Poezija

NUO MEILĖS NIEKUR NEPABĖGSI

Nuo meilės niekur nepabėgsi,

Jinai tave visur pavys.

Ją lyg perkūniją ar giesmę,

Lyg potvynį girdėsi vis.

Nuo jos drebės po kojom žemė.

Ji kaip vulkanas prasiverš.

Ir tu jos prigimtį neramią

Pajusi skaudžiai ant savęs.

Virš debesų pakilsi - saulė

Tau meilę būtinai primins.

Ir požemio tyliam pasauly

Ji iš tamsos kalbėti ims.

Dar tau vaidenas žalias krantas,

Kur meilės nėr... O aš juokiuos...

Širdis - tas meilės diversantas -

Sekios tave be atvangos...

/Algimantas Baltakis/

„Ar myli mane?"

Nepaliaujamai skamba

Lyg malda…

Tarsi mantra

Neleidžia nurimti…

Tarsi būtų sunku

Tik ištart tokį menką,

Tokį paprastą… švelnų…

(Taip…) Beveik nesigirdi…

– Ar myli mane?..

Išbadėjusios lūpos

Taria taip,

Kad net žvaigždės sekundei nutilo...

Ir suklusę sužiuro

Į mėlyną rūką...

šilko sniegu į miegančią žemę pažiro...

– Ar myli mane?

Medžių šakos pakilo

Ir lapus tarsi delnus

Į dangų atvėrę

Sušvytėjo... Lyg degtų...

Auksinis medus

Iš varinių žiedų

Šakomis nutekėjo...

– Ar myli mane?

Debesis net sustingo...

Susijaudino taip,

Kad pamiršo, kur skriejo,

O iš rankų iškrito

Ąsotis skaidrus,

Ir sidabro lietus

Ant laukų išsiliejo...

Ar myli mane?

Vėjai pakeitė kryptį,

Ir, sugavę vien aidą

Tų žodžių švelnumo,

Suvyniojo apsvaigusiam

Pienės pūke,

Kur parskriedamas

Švelniai prigludo...

Aš myliu tave...

Ir tyla, suvirpėjus lig dangaus

Pakraščių, bangomis nusirito,

Ir visa amžinybė...

Visa „visuma“,

Prisipildžiusi meilės

Ugningos, Nušvito…

Susitraukė lig grūdo

Ir dirvoj Dievo rankų,

Šio gyvenimo šoky,

Meilės sėkla išdygo…

Tarsi mantra gyvybės

Širdies plakime,

Nepaliaujant kartoja –

Aš myliu tave…

/Gintarė-Glesumėlė/

Pasaulis išaustas iš žmonių gyvenimų siūlų

Dievuliau mano,

Aš – kokia spalva?

Kokiu siūlu pasaulio drobėn įsiausiu?

Derės ji su kitom?

Gal bus šalta?

O gal auksinė?

Juk žinai, kam klausiu...

Žinai, jog kartais siūlai susiraizgo

Ne vietoj, ne laiku užgimsta mazgas...

Sunku Tau austi drobę be klaidų,

Kai siūlai užsispyrę patