Poezija

Kazanovos suvedžiojimas

Tą vakarą,

kai tu įžengei į kambarį

su skrybėle ir vualiu,

mano veidas,

išvagotas tūkstančio raukšlių,

nusėtas daugybės karpučių,

vėl susirgo meile.

Tavo kūnas

po juoda suknyte

man priminė kinų porcelianą.

Tavo juodos akys blaškėsi peteliškėmis

po kambario tamsą.

Tu

pakėlei baltus pečius

ir netikėtai paėmei mano ranką.

Akys mano prisispildė geismo ašarų.

Aš meldžiau neturėti daugiau

kitų meilužių tik tave.

Troškau iš meilės atsidurti kuo toliau nuo jos.

Mano

stambūs jausmų lašai suteškėjo tau

į delnus.

Iškratei rieškučias,

pasitaisei suknutę ir išėjai.

Rečiau ir vis rečiau

Dvasia nušvinta,

Kampan įspraustas

Gėrio troškulys.

Brandinęs sėklą

Žmogiškumas dingsta

Tarsi miražas dykumoj...

Jo ilgesys

Šventojoj formulėj išliko,

Lyg mandaloj,

Ląstelė gyvasties -

Pradžių Pradžios...

Ištieskit ranką tie,

Kurie dar galit -

Žinių nektaro fleita

Tuoj užgros

Ir jums...

Kai praeitį numesit,

Tarsi šlamštą,

Su nuodėmėm

Nežmoniškumo dykumos,

Išgirsit Murli -

Stebuklingą fleitą,-

Pavargus siela

Iš tamsos išsivaduos..

Tu ateik į mano dieną

Iš svajonių ir tylių ūkų.

Atsineški su savim nors vieną

Lašą nuoširdžių minčių

Apie meilę, dangų, žiemą,

Maldininkus vabalus miškų,

Apie pievų gelsvąją purieną

Iš vaikystės nekaltų sapnų...

Aukso ir sidabro man nereikia,

Man nereikia turtų ir pilių.

Aš nevertinu sugaišto laiko

Tarp beprasmių, iškreiptų tiesų.

Supratau, kad kiekviena minutė

Man brangi kaip oras ir vanduo -

Jausti sielų šokį, esmą, būtį,

Kol tikrasis pasibels ruduo.

Aukštai danguj žvaigždžių sietynai -

Žmogaus likimo švyturiai.

O sieloj - dykuma, smėlynai -

Sudžiūvę laimės trupiniai.

Vis neskubėjau, vis tikėjau,

Kad meilė dar pabus, ateis -

Įskaudint jos man nederėjo,

Bet, Viešpatie, tu man atleisk,-

Nebuvo ji svajonių tolis,

Būties stebuklas ir darna.

Aš vis dar laukiu sielos brolio

Su panašia jausmų derme.

Aukštai danguj žvaigždžių sietynai -

Žmogaus likimo švyturiai...

Ten susitiksime lyg dvyniai,

Kaip sielos broliai - du lašai.

Uzgeso.

Kaip zidinys uzgesta...

Nuvyto.

Taip nuvysta geles...

Isbleso.

Kaip zara vakaro...

Istekejo.

Kaip skausmo asara

Meile.

Istirpo.

Greitai, kaip snaige...

Nuskriejo...

Lyg vejalis vasaros...

Isgaravo.

Kaip vandens lasas...

Issisklaide.

Tarsi debeselis

Pagarba.

Sprogo.

Taip sprogsta bombos...

Istisko.

Kaip arterijos kraujas...

Ispampo.

Kaip skaudulys ispampsta...

Nugriaudejo.

Lyg prakeiksmas

Neapykanta.

Lauke.

Kaip mylimoji mylimojo...

Svajojo.

Kaip svajoja poetas...

Tikejo.

Kaip tiki vaikas...

Budo.

Kaip ankstyvas pavasaris

Viltis.

Atejo.

Kaip viesnia neprasyta...

Sustojo.

Taip sustoja laikrodziai...

Nutrauke.

Vilties balso styga...

Uzdejo.

Lyg juokdariui kauke -

Hipokrato veida...

Baltos

Jos kaip broliai,

jos kaip seses -

baltos snaiges

is dangaus.

Sukas fugomis,

Pegasais,-

prie kurios man

prisiglaust?

Skriesiu as

tarp selsmo balto,

pragaistingo

ir svaigaus -

to gyvenimo,

kurs saukia

ligi zemes

is dangaus...

O tada,

kai virsiu sniegu -

baltu apklotu

armens,

isvoliosiu

tavo miega,

skambant rytmecio

varpams.

Sniegas blyksta,

vadenija

amzinos kaitos

virsme.

Snaigiu sokiai

nuvilnija

balto ilgesio

gaida.

Susiliejimas

Jau blesta rytmetinis

Pauksciu takas,

virazais nusispalvina

dangus.

Turiu uzmigt

tiek daug Tau nepasakius...

Kol ratas apsisuks

virtualus,

ramins man siela

palaimingos treles -

laukimas, tarsi vynas,

net svaigstu...

Matau vel zenklus debesy -

tai streles,

kurioj erdvej sia nakti

busi Tu.

Is ten tiesi man ranka

lyg karalius,

be zodziu sielos kalba

supranti.

Vel leidi issiverkt man

iki valiai

ir kantriai skausmo asaras

renki.

