Poezija

Paieškokim gėrio...

Po saulėlydžio paliks ir ši diena,

Geltonumas rudenio nuneš į nežinią.

Ne viena mintim keliauju, ne viena

Per kitų likimą, svajones ir sąžinę.

Kas sugaus troškimą, kas ieškos minties,

Kam eiliuotas žodis bels į širdį...

Nebaidyk, klajūne praeitie, vilties-

Būkim atviri tik tiems, kas sielos žodį girdi.

Paieškokim gėrio, siekime taikos,

Nepamirškime ir venkime rūstybės!

Motina, šeima ir žemė už tai mums padėkos,

Nes tik jų dėka įgauname tvirtybės!

/Zenė Sadauskaitė/

Sielos šauksmas

Kaip slenka gyvenimas su skausmo gėla,

Nešu širdy paslaptį: padaryta klaida -

Meldžiuos, dainuoju draugų būry,

O mintys skrenda į praeitį toli toli.

Vos pražydusi jaunystė tarp alyvų jazminų,

Dar tokia trapi - nepatyrusi audrų,

į purvą krenta žiedas, jį kojom minu -

Tamsi aplinka, nežinau, kur einu.

Aš pražydusi našlaitė tarpe lauko gėlių:

Supratau praradau - ko grąžint negaliu.

Nei daina, nei draugai, niekas man nepadės?

Ašarėlė sūri man per skruostus riedės.

Tau neleidau išvysti šio pasaulio gražaus,

Nei žodelio ištart mano širdžiai meilaus.

Aš vienatvei šaukiu JONA IEVA vardu,

Ant nežinomo kapo šventą žvakę degu.

Bet sapne aš mačiau kaip šviesoj jūs visi,

Antrąkart paaugot gražūs ir jau didesni,

Gal tai atgaila maldos, o gal šauksmas sielos:

Nežinau, bet tikiu, gal man Viešpats dovanos.

Pusę amžiaus atgal atgailotoja tapau.

Kiek kančių iškentėta kol ramybę radau.

Te pavasario žiedai ir alyvos, jazminai

Neužtemdo jaunystės nei vienai sielai jaunai.

AŠ NEPAŽADU

Aš nepažadu

Būti gera,

Nežinau, kuo

Gerumą matuojam.

Aš nepažadu

Būti dora,

Jei dorybes

Vien auksu skaičiuojam.

Aš nepažadu

Būti dosni -

Neturiu gal,

Ko žmonės norėtų.

Nebebusiu aš

Ir paklusni -

O ir peikti

Manęs nederėtų...

Tu ateik,

Jei tokia tau tinku...

Nes kitokia

Vis tiek aš nebūsiu.

Džiaukimės būsimuoju laiku,

Esamasis ir taip

Yra mūsų.

/Aldona Sabonytė - Kazlauskienė/

Jei galėčiau,

Dovanočiau vėją,

Kad išglostytų

Pavargusias rankas.

Jei galėčiau,

Dovanočiau saulę

Ir visas tamsių

Naktų žvaigždes.

Jei galėčiau,

Išvaryti skausmą,

Iš širdies ir kūno,

Iš namų,

Dovanočiau ištisą pasaulį,

Jei galėčiau...

Bet juk negaliu.

/Eglė Brazdžiūnienė/

PRAĖJO ŽMOGUS

Praėjo žmogus

Pro šalį, ėjo, nuėjo,

Neatsigręžė atgal,

Į tave nepažiūrėjo.

Tai reiškia,

Kad jo širdyje

Nebuvo tau

Skirto jausmo.

Tai reiškia

Ir tu nejutai

Išsiskyrimo ilgesio

Ir skausmo.

Lieka tik tie,

Kurie moka

Atgal atsigręžti.

Lieki ir tu juose,

Jei sugebi jų

širdyse paskęsti

/Aldona Sabonytė - Kazlauskienė/

TAVĘS IEŠKOJAU

Nei pūgos neužneš,

Nei toliai neišskirs.

Tavęs ieškosiu aš,

Kol ilgesys numirs.

Pavasaris nueis,

Žibutę užgesins,

O parke po klevais

Kažkas kažko primins.

Naktų tų tyluma,

Dienų šviesi dalia,

Kažkur vėl toluma

Plevena ugnele.

Kažkur seni takai

Vėl šaukia atgalios

Ar ten ką palikai?

Ar pametei keliuos?

Gal vyno ta taurė

Dar laukia sklidina...

