Poezija

labai grazus eilerasciai

Ir tu kąnors įkelk, o tai paskutiniu metu vyrauja žalia spalva :)

Ir tu kąnors įkelk, o tai paskutiniu metu vyrauja žalia spalva

Noriu buti...

Noreciau buti balandziu

Pakilt aukstai virs debesu...

Placiais sparnais ilgai plasnoti

Ir giesmes tik TAU giedoti...

Noreciau but tokia gele

Kuri nievysta niekada...

As augciau,augciau ir zydeciau

Tik viena,tik TAVE myleciau...

Noreciau buti as zvaigzde

Tokia ryskia,labai skaiscia..

As is aukstai tave matyciau

I uzmerktas akis ziureciau...

Ne!as noriu bti zmogumi!

Tik tada galeciau but su tavimi...

Myliu tave tu ta zinai!

Noriu mylet tave amzinai...

...pabūki, dar savim, dar neišeiki,

Ant slenksčio amžiaus prarastų vilčių,

Ir kaip seniau duris atverki,

Juk tiek daug mūsų, žemėj vienišų...

Ir kam tau durys, storos, geležinės...

Ar tu save taip saugai nuo kitų.

O gal kenti tu meilės nepažinus,

O gal tiesiog tu pavargai, tarp svetimų...

Kai šianakt giesmę vėl giedos petardos...

Bandys sudegint šalty tavo širdyje...

Tu bent mažytę viltį įsileiski,

Aš būsiu visą naktį tavo širdyje...

.

As ieskau meiles zemej sioj,

Manau, kad ji ? gyvenimo prasme.

Galbut surasiu ja rytoj

Ir atsivers nauja versme.

zinau, su ja, nebus bedu,

Bent jau kol busime kartu,

Su meile viskas idealu

Surasti ja labai svarbu

Jus netikit manim, nes jum tai tik svajones,

Ir manot, kad as pasakom perdaug tikiu,

Gal dar kamnors atrodo ? tai tik sapaliones,

Atrodo jums, kad nera meiles is tiesu.

Tada sakau jums tiesiai sviesiai ? klystat,

Ir jei neteko dar isimylet,

Vadinasi, turbut, jus jos dar nepazystat,

Ir reikia tik karstai tiket.

Surades prisimink kaika,

Yra dar salyga viena,

Islieka meile tik tada,

Kai myli tu, ir myli tave.

Aš kartais pavargstu nuo triukšmo

O kartais ir nuo mėlyno dangaus...

Aš kartais nesustodamas kalbu per dieną

O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...

Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą

O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...

Aš kartais noriu būti mažas vaikas

O kartais noriu tapt suaugusiu labiau...

Aš kartais pabandau būt pats svarbiausias

O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...

Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus

O kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių...

Aš kartais būnu abejingas skausmui

O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...

Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas

O kartais mane nugali širdis pilna jausmų...

JEI

Jei tu ramus, kada visi klejoja,

Pametę galvas, kaltina tave;

Tiki savim, kada kiti dvejoja,

Ir jų dvejonių nelaikai kalte;

Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,

Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,

Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti

Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,

O mintys - ne vedliai, o palyda;

Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,

Gali bodėtis viena ir kita;

Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą

Derglioja niekšai, siekdami klastos,

Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,

Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,

Gali lengva širdim ant kortos dėt,

Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,

Ir niekada po to nesigailėt;

Jei savo raumenų ir dvasios galią

Gali valdyti taip, kaip sumanai,

Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,

Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,

O su karaliais - paprastas, kuklus;

Jei priešams ir draugams esi teisingas

Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-

Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas

Ir jį matuot sekundėmis gali,

Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,

Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.

/Radjardas Kiplingas/

Kartais laimė ir tai,

Ką esi iškentėjęs,

Kas tau draskė ir plėšė

Krutinę perpus...

Juk atgija šaka,

Nors aplaužo ją vėjas,

Ir į saulę vėl tiesia žaliasias rankas.

Vėlei žydi šaka sužeistoji -

Jai žydėjimas šitas brangesnis daug syk -

Nes atlaikė audras,

Nepalūžo,

Kovojo...

Ar gyvenime šitaip nebūna,

Sakyk?

Kai tenka išgyventi skausmingą praradimą,

Tuomet nesuvoki, kad aplankys palaima per kančias.

