Poezija

Kai man velniškai velniškai liūdna,

kai pasaulis atrodo niūrus,

aš viena sau lyg maldą kartoju,

šiuos visai ne į temą žodžius:

Aš laiminga... be galo laiminga...

Linksmesnės gal pasauly nėra...

Nors už lango beprotiškai sninga,

Nors už lango ledinė žiema...

Aš guliu ir geriu karštą meilę

Įsisupus į laimės šilkus

Ir sapnuoju užmingančias pievas

Ir pamilusius jūrą laivus...

Ir taip velniškai noriu mylėti

Ir laimingais daryti kitus...

Ir taip velniškai noriu gyventi,

Kol bus žemė, žolė ir dangus...

/Gintarė-Glesumėlė/

Vienatvės skliautai...

Vienatvės skliautai

mano dangų uždaro...

Ir liekame dviese

sukandę dantis...

Slapsčiaus minioje,

bet mane ji surado

pažinus išdegusias mano akis...

Tavęs nebijau.

Aš mokėsiu išlaukti...

Na ir kas, kad per naktį

vėl sninga žiedais...

Kai laikas ateis,

aš mokėsiu nutraukti

vienatvės grandis...

Ir tyla pasibaigs...

/Gintarė-Glesumėlė/

KNYGA

Sunešiotas kūnas- įdomi knyga:

Puslapiai pageltę, jų sunki našta.

Nusitrynę raidės, pigūs sakiniai

skubios antraštėlės, pirštų anspaudai.

Vienas egzempliorius, kūno kūrinys

Pasimiršę dainos- amžiaus atmintis.

Susiūta tikrovė laiko formate

Suklijuotos mintys- dvasios laikmena.

Norintis atminti užlenkia kampus

siekiantis išlikti paraštėj paliks

Juodą ar raudoną įrašą kartoms:

Aš čia gyvas, miręs, noriu išminties.

Lapas paskutinis tarsi nekrologas

Raidės suplonėję, padaugėję vietos

Žemėje visiems- knygoms ir žmonėms

Išrašytos dienos praeities raidėm.

Autorius- Geistės brolis. Iš knygos "Saulės stalčiai".

Pristabdyk dar trumpam savo žingsnį,

Neskubėki už durų išeiti,

Dovanok man dar draugišką žvilgsnį-

Gali būt, susitiksim negreitai.

Nes gyvenime būna dažniausiai,

Kad sugrįžta visi, kas išėjo,

Tik ne tie, kurie buvo brangiausi,

Tik ne tie, ką labiausiai mylėjom.

Mylėk gyvenimą,nes jis Tave,juk myli

Ir imk iš jo ką tik pasiekt gali.....

Nes jis-lyg didis paukščio skrydis

Toks džiaugsmas ir svajonės glūdinčios širdy.

Ištiesk rankas į skaisčią saulę

Pajuski šilumą jos spindulių,

O savo meilę dovanok pasauliui

Ir daugelis tau pasakys: myliu!?

Tikėk savim ir patikės tavim kiti

Ir tau atrodys,kad ranka pasiekiamas dangus....

Tu viską padaryt gali,

Nes visagalis juk yra žmogus!

Rečiau ir vis rečiau

Dvasia nušvinta,

Kampan įspraustas

Gėrio troškulys.

Brandinęs sėklą

Žmogiškumas dingsta

Tarsi miražas dykumoj...

Jo ilgesys

Šventojoj formulėj išliko,

Lyg mandaloj,

Ląstelė gyvasties -

Pradžių Pradžios...

Ištieskit ranką tie,

Kurie dar galit -

Žinių nektaro fleita

Tuoj užgros

Ir jums...

Kai praeitį numesit,

Tarsi šlamštą,

Su nuodėmėm

Nežmoniškumo dykumos,

Išgirsit Murli -

Stebuklingą fleitą,-

Pavargus siela

Iš tamsos išsivaduos...

Sukaustė žemę

ledinis gruodas,

stogus išbalino

žiema.

O sieloje

kartėlis juodas -

bekraštė skausmo

dykuma...

Minčių kertelėje

vaizdai sustingę -

Trakų pušynai,

ežerai.

Virš ju mes sklandome

laimingi,

pasaulio, rodės,-

per mažai...

Kas gi pasėjo

velnišką sėklą -

melo, puikybės,

keršto nūnai?

Iškeitė meilę

į tą pamėklę,

kuri silpnųjų

tyko seniai?

Niekas - tik patys

likimą smaugėm,

užbėrę taką

tyrų jausmų.

Siela dar tiesia

tiltą į laimę,

bet mes jau bijom

tuščių vilčių...

Žodžiai tampa šviesa

ir nuskrieja tolyn...

Nuo žvaigždžių atsispindi

ir sugrįžta širdin...

Vis stipriau ima šviesti

lyg žvaigždelė, širdis

Ir jos jėgą įgauna

sumąstyta mintis...

O tada liejas eilės...

Žodžiai tampa darbais...

Tampa moterys - deivėm...

O ir vyrai - dievais...

Vyksta tai jau dabar...

Jei dar to nejauti,

Aš siunčiu tau tiek meilės,

Kiek priimt tik gali

Ir kai mintys šviesos

erdvėje susilies,

Meilės saulė skaidri

tau takelį nušvies

/Gintarė-Glesumėlė/

Ir taip velniškai noriu mylėti

Ir laimingais daryti kitus...

Ir taip velniškai noriu gyventi,

Kol bus žemė, žolė ir dangus...

Tarsi tai būtų parašyta apie mane :) pastovi mano būsena - mylėti ir gyventi...

Na aš keliu tik tas eiles, kokios atitinka mano sielos būsena...

Man patinka naktis,

Kai rusena ugnis,

Kai beprotiškai plaka širdis,

Kai švarus sąsiuvinis

Stora knyga pavirs,-

Mano sielos gelmių atspindys.

Man patinka naktis,

Kai negęsta viltis,

Nors ir glūdi aplink paslaptis,

Kai užmerkę akis,

Mes arti mintimis,

Kai svaigina saldus bučinys...

dangus aptrauktas debesų

pro rūką nieko nematau

girdžiu tiktai žmonių balsus

kaip aidą iš kažkur toli

jaučiuosi taip, lyg aš visai viena

šitoj baltoj nežinomybės erdvėje

čia šalta man baisu ir liūdna

aš nematau pati savęs

čia tik be kūno mano siela sklendžia

ieškodama kažko, ko nieks daugiau neras

kažko, kas jai vienai priklauso,

ko dar kiti nesugebės suprast...