Poezija

Apie tylą...

Pritildykit tylą!

Aš tyliai meldžiau,

Nes tyliai kalbėjau

Ir tyliai verkiau...

Visa prisigėrus lyg vyno – tylos

Klausiausi joje savo sielos kalbos

Aš kėliausi tyliai

Ir tyliai miriau

Kas rytą

Kas vakarą

Kol išėjau...

Į dūžtantį laiką

Kurio tėkmėje

Iš šukių tylos nulipdžiau vėl

Save

Tyla – man be galo brangus skambesys

Nors buvo

Kad rodės

Jog jau pražudys...

Nors buvo

Kad baisiai springau nuo tylos

Tai buvo dalis mano kelio

pradžios...

Gintarė-Glesumėlė

Man liūdna…

Man liūdna…

Norėčiau, kad būtum kartu…

Apglėbtum pečius supratinga ranka…

Prisėdęs šalia patylėtum ir tu…

Žinočiau tyloj išgirdai kad mane…

Gintarė-Glesumėlė

Kiekvieną akimirką gimstam ir mirštam...

Visa amžinybė sekundėj sutilpo...

Kažkuo vis nauju, kas akimirką virstam...

Pagaut ją bandžiau...

nesuspėjau...

ištirpo...

Ir keista suprast, kad nėra ateities

Nes visa, kas tikra yra šis buvimas...

Tik noris pajaust jį giliau, iš širdies,

Net žinant, kad visa yra tik žaidimas...

Gintarė-Glesumėlė

Vis sunkini Žaidimo taisykles...

O jau maniau, kad aš jas nustatau...

Nenoriu viskuo kaltinti Tave...

Nes Tu danguj, tad už mane aukščiau?

Turbūt jauti, kažką, ko nejaučiu...

Turbūt matai, kažką, ko nematau...

Ir nors nuo šio žaidimo aš kenčiu,

Tu nori tik kad būtų man geriau...

Bet visgi... leisk man atsikvėpt...

Buvau stipri... silpna taip pat buvau...

Ir jei jau man neleidai išsirėkt,

Tai bent laikyk mane savam glėby tvirčiau...

Gintarė-Glesumėlė

Žaidžiu su vėju,

Su ryto šviesa,

Su savo akim Tavose akyse.

Žaidžiu su jausmais

Žinau, kad žiauru,

Juk kartais žaidimai pavirsta karu...

Norėčiau nežaisti,

Bet rodos širdis

Pareiškus protestą

Užgestų išvis.

Todėl tik meldžiu,

Kad žaidimai mani

Tau nuolat primintų,

Jog gyvas esi.

Kad veidus nušviestų dažniau šypsena,

Šiek tiek praskaidrėtų diena rūškana…

Nurimtum palaimintas mano šypsniu…

Ir kad nepamirštum,

Jog aš tik žaidžiu…

Gintarė-Glesumėlė

Žmogus ne medis

Nors ir medį gerą

Tiktai iš vaisiaus galima pažint.

Žmogus

Širdies lengvai neatidaro, -

Takelį reikia jo širdin pramint.

Šalčiu sutiks jis

Tavo žvilgsnį smalsų, -

Nepatikės tau savo paslapties,

Jei nepajus

Iš tavo veido, balso

Geros, protingos,

Mylinčios širdies.

Papildyta:

Kartais žmogui

Reikia tik žmogaus,

Kad pajustų

Laimę ir pilnatvę.

Kartais neužtenka ir dangaus

Nugalėti savąją vienatvę.

Krinta žvaigždės

Ant žalios žolės

Ir pavirsta

Krištolo karoliais.

Plėšia vėjas

Žiedą nuo gėlės,

Nuneša kažkur

Laukiniais šuoliais.

Taip ir dienos –

Skuba vis tolyn,

Kalendoriaus

Lapeliu pavirtę.

Plėšiam jas gal

Skaudama širdim,

Nuo rutinos tos

Dažnai apgirtę

Eitvyde,labai grazu :) negaliu atsiskaityt..ypac labai patiko ta vieta : Todėl tik meldžiu,/ Kad žaidimai mani / tau nuolat primintų, /

Eitvyde,labai grazu negaliu atsiskaityt..ypac labai patiko ta vieta : Todėl tik meldžiu,/ Kad žaidimai mani / tau nuolat primintų, /

tikiuosi supranti, kad čia ne mano kūryba.......tiesiog tie eileraščiai man l.l. gražūs, kai kas, kai kur juose (kai kurie visiškai) atspindėjo tuometinę mano būseną...

na taip suprantu..bet tu juos ikelei tai taip ir pasakiau,nes labai jau grazus jie..

Bet svarbiausia, kad sąmonėj kiltų tauta...

Bet svarbiausia, kad sąmonėj kiltų tauta...

Kad suvoktų, jog jie, tik dalelė maža,

Tik lašelis sūriam vandenyno delne,

Bet kartu nuostabi ir didžiulė jėga...

Jog nuo mažo darbelio šviesaus, iš širdies

Grožio, gėrio banga per širdis nuriedės

Ir kitus savo entuziazmu užlies...

Nuo lašelio mažučio... bet iš pat širdies...

Kad suvoktų, jog melas, tik kvailiui saldus...

Jog mažučiai dalykai, sugriauna didžius...

Jog mes Dievo vaikai, ir todėl amžini...

Ir kad gauni atgal, tai ką pats Tu skleidi...

Štai prakalbsta ir tie, kas tylėjo...

Štai prakalbsta ir tie, kas tylėjo

Juk kai myli... tylėt negali...

Daug kas sako, kad dienos liūdnėja...

Kad mūs žemėj baigtis jau arti

Aš sakau, kad pasauly daugėja

Meilės, gėrio, šviesos ir minčių,

Kurios kuria gyvenimą, sėja

Naują būtį laikų nuostabių...

Kurios tiki į aušrą, į šviesą...

O kuo tikima, tai Jau yra.

Ir kitus tom mintim mes užsėsim

Aš tikiu. Juk kartu mes jėga

Juk mintis nei atstumų, nei sienų

nepažįsta... yra nemari...

Ir šviesos juk daugėja kasdieną...

Ją skleidžiu tu ir aš... MINTIMI

Dar... te mintys pavirsta į veiksmą...

Mano, Tavo ir mūsų visų...

Te atspindi darbai mūsų esmę

To kas esame. Dievo vaikų...

/Gintarė-Glesumėlė/

Kai už lango taip kraupiai tylu,

Kai širdis vis ilgis ir laukia,

Tik tada aš save atrandu –

Tik tada aš nenoriu laukti.

Kelios valandos – rytas išauš.

Kelios valandos – tyla nutraukia

Tas netylantis ilgesio šauksmas, –

Neisbaigiantis sielos ruduo.

Ilgis siela pralėkusio laiko,

Ilgis siela linksmų valandų.

Nenutildykit – kam gi to reikia?

Tegu šaukia – te girdi visi!

Kai nežinia tokia be galo didelė...

kai nežinia tokia be galo didelė,

ir rodos, jog didesnė už mane...

nusvyra rankos nesuradę saulės

užgęsta šviesos gretimam lange...

galiu delnais paliesti tankią tylą...

ji skverbiasi lyg oras į mane...

žvaigždėtos šukės danguje pažyra,

iškvėpto oro gūsį kelia į save...

/Gintarė-Glesumėlė/