Nepaaiškinami dalykai

o mergytes, net dar siurpas eina pagaugais paskaicius jusu istorijas... is tikruju manau reiktu butinai pasventinti kambarius.pas mano kaimynus ir idomus dalykai dedasi, bet ten biski kitaip... pries pusmeti mire ju sunus, tai mato ant veidrodzio seselius greit pranykstancius, saldaines nuo lekstutes tiesiog isgaruoja, net nelieka popiereliu ir t.t... baisus tokie dalykai

5 psl buvo tema apie sapnus, tai wat noreciau papasakoti apie viena keista ivyki. Tai atsitiko gal 5metais atgal. As susapnavau kad: as stoviu prie kelio savo sode ir staiga kelyje pasirodo ryskiai raudonas, naujas automobilis, jame sedi du jauni vyrukai, su zudiku veidais, ju akys ziurejo i mane lyg noretu nuzudyti. (siurpus saonas) Mazdaug po menesio as sedejau sode prie kelio ir stebejau vaziuojancias masinas ir staiga mano akyse pasirode raudonas, naujas automobilis kuriame sedejo du vyrukai, tie vyrukai itartinai i mane spoksojo(tuo metu as prisiminiau apie savo sapna). Ta masina pravaziavo ir as nurimau, bet kai mano nama pravaziuoji prasideda miskas. Ir kai tas automobilis pravaziavo as isgirdaukaip tas automobilis staiga persisuko ir pradejo vaziuoti link mano namo, as issigandau ir nubegau namo. Kazinkas galejo nutikti, bet manau kad nieko gero nebutu atsitike, visgi sapnas nuo A iki Z pasitikslino, ir masina ta pati, ir du vyrukai, ir as sedejau toje pacioje vietoje kaip ir sapne. Norit tikekit norit ne, bet taip tikrai buvo, nematau priezasties meluoti..

Net šiurpas nukratė, paskaičius.

Vieną kartą nepaaiškinamą dalyką tik patyriau, bet užteko ir to.

Buvau dar panelė, viena namuose. Naktį atsibudau nuo kažkokio keisto jausmo, lyg kažkas yra kambaryje. Nieko nematyt, tik toks jausmas, kad kažkas stebi. Aišku, pagalvojau, kad apsisapnavau, atsiguliau ir tiek. Paskui pajutau, lyg kažkas atsisėdo ant lovos, jautėsi kažkoks lyg sunkumas ant antklodės. Blem, šaukt nešaukiau, žadą užkando, bandžiau įtikint save, kad nieko ten nėra. Po kelių akimirkų tas kažkas pakilo, tokia vėsuma pasijautė, kažkas sumirgėjo prie lango ir dingo. Visą likusią naktį neužmigau.

Pradėsiu nuo to, kad tikiu dvasiomis ir jomis domiuosi, daugelis mano draugų taip pat. Tačiau man tai įdomu tik dieną, nes vakare... Baisu :wub1:

Tai va, vakarykštis vakaras man sukėlė daug streso. Turiu du šunis. Vienai 8-eri metai, sena jau, o kitam - 3 mėnesiai. Ne, jie ne motina ir sūnus.

Taigi mažasis šuniukas miega pas mane. Tą vakar jis buvo itin neramus. Vis veržėsi pas tėvus į kambarį, o įbėgęs puldavo džiaugtis, lyg būtų nematęs jų 100 metų. Galų gale mama nuėjo gultis su jaunesniuoju broliuku, kuriam 4 metai. Tėtis taip pat atsigulė. Man žiūrėti televizoriaus teko eiti į virtuvę.

Lyg ir nieko keisto - šuo nutypeno su manimi, kaip visad. Dar nesibaigus filmui, parašė draugas, jog ateičiau į "skype". Nuėjau. Šuo nubėgo taip pat paskui mane. Bet šįkart jis buvo toks energingas - įsikando šlepetę ir pradėjo lakstyti kaip nesveikas. Lyg ne mano šuo būtų buvęs. Koridoriumi pirmyn, atgal - daug kartų, raketos greičiu. Na aš nekreipiau dėmesio. Dūko jis tikrai nesveikai. Na galvoju, lai, miegos kaip užmuštas...

Susirašinėjimas su draugu ėjo į pabaigą, kai staiga šuo sustojo. Pažiūrėjo į mane, į kambario duris, į kampą, kur stovi mano veidrodis ir pradėjo beprotiškai draskyti kambario duris, kad išleisčiau. Išleidau. Jis nenusiramino ir puolė draskyti tėvų duris. Garsas buvo žiaurus, nes jis jas draskė panikuodamas.

Bijojau. Bet tik dėl to, kad pažadins tėvus :wub1: Nusprendžiau jį sudrausmint, jam tai buvo nė motais. Jis jas draskė ir draskė... Tėvai nepabudo. Paėmiau jį ir įsinešiau į savo kambarį (beje, gyvenu bute). Jis tuomet draskė mano kambario duris.