Ir noris suturėt

Praeinanti diena.

Bet tik skardžiu juoku

Jinai nusikvatos

Ir nesuprasi tu,

Kiek laimės, kiek klastos.

/Aldona Sabonytė - Kazlauskienė/

TAVE SAUGOJU

Tave aš saugoju širdy

Tartum trapiausią gėlę.

Tave aš saugoju širdy,

Lyg tyrą ašarėlę.

Lyg pirmą žiedą obelies,

Lyg almantį šaltinį.

Tavęs pakeist nieks negalės,

Tartum širdies krūtinėj.

Žinau, gyvensi tu ilgai

Tarp mano atminimų.

Išbėgę ilgesio žirgai

Pasagom taką mina.

Jų karčiai rytmečio žaroj,

Lyg putinai nuraudę.

Tarytum pasakoj geroj,

Niekam širdies neskauda.

Tik švysteli su gerumu

Tokios gražuolės mintys.

Aš tartum duona jas imu,

Nešu kitiems dalinti.

/Aldona Sabonytė - Kazlauskienė/

Netikra buvo mano liga

Ir širdies tegul niekam ne skauda.

Tavo sąžinėj stringa klaida,

Pasivertus į vientisą raudą.

Tegul skausmas išdyla pernakt,

Kad rytai nebedvelktų pelėsiais...

Ar žinojai kaip lengva netekt,

Kaip sunku pasilikt ties griuvėsiais?

Ir išeiti iš naujo gyvent.

Netiesa. Šis gyvenimas – plėnys

Tik atrodo, kad baigia rusent

Paskutinis gyvenimo slėnis.

Tik atrodo, kad viskas geryn,

Iš tiesų - viskas bėga į raistą,

Kuriame tik vytelė aukštyn

Prisisiurbusi drumzlino maisto.

Netikra buvo mano liga,

Tegul niekam nuo šiol nebe skauda,

Užsigėrusi raisto sula

Sustabdysiu bekylančią raudą.

Ir išeisiu iš naujo gyvent...

/Eglė Brazdžiūnienė/

Į žemę skleidžia aštrų geismą

Pavasaris, aistra patvinęs.

Į pirmutinį savo teismą

Ateina jausmas pirmutinis.

Teisėjas jau įmitęs, griežtas,

Visus pavasarius pamiršęs

Lyg vandeniu alus atmieštas

Be jokio skonio ir įniršęs

O jausmas toks gražus ir tyras,

Dar neišduotas, neišbartas,

Drąsus, ryžtingas lyg fakyras,

Tarsi pasaulis jam sutvertas.

Na, žinoma, kad jo jaunystei,

Kad jo tikėjimui ir meilei.

Teisėjams taip būdinga klysti,

Kai jie jau eilėje beeiliai.

Kai jų pavasariai beaistriai

Pro laiko akinius nemato,

Kai širdyje nelikę gaisro,

O geismas slepiasi už metų.

Ir kai pavasaris patvinęs

Į žemę skverbia savo aistrą,

Nubudęs jausmas pirmutinis

Gesina pirmutinį gaisrą.

Gyvenimas šešėliais sklaidės

Kol laikas ėmė ir išbluko

Taip paprastai, kaip blunka raidės

Ant sveikinimo atviruko.

Kelius seniai nusėdo dulkės,

Juose vos vos matyti pėdos.

Už nugaros tik metų pulkas

Raukšlėm į laiką įsiėdęs.

Į priekį kelią miglos veda

Tirštais debesimis apsupę,

Kas žino ką jos keliui žada

Nubrisdamos į šaltą upę

O kelias tvinksi, tarsi gyvas

Į širdį pėdomis įmintas,

Tarytum laiko negatyvas -

Jau išmestas, bet neištrintas.

Gyvenimas šešėliais driekias

Ir laiko antklodėm uždengęs

Senuosius pėdsakus ir siekius,

Naujajam savo šuoliui rengias.

Lyja...

Istiesk rankas i dangu....

Tyra....

Pajusi krintancius lasus, lyg...

Asara....

Tekes per tavo veida, plaukus...ir...

Tyla...

Taip paslaptingai suvilios...o tavo...

Siela...

Kovos ir jai nepasiduos...lietaus...

Garsai...

Pazadins tavo sirdi...atgims...

Jausmai...Prikels is zemes vilti...

Tyra...

Suprasi -

Kazkas lyg paukstis...

Kyla...

Pasaulis keiciasi...

Uz lango...

Lyja...