Kasnakt sirdim matuoju

Pauksciu taka

ir glostau Tavo erdve

akimis.

Zinau, jauti. Ir laimini

per sapna

susiliejima busima

su Tavimi.

Sugrizta

Sugrizta vis laivai

i ramu uosta,

jureiviams sypsosi

krantai.

Ju mylimosios svelniai

glosto skruostus

ir glaudzias virpanciom

krutim karstai.

Zvelgiu kasdien

i horizonto toli

ir glamoneju jura

akimis.

Ne. Nepavydziu

geismo guolio

jureiviu moterims...

Kai naktimis

jos velei vienos liks

nerangios, storos,

isvargintos laukimo

ir vaiku,

ju vyrai linksminsis

mulaciu guoliuos,

nuo izadu pabege

ir vargu.

Galbut todel stebiu

laivus is tolo

ir netikiu jureiviu

kalbomis.

Is juros laukiu

savo sielos brolio -

Svajoniu kapitono

akimis.

Gyvenimas mūsų kaip žydras dangus

Jis būna saulėtas, o būna niūrūs

Jis kartais taip tyliai ašaras mėto

O kartais kaip debesys plaukia iš lėto...

Praūžus audroms - ateina ramybę

Ir vėjas mums atneša savo kantrybę..

Pakeisti dienas ateina naktis

Su ja kartais miršta mūsų viltis...

Ir juokas ir ašaros eina kartu

Ir skubam ir bėgam kaip nebūtų graudu

Gyvenimas mūsų kaip žydras dangus

Jis būna saulėtas, o būna niūrūs...

Supuosi karuselėj meilės,

O žvilgsnis stingdantis

Čia stebi vėl mane.

Tos mėlynos,tos gilios

Akys,

Apgaubia šiluma mane.

Kai tyliai beldžiasi lietus

Į tavo langą,

Lietaus lašai prabyla

Lyg naktis.

Ir vėl girdžiu aš serenadą,

Kurios pamiršti negaliu.

Ir nežinau,kodėl taip

Myliu-

Tas mėlynas,linksmas

Akis.

Kodėl sapnuoju tavo balsą

Tylų,

Šauki mane,tu vėl šauki.

Ir vėl ryte anksti pabudus,

Žinutę tavo surandu.

Rašai tu vėl,kad mane myli...

Diena man prasidėjo stebuklu.

Sakau aš tau,myliu kaip ryto

Rasą.

Ji glosto švelniai man akis.

Myliu tave,labiau nei vakar,

Nes meile dega man širdis...

Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių

Kaip žemė aš iškart sužaliavau.

Tu atėjai - ir aš upelėm,

Plačiaisiais ežerais sualsavau.

Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia

Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.

Ir saulėje plasnoju dulkele,

Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.

Kaskadom saulės tu mane užtvindei.

Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk.

Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.

Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.

/Janina Degutytė/

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,

Brendu per tuštumą be jokių žiburių,

Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,

Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,

Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,

Per juodą dykumą tylėdamas einu

Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.

/H. Radauskas/

Žiema ant juodo gymio kūno

suknelę baltą apsivilkus -

jaunutė Rudens nuotaka,

saldi kaip baltas cukrus,

meta

baltomis pirštinėmis

baltą gėlių puokštę

visoms pasaulio merginoms neištekėjusioms,

o ir ištekėjusias gundo.

Paskui užsirūko

juodo medžio nuogo cigaretę,

išpučia ledinėmis lūpytėmis

šaltus stingdančius dūmus

ir nubėga krištoliniu tiltu

virti visiems pasaulio vyrams

baltos ryžių košės.

/Loreta Klebonaitė/

Sutemos šviesios alyvinės

Gatvėm pasnigtom vaikšto,

Sienos murinės žalsvos

Po sniego baltom aureolėm.

Pirmas sniegas.

Tūkstančius kartų pirmas.

Tūkstančius kartų laukiamas - kaip vyšnių baltas žydėjimas.

Atskleistas naujas lapas - baltas, iš pirmo sniego...

Ką jame įrašysi nekantriai skubia ranka?

Kad čia, kur prie varpinės prigulė

Sutemos šviesios alyvinės,

Kur krenta nuo gotikos bokšto

Tamsaus violeto šešėlis,

Kur tilto melsvi turėklai

Tarsi pakilę skristi,

Kur sienos žalsvos atgyja

Po sniego baltom aureolėm...

Tik čia - ir niekur kitur -

Tu būsi pats laimingiausias,

Tik čia, tik ant žemės trupinio

Tu saulei lupas praversi,

Ir jokioj kitoj planetoj

Nerasi taip mylinčių rankų,

Ir jokiam kitam pasauly

Tu taip nemokėsi laukti...

Tik čia ir niekur kitur -

Reikalingiausias tu būsi.

...Sutemos šviesios alyvinės

Guli ant pirmojo sniego.

Vogčiom, kaip vaikystėj, į burną

Įsidedi snaigių žiupsnelį...

/Janina Degutytė/

Man patinka naktis,

Kai rusena ugnis,

Kai beprotiškai plaka širdis,

Kai švarus sąsiuvinis

Stora knyga pavirs,-

Mano sielos gelmių atspindys.

Man patinka naktis,

Kai negęsta viltis,

Nors ir glūdi aplink paslaptis,

Kai užmerkę akis,

Mes arti mintimis,

Kai svaigina saldus bučinys.