dvi jėgos kaunas, Kovodamos už Nuosavus namus. Ir vis dažniau Užvaldo tavo jėgos Ir mintyse kaskart Daugiau tavęs. Ir netgi potvyniams Širdies atlėgus Jau nebelaukiu Kas iš jų išves. Suaugom šaknimis, Širdim suaugom, O mintys įsileidžia Tik tave, Neatpažįsta jokio Kito draugo ir šakos, Išsiraizgę erdvėje. Įaugai į mane- Net mano kūnas, Dar nepažįstantis tavęs Jau linksta, šliejasi, Lyg pataikūnas Ir tiesia į tave Savas šakas. Įaugai į mane... ..."

Tau, vaikeli, dovanojam mes ramunių pievą, garbanotą debesėlį ir švelniausią vėją. Tavo šypsena tyra Šviečia mums kaip saulė. Tu brangiausias mums esi visame pasauly!