Numečiau jo mėgstamą žaislą, tuomet šiek tiek apsiramino, bet neilgai... Vėl šoko draskyti durų. Sunervavo mane jis rimtai, pradėjau rėkti ant jo, bandžiau drausmint žinoma komanda "fū", bet jis nieko negirdėjo. Kadangi draskomų durų garsas buvo išties bauginantis, pasiėmiau šlepetę ir nestipriai (nebijokite, nemušu šunų, labai juos myliu ir dievinu) trinktelėjau nestipriai, o jis - puolė man kąsti į veidą. Ankščiau to niekada nebuvo, supykau ir sunerimau, dar kartą trenkiau. Jis puolė tąsyti mane už chalato skvernų, pižamos kelnių, kaip tik įstengdamas, lyg keršydamas. Drausminau ir vėl komandomis, bet veltui.

Galų gale nuėjau pas mamą, o ji pasakė: "uždaryk jį į vonią." Žinoma, neuždariau, nenorėjau, gaila juk.. Grįžau į kambarį, uždariau duris, išjungiau kompiuterį ir atsiguliau į lovą. Šuo atsigulė šalia, galvojau, viskas pagaliau nurimo. Bet... kelias sekundes pagulėjęs, jis vėl puolė draskyti duris. Uždegiau šviesą - nurimo. Prigulė ir vėl šalia, bet staiga atsisėdo ir puolė loti. Klausiate ant ko? O, kad aš pati žinočiau... Parašiau draugui, jis pasakė: "nusiramink. Viskas gerai. Žinau, kad šuo žiūri į kampą ir loja. Nepyk, bet pamiršau ką tai reiškia". Bet iš jo rašybos pati puikiai supratau, kad jam ir pačiam neramu, jis domisi dvasiomis taip pat.

Buvau uždegus stalinukę. Kadangi šuo sėdėjo nugara į mane, prie veido, negalėjau matyti ar jis žiūri į kampą, ar į veidrodį. Atsisėdau. Pamačiau, kad jis žiūri į kampą. Pasišiaušęs buvo. Ai, tiesa, iš pradžių jis lojo ir žiūrėjo tiesiai į duris, o tik vėliau pasuko galvą į kampą. Išsigandau nesveikai. Išdrįsau atsistoti ir mane lyg kas norėjo paguldyti atgal, bet iš baimės pribėgau prie durų, išlėkiau iš kambario ir įbėgau pas mamą. Ji leido atsigulti pas ją į lovą. Šuo apsidžiaugė, kad mes nuėjom pas ją. Atsigulė šalia manęs. Vos spėjo praeiti kelios sekundės kai su mama išgirdome žingsnius. Patikėkit, mama išsigando irgi nesveikai. Abi atsisėdom ir viena kitai kartojom: "bijau". O bijok nebijojęs, ką pakeisi? Nieko. Aš atsiguliau, liepiau mamai gultis taip pat. Šuo žiūrėjo jau į mamos kambario kampą, kur stovi eglutė, lojo vėl. Gavo per snukutį, nestipriai, tada paguldžiau jį, jis nurimo. Užmigau.

Atsikėlus su mama viską aptariau, abi negalėjom paaiškint kas buvo. Tėtis išgirdęs pasakė: "Visada apytiksliai 3 valandą nakties, antrame aukšte girdisi žingsniai. Lėti, slogūs. Varstosi durys. Tada kažkur sustoja ir dingsta." O kai mes viską girdėjom kaip tik buvo apie trečia nakties. Tėtis girdi, nes nelabai miega vakarais. Pirmą kartą pripažinau, kad nenoriu turėt reikalų su dvasiomis. Nors kita vertus - smagu būtų patyrinėt jų pasaulį...

dabar jau laiko turėsiu reikės tuo užsiimti

 

čia jau nebe pirmas kartas, paskui galvoji kad pasigirdo, nu bet taip dažni negali pasigirsti, be to aiškiai girdžiu kad kažkas pareina atrakina duris ir t.t., o kai nueinu į kolidorių pažiūrėti nieko nebūna

kokiu baisiu dalyku cia pas tave ;[

Net šiurpas nukratė, paskaičius.

Vieną kartą nepaaiškinamą dalyką tik patyriau, bet užteko ir to.

Buvau dar panelė, viena namuose. Naktį atsibudau nuo kažkokio keisto jausmo, lyg kažkas yra kambaryje. Nieko nematyt, tik toks jausmas, kad kažkas stebi. Aišku, pagalvojau, kad apsisapnavau, atsiguliau ir tiek. Paskui pajutau, lyg kažkas atsisėdo ant lovos, jautėsi kažkoks lyg sunkumas ant antklodės. Blem, šaukt nešaukiau, žadą užkando, bandžiau įtikint save, kad nieko ten nėra. Po kelių akimirkų tas kažkas pakilo, tokia vėsuma pasijautė, kažkas sumirgėjo prie lango ir dingo. Visą likusią naktį neužmigau.

zinule kaip baisu..;{

Vat dar mano atevejis buvo toks.:

Manau, daug kas tiki, kad sapnai pildosi. O kadangi man tai itin didelė intuicija, todėl ir parašysiu.

