Poezija

Aš atiduosiu

Viską, ką turiu.

Nors tu šiandieną

Nieko neprašai.

Neteisk manęs,

Kad pernelyg

Lengvai paėmusi

Kitiems išdalinu.

Kol tavo laikas

Laukia išdidžiai,

Rusent nesugebu-

Degte degu.

Save visam

Pasauliui dalinu,

Nes tu juk niekad

Nieko neprašai.

Tu nekaltas, kad vėjas toks šaltas,

Kad į ledą pavirsta vanduo,

Kad ne viskas pasaulyje balta,

Kad ne visas auksinis ruduo.

Kad sustingo diena, tu nekaltas -

Ji sustingo savam laukime,

O sniegu pasidengęs asfaltas

Laukia pėdsakų vedančių čia.

Tu nekaltas. kad uždaros širdys

Skuba slėptis į savo namus,

Kad ne viskas, kas sakoma, girdis,

Kad tik džiaugsmas dalinas per pus.

Tu nekaltas, kad sniegas toks baltas -

Jis vilties nusidažęs spalva,

Kad laukimas prie stulpo prikaltas

Tu nekaltas. Ir aš nekalta.

Mylėk aistringai ir karštai,

Kad kartą imčiau ir sudegčiau,

Kad tavo laužo atšvaite

Savęs akimirksniu netekčiau.

Mylėk ne žodžiais - akimis,

Kad į jų gelmę nugarmėjus

Tave išgerčiau naktimis,

Kaip vandenį - įkaitęs vėjas.

Mylėk aistringai ir karštai,

Kad laužo liepsnai jau užgesus

Ilgai alsuotų pelenai

Auksinį rudenį pratęsus.

Dvi obuolio pusės

Po žemę keliavo,

Ieškojo ir lipdė

Gyvenimus savo.

Užaugo, subrendo

Ir sėklas išbarstė,

Gyvenimais savo

Jau spėjo apkarsti.

Dvi obuolio pusės -

Ir mano, ir tavo

Gyvenimo kryžkelėm

Skyrium keliavo,

O kai susitiko,

Pro šalį praėjo,

Pavargę ieškoti

Rastu netikėjo.

Ne kartą nudrėskę

Gyvenimo tvarstį

Dvi obuolio pusės

Suspėjo apkarsti.

Dvi obuolio pusės

Po žemę keliauja,

Dvi obuolio pusės

Dangum pasikliauja...

Isėjom dviese. Taip reikėjo

Sioje kelionėj atsiremti.

Isėjom dviese patikėję,

Kad pasitiksim savo lemtį,

Atsilę kelyje į priekį,

Kad dar atrasim, ko ieskojom,

Pasieksime, ko nepasiekę

Ir pasiklosime po kojom

Ankstyvą rudenį spalvotą

O į metus suguldę kraitį,

Turėsime kuo uzsikloti,

Kai negalėsime paeiti.

Isėjom dviese. Patikėjom,

Kad nesuzvarbę mūsų sirdys,

Kad radome, ko neturėjom

Ir, kad abu vienodai girdim

Į mus besklindantį motyvą,

Uzpildantį kiekvieną kertę

Ir įsiliejantį į gyvą

Tikėjimą kitu gyventi.

Isėjom dviese, o kelionės

Pačios pradzios abiem pakako,

Kad pirmas įsisukęs vėjas

Nublokstų nuo nelengvo tako.

Į čia sugrįzome jau skyrium

Naujom zaizdom apvainikuoti

Nebejauni ir nusivylę,

Įskaudinti ir vėl isduoti ...

Atleisk uz sutrukdymą, mielas,

Neįvertinau laiko svarbos -

Patikėjau, kad vienisos sielos

Nesudrumsčia ramybės tvarkos.

Izūli? Ką darysi - prasčiokė.

Viskas tiesiai - tarsi nuo tvoros.

Ne estetė - tik vidutiniokė

Is kaimiečio sodybos ankstos.

Zodziai grūbūs, linkėjimai kandūs,

Netasyta, sudirzus kalba

Ir jausmai tokie naivūs, nebrandūs -

Lyg vaivorykstės juosta marga.

Atleisk uz sutrukdymą, mielas,

Neįvertinau laiko svarbos -

Patikėjau, kad vienisos sielos

Saukia glaustis vienai prie kitos.

Ak, atleisk uz sutrukdyma, mielas...

Ačiū tau kad esi...

Lyg švelnus vėjo gūsis

Ar saulutės šviesa

Debesio pakrašty...

Ačiū tau, kad neši

Mažą saulės zuikutį,

Kad ir kur aš bebūčiau

Dienoj ar nakty...

Niekada... niekada.. niekada

Napamiršiu tavo šildančio žvilgsnio

Ir to džiaugsmo širdy,

Kad galiu aš tave mintimis apkabinti,

Vis kartot ir kartot –

ačiū tau, kad esi...

Išskrisiu į dangų.... į mėlyną dangų...

Ieškosiu tenai tavo gylio akių...

Sudilsiu tavęs nesuradus į blankų

Alsavimą sodų baltų debesų....

Ir jei kadanors tavo glostantys žinsgsniai

Pavargs nuo vienatvės, apkurs nuo tylos,

Švelniausiais lašais tau palaiminsiu kaktą,

Širdis tau per naktį lopšinę dainuos...