Gyvenimas nesusituokus

Mes pragyvenom 4 metus pries vestuves, kol atejo laikas arba skirtis arba zenytis. :doh Bet nieko nepasikeite, kaip buvo pries tai taip ir liko kol leliuku dar neturim. Gal veliau bus kitaip.

Pritariu, kad dvasingas žmogus gali būti ir be bažnyčios, bet dvasingumas nėra vaikščiojimas į teatrus ir knygų skaitymas bei mokėjimas apie visa tai protingai pakalbėti. Tikrasis dvasingumas yra vidinis dvasingumas, kai žmogus užsiima tam tikromis dvasinėmis praktikomis-pastoviai meldžiasi, gal medituoja, gal joga užsiima. Ir visai nesvarbu, kokiai religijai jis save priskiria. Kelių yra daug.

Sutinku su tavimi tik iš dalies. Nežinau, ar verta čia toliau gilintis. Gal reikėtų mudviem kitą temą atidaryti tuo klausimu.

Man dvasingumas nėra susijęs nei su bažnyčia, nei su teatru, nei su joga ar dar kažkuo. Žmogus turi būti dvasingas vidumi. Ir jeigu jo pas žmogų nėra, tai jokios išorinės, aukščiau išvardintos priemonės jam nepadės.

Tarkim, banditas, kileris, žudantis žmones pagal užsakymą. Jis gavęs krikštą, susituokęs bažnyčioje ir po poros metų išsiskyręs, užsiima joga ir meditacija, nes juk reikia kažkaip įtampą nuimti, savaitgaliais eina į mišias ir meldžiasi - ar jis dvasingas?

O va aš esu tik krikštyta, gyvenu nesusituokusi, retkarčiais nueinu į bažnyčią, nors melstis nemoku, bet man šiaip ramu ten (čia labiau veikia fizikos dėsnis), lankausi teatre, koncertuose, nemedituoju, neužsiimu joga, nes nemoku - tai ką aš dėl viso to esu mažiau dvasinga už tą žmogžudį?

Manau, kad mes neturim teisės kitus teisti ir lyginti vieną žmogų su kitu.

Kitų žmonių aš neteisiu, tai ne man. O palyginimas buvo tik tam, kad suprastum, jog dvasingumas nėra matuojamas santuokos įžadais

O mes su vyru kartu pradėjom gyventi tik susituokę ir nė dienos anksčiau :huh: Taip jau gavos, nenorėjau sau nervų gadintis, jei netikėtai pastočiau. O ir vestuves nėščiai būtų buvę sunku atšokti :) Pagyvenom 2,5 metų dviese, o dabar jau turim dukrytę :clap:

Kadangi ištekėjau pakankamai jauna (iš karto po vidurinės), tai visi aplinkiniai pradėjo laukti mano storėjimo :doh Ot nepasisekė pletkininkėms :banana:

as tai busiu is tu skeptikiu o kam tuoktis anksti

Manau kad yra gerai pagyventi kartu pries vestuves, kaip cia daug kas sakot. Is patirties sakau, manasis buvo angeliukas, po puses metu pradejom gyventi. Po to mastai ar esi pasiruosus sugyventi su ydomis ir t.t. Kad ir ta pati rutina, buitis daug ka reiskia. :blink:

as tai busiu is tu skeptikiu? :) o kam tuoktis anksti

<{POST_SNAPBACK}>

Aš visai nesigailiu, kad anksti ištekėjau Kiekvienam savo ;) Pvz.: aš anksti tam subrendau, o ir šiaip man santuoka netrukdo jokiuose dalykuose: vyras manęs visiškai nevaržo (proto ribose aišku ), o ir kurti ateitį daug saugiau, kai esi viską įforminęs. Žinoma, nereikia skubėti ir pulti ant pirmo pasitaikiusio :huh:

Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų... - taip giedojo mūsų lakštingala Salomėja Nėris.

Ką apie tai manote?

<{POST_SNAPBACK}>

jeigu taip visa gyvenima,tai tikrai ne bet pagyvent,tai butina kartu :pack2_thumbup[1]: