Poezija

Ar visdar pameni, ka reiškia būti vėju?

Ar dar žinai kaip šėlsta jūra kitame krante?

Ar vientik tikras juokas krinta tau iš lūpų?

Ar tiktai tavo saulė šviečia tavo akyse?

Tu tik savim tiki ir tiktai pats save išduodi,

Bet visdar ieškai meilės kiekvienam veide,

Tu kantriai lauki, o suradęs atiduodi,

Save kažkam, kas jau rytoj paliks tave,

Juokies, nes kaip visi norėtum būt laimingas,

Ir tuos kelius renkiesi, kuriuos renkasi visi,

Rytoj tave pamirš, rytoj jau būsi niekas,

Nes pats seniai nepameni, kas tu esi.

/Ieva/

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,

Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.

Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,

Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.

Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.

Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant

Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,

Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,

Ir taip kankinamai be tolumų ramu,

Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.

TU ATEIK

Tu ateik į mano dieną

Iš svajonių ir tylių ūkų.

Atsineški su savim nors vieną

Lašą nuoširdžių minčių

Apie dangų, vasarą ir žiemą,

Maldininkus vabalus miškų,

Apie pievų gelsvąją purieną

Iš vaikystės nekaltų sapnų.

Aukso ir sidabro man nereikia,

Man nereikia turtų ir pilių,

Aš nevertinu sugaišto laiko

Tarp beprasmių iškreiptų tiesų.

Supratau, kad kiekviena minutė

Man brangi kaip oras ir vanduo -

Jausti sielų šokį, esmą, būtį,

Kol tikrasis pasibels ruduo.

/Irna/

Už ką?

Už ką? Už ką į juodą naktį

Atsitrenkiu vis mirtinai?

Kodėl nutrūksta vilties dagtis

Lemtinguos posūkiuos dažnai?

Tamsoj vis čirpia, blaškos, aidi

Šešėliai - nerimo svirpliai,-

Gerklėj užstrigo žodis "laimė",

Drasko košmariški sapnai...

Kodėl stabdai, muši, neleidi

Išbrist iš liūno nevilties?

Nejaugi, Dieve, tavo meilė

Vien skaudžios pamokos lemties?

Norėčiau, kad nušvistų saulė,

Išnyktų pragarai nakties,

Suteiki man mažytę laimę

Patirt iš žemės esaties,

Kuri sustiprintų, paguostų,

Įveiktų stingulį širdies -

Man šitaip reikia šviesaus uosto

Be nuodėmingos praeities.

/Irna /

.

Tos trumputis :smi:

Aš pamačiau tave, o tolima žvaigždė,

Ir kometa užsidegiau pavirsti.

Ak, pasakyk, ką tu darai, širdie,

Juk tau reikės pro šalį skristi.

/Ruslanas Simonaitis/

AŠ PAVARGAU KLAJOTI...

Aš pavargau klajoti iš širdies į širdį

Ir lūpom vaikščiot svetima daina.

Kam belstis į duris, jei nieks negirdi,

Rašyti knygą, kai viltis akla?

Jau pavargau aš būti laisvės paukštis

Į langus muštis krūtine silpna.

Ir toks svaigus kam reikalingas aukštis,

Jei negaliu tikėt ryškia žvaigžde?

Man laimės baisiai didelės nereikia,

Per daug šviesios, karštos ugnies.

Tik, kas labiausiai džiaugsmą teikia-

Priglust prie mylinčios širdies.

Galbūt esi tik saulės spindulėlis,

Nedrąsiai kelią sau skinies.

Bet nuo tavęs pražįsta gėlės

Ant žemės skausmo ir mirties.

Ir nesvarbu, kad tu esi tik lašas

Be proto tolimo sapnų dangaus:

Aš – žiedlapis ir toks pat mažas,

Bet pilnas jausmo tau švelnaus.

/Ruslanas Simonaitis/

Nesiekite gyventi amžinai,

Bet siekit šio gyvenimo pilnatvės.

Jūs amžinybėj neišvengsite vienatvės,

Jei neišvengėte gyvendami trumpai.

Kada esi vienatvės pilkumoj paskendęs,

O saulė šviečia tik sapne,

Lyg šimtąmet ieškojusi atranda,

Iš tūkstančių pasirenka tave.

Viltis taip gimsta, pasmerkta sudūžti,

Ir tu tiki, nes norisi tikėt.

Giliai savy tikiesi nepalūžti,

Ir tu myli, nes norisi mylėt.

Ir taip karštai glaudi ją prie krūtinės,

Prisieki saugot amžinai…

Ak, jeigu būtum prisiminęs,

Kad mes gyvenam… Taip trumpai…

Ir tu jauti, kaip viskas ima irti.

Bet noris likt širdy jaunam.

Mylėti amžinai – anksti numirti.

Gyventi amžinai, tačiau vienam

/Ruslanas Simonaitis/

DIDŽIOJI...

Mažyčių laimių -

ne per daug,

nedžiūgavau

be saiko.

Vienintelės -

tik man skirtos -

vis laukiu

lig šio laiko.

Ji blykstelėjo

nešina

pasaulio gyvastį

ir šviesą -

vibracijų jos

paliesta

pažint norėjau

Tiesą...

Šis blyksnis buvo

tik mirksniu

gyvenimo

kelionėj...

Norėciau būt

Dievo paukščiu -

pakilt virš

abejonių

į kopas

aukso debesų

tarp dangiškų

malonių,

kur Meilės

šviesuliai po du

žaidžia

Slėpynių klony.

Tarp tu švieselių -

Aš ir Tu -

Didžioji

sielų laimė...

Ją žemėje

surast sunku

tarp klystkelių

ir baimių...

/Irna/

.

TU IŠEIK

Tu išeik.

Ir nieko nepalik

man ilgam prisiminimui.

Nebučiuok. Ir niekada negrįžk.

Meilė buvo?

Ar tiktai žaidimai?

Tu išeidamas

man nieko nesakyk.

Kalbomis mylėti nepriversi.

Ir jokių vilčių

nepasilik.

Tu išeik.

Ryt

naują puslapį atversim...

/Angelina Zalatorienė/

SAVĘS ĮTARINEJIMAS

Aš įtariu

kad vakar

tyčia

neskubėdama

ėjau per lietų

be lietsargio

po priedanga

rausvos vilties

kad šlapią ir sužvarbusią

lyg eglę nugenėtą

kas nors

į jaukų kambarį

sušilt pakvies.

Atidarei duris -

truputį kaltas šypsnis

bari kaip vaiką

rinkdamas žodžius

drėgmė

ne nuo ugnies

bet nuo gerumo tavo nyksta -

Ar aš tokia silpna?

Ar tu toksai švelnus?

/Angelina Zalatorienė/

labai grazus eilerasciai