Gyvenimas nesusituokus

na kodėl? mokykloj visi vaikai kalba apie savo tėvus. mergaitės apie savo tėčius.. kokie jie super.. o manasis man net pavardės nedavė.. tokie dalykai labai greitai išaiškėja (mamos kalbasi tarpusavyje, o vaikai pagauna kas jiems reikia).. vaikai mėgsta kramtytis ir kuo skaudžiau... tai puikus būdas įkąsti...manau, kad labai veiksmingas...

Ir kiek tokių, kurios pasikeičia?

Na aš senovinių pažiūrų. Jei mano mamos pavardė būtų -ytė, -aitė ar pan, ir mano tokia pat, tai man būtų nejauku (samata po teisybei) mokykloj ar šiaip bendraujant su vaikais.. bandyčiau tai nuslėpti. Nes tai rodytų, kad tėtis manęs nepripažįsta, o kas gali būti baisiau (čia per stipriai, bet visgi) vaikui...

oj eitvyde, tėtis būna nepripažįsta net kai tavo mamos pavardė -ienė Ir tai tikrai baisiausias dalykas. Bet išgyvenama.

O pavardė tikrai nėra tas dalykas, kuris kažkaip kažką apsprendžia. Kiek yčių ir aičių ištekėjusių? Pasilieka savo pavardę, ir tirk, Pavardė ne taip svarbu.

Aš gi sakiau:

Na aš senovinių pažiūrų.

Seniau tų -aičių; -yčių ir t.t. nebuvo. Gal dabar, kai tokia betvarkė siaubinga, tai ir neturi reikšmės Aš gi iš savo sumąstymų sakau, nesu mažas vaikas... Man atrodo, kad ne tik vaikui, bet ir suaugusiam svarbios šaknys, savęs suvokimas ir tam pasiekti reikia abiejų tėvų... ir sutikit, kad jei vaikas nešioja tėvo pavardę, tai tikrai labiau panašu į tai, kad tėvas jį pripažįsta nei, kad nešioja mamos...

Jei tai nebūtų taip svarbu, tai nebūtų tų visokių paieškų tarnybų, neieškotų vaikai savo tėvų, kurie juos paliko, kuriems buvo nereikalingi.. žmogui reikia suvokti pajausti savo šaknis, kad normaliai gyvent...

manau, šaknų suvokimą taip pat formuoja tėvai.

Šiaip per paieškos tarnybas taigi ir mamų ieško svarbi yra ne pavardė ir pripažinimas, o ryšys

na kodėl? mokykloj visi vaikai kalba apie savo tėvus. mergaitės apie savo tėčius.. kokie jie super.. o manasis man net pavardės nedavė.. tokie dalykai labai greitai išaiškėja (mamos kalbasi tarpusavyje, o vaikai pagauna kas jiems reikia).. vaikai mėgsta kramtytis ir kuo skaudžiau... tai puikus būdas įkąsti...manau, kad labai veiksmingas...

na bet yra atvejų, kai tėvas duoda tik pavardę, ir kai kiti kalba, kokie nuostabūs jų tėčiai, tu turi iš jotik pavardę, kuri tau nėra net labai svarbi, ir nežinai, kam tau ji, to tėčio.

is esmes tik santuoka parodo tikriuosius zmoniu veidus. :wub1:

Tikrai netiesa..bent jau musu atveju, santuoka pakeistu tik mano pavarde, mano mazyle turi tevo pavarde nuo gimimo dienos, tad siuo klausimu nekiltu jokiu problemu..Tikrasis isbandymas yra gyvenimas kartu, o ne kazkoks popierelis, kuris pasako, kad esi istekejusi/vedes..Bent jau mano manymu, santuoka yra parodymas kitiems, kad vienas kitam pasizadate visam gyvenimui..Kas is to, kad tie kurie susituokia, po poros metu staiga suvokia, kad negali teseti izadu..Juk galu gale kalba eina apie gyvenima kartu, santuokoje ar ne santuokoje, vienaip ar kitaip tai yra gyvenimas kartu, vienas kitu rupinantis ir gerbiant save ir savo antra puse :)

na bet yra atvejų, kai tėvas duoda tik pavardę, ir kai kiti kalba, kokie nuostabūs jų tėčiai, tu turi iš jotik pavardę, kuri tau nėra net labai svarbi, ir nežinai, kam tau ji, to tėčio.

bet ir aš turiu tėtį (pavardę tai davė, reiškia pripažino).. jis dabar kažkur toli... dabar vieta fantazijai... koks jis puikus.. :wub1:

oj Eitvyde

žinai, turiu pavardę, ir visai nepuikų tėtį... todėl ta fntazija, koks jis puikus vaikui virsta ašarėlėmis karčiomis. Žinau, ką sakau.