Gal pats gyvenimas šiuos stebuklus brandina,

Parbloškęs žemėn, kelia vėl į aukštumas plačias.

Būna, kad negali savęs atrasti

Nei tamsoje nakties, nei šviesoje dienos.

Tik netekčiai atėjus, imi giliau suprasti,-

Likimas skriaudęs glostys ir nepaliks vienos.

Nudžiūvus ašarai, keli akis padangėn skaičiuodama paukščius

Ir vėl džiaugiesi bitės dūzgimu ir vasara žieduota.

Paglosčius delnu ar žvilgsniu atgyjančius medžius:

Gyvent! Širdim šauki: gyvent!

Nes tai tik kartą duota...

/Zenė Sadauskaitė/

Jei aš tave sutikčiau,

Audringą, juodą naktį.

Ir tamsoje nematyčiau,

Nei tavo mielo veido,

Nei iš širdies gelmių

Išspinduliuoto meilės žvilgsnio,

Nei iš tų lūpų sudrėkintų,

Gaivaus kaip ryto saulės šypsnio,-

Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau,

Kur kaip stebuklinga paukštė,

Švelniu sparnu šilkinėm plunksnom

Mane per sapną glamonėjo...

Vis tiek.

Širdis džiaugsmu pradėtų plakti,

Ir aš tave pažinčiau...

Jog tai TU!!!

Ir aš tave pašaukčiau,

Skambiu kaip muzika vardu,

Ir pasakyčiau,

Kad tą audringą naktį,

Tik dėl tavęs širdis

Džiaugsmu pradėjo plakti!!!

.

Gyvenimo mirksnis

Skubėk neskubėjęs-laiko nesugausi,

mylėk nemylėjęs- svajonės nelenksi.

Į atvirą širdį gerumas sugrįžta,

o laikas tik trumpas gyvenimo mirksnis.

Per tekantį laiką, per pojūčių gelmę

Svajonės vis krypsta į tekančią saulę,

o laikas nuskęsta į nebūties mirksnį

su ilgesiu žemėj, su noru sugrįžti.

Gerumu išklokim gyvenimo kelią,

O laimėj uždekim žalią švieselę.

Lai dienos, kaip upės į ateitį neša

dorumo, ramybės pripildytą naštą.

/Pranutė Ramanauskaitė-Giniūnienė/

Viltis

Kas žino, kiek dar liko

Gyvenimo kely.

Eini, klysti ir mokais.

Taries, kad gyveni.

Klumpi ir vėl keliesi -

Žaizdų nesuskaičiuot.

Ir vis kažko tikiesi,

Bijaisi pražiopsot.

Kaip noris sugrąžinti

Ką eidams praradai,

Bet neįbrist į upę,

Kurią jau išbraidei.

Ir nepavyti paukščio

Svajonių praeities.

Ateitimi gyventi?

O kiek tos ateities?

Ar laimės trupinėliui

Ten vietos atsiras?

Ar maitvanagis bėgdams

Tos laimės nesules?

Ar ten užteks mums saulės,

Ar šilumos ten bus?

Koks didelis pasaulis

Ir mažas koks žmogus.

Ir kiek nedaug jam reikia -

Tikėjimo, vilties.

Gal ir geriau gyventi

Nežinant ateities.

Eini, klumpi, keliesi -

Ir vėl randai nauji.

Verki ir vėl džiaugiesi,

Randi ir prarandi.

Su viltimi rytojaus

Guliesi ir keli.

Kas žino, kiek dar liko

Gyvenimo kely.

/Eglė Brazdžiūnienė/

Per laiko buvimą

per netekčių naštą.

Gyvenimas skuba

likimas vis neša.

Ar laimės-nelaimės,

Ar sielos ramybė.

Ką sėjai tą pjausi,

Ko troškai, tą gausi.

Gal vargas-tik atpildas,

O netektys- vartai.

Į meilės buveinę

per laiką atverti.

Sustok pamąstyki,

juk meilė- beribė.

Ar laimė - tik gėris,

Ar turtai - dorybė?

Gyvenimas - mirksnis,

O laikas -- miražas.

Į nebūtį grįžta,

ar senas, ar mažas.

/Pranutė Ramanauskaitė-Giniūnienė/