Visa tai įvyko prieš berots 6 metus. Tada pirmą kartą sapnavau tokį sapną: tiesiog, sėdžiu dantisto kabinete - aplink gelsvos, bet blankios sienos, viską mačiau lyg per rūką ir man dantistas ruošėsi traukti krūminį dantį. Paėmė tas reples, ir sako - "jau". Visiškai nieko nepajutau - atrodė, kad tas dantis padėtas būtų kaip ant lėkštutės. Toliau sapnas nutrūko.

Ryte, apie tą sapną net negalvojau, visgi, kaip sakiau, sapnavau jį pirmą kartą. Tiesą sakant, buvau net pamiršusi apie jį.

Namie tą dieną buvau su tėčiu. Neatsimenu ką veikėm, bet jam kažkas skambino, net dėmesio nekreipiau. Atsimenu, kaip einu į koridorių, o tėtis kaip nujausdamas sako man - "nesapnavai, kad traukė dantis ir neskaudėjo?" Aš stoviu šoke, nieko nebuvau jam apie tai sakius. Šaltas prakaitas išpylė, net nejauku rimtai pasidarė, sakau - "sapnavau, o iš kur tu žinai?" Jis man sako - pusbrolis mano mirė, širdis sustojo naktį ligoninėj. Abu stovim išsigandę. Po to sako man: "žinai dėl ko klausiau, ar tokio sapno nesapnavai? Dėl to, kad tas sapnas, kiek žinau, tai visada išsipildo, dėl mirties."

Labai persigandau, ir po kelerių metų teko vėl susapnuoti panašius sapnus. Irgi išsipildė, gavom žinią šeimai, kad mirė. Tačiau esu dėkinga, kad nepasiėmė mano giminių, o, tiesiog, šeimos pažįstamus. Nors tai yra vistiek labai baisu.

Beje, dauguma mano sapnų pildosi, todėl labai tikiu jais.

Vedžiodamas šunį po kiemą pamačiau, kad šuo pradėjo kasinėti žemę. Vis traukiau jį nuo ten, bet jis vis kasdavo ir kasdavo. Iškasė gal pusę metro gylio ir ten buvo knyga - apdulkėjusi, visa sena. Aš ją išėmiau ir pasikviečiau draugus. Tada ėmėm žiūrėti, kas ten ir radom vos ne visom kalbom (buvo ir lietuvių) surašytų burtažodžių.

Mes vakare susirinkę pas mane rūsyje sugalvojom eiti išsiburti. Ten rašė, kad kortas reikia išdėlioti aplink knygą ir, uždėjus ranką ant knygoje parodytos kortos, perskaityti kas ten buvo parašyta. Knygoje buvo visos kortos aprašytos. Tada mes taip ir padarėm - perskaitėm ko ne visas kortas žvakių šviesoje. Ir ten buvo parašyta, kad jei žvakės užges ir vėl užsidegs, tai mums seksis gyvenime, o jei jos užges ir nebeužsidegs - mes galime prarasti kažką, gal net save.

Ir žvakės užgeso, bet taip ir neužsidegė. Mes buvom išsigandę, bet vis drasinomės, kad čia tik užrašai, nieko nereiškiantys. Kitą dieną susitikę visi elgėmės keistai - lyg būtumėm tik ką susipažinę, visi kalbėjom apie kažką nesuprantamo.

Antrą dieną nueidamas į rūsį pamačiau, kad žvagės dega, tad iš kart bėgau iš jo, bet niekaip durų neatidariau. Kadangi aš buvau dar vaikas, o durys ąžuolinės, tad bandymai laužti nepadėjo ir pradėjau rėkti vos ne verkdamas. Aš bandžiau užsidegti daugiau šviesos, bet nebuvo ko, nes ten buvo tik pora žvakių, prie kurių bijojau prisiliesti. Ir knyga, kurie mane dar labiau šiurpino. Tad visokios mintys lindo į galvą. Šiurpas po šiurpo pereidavo kas sekundę. Galvodavau, kad numirsiu - tokia baimė, toks jausmas, lyg būčiau palaidotas gyvas. Atrodė, kad mane stebi kažkas ir laukia, kol aš išseksiu, kad įtrauktų į knygą.

Tam rūsyje išbuvau dvi paras. Po dviejų parų, tėtis, ieškodamas manęs jau su visais kaimynais ir rajone gyvenančiais žmonėmis, rado mane rūsy.

Duris jiems teko išlaužti, nes taip jos ir neatsirakino. Aš tada buvau be sąmonės, vos likau gyvas. Po to laiko 2 mėnesius nekalbėjau ir beveik nevalgiau, tik gėriau skysčius visokius.

Dar dabar prisimindamas tai, kas tada įvyko, nukrato šiurpas. Po tos karto rūsys užgriuvo žeme, ir jau niekaip ten nebepateksi. Bet kada nors aš pats atkasiu ir paimsiu tą knygą. Tada visi sužinos, kas tai yra burtai iš tikrųjų...

Simatuke, dv ir man parodyk ta puslapo kur kopini tokias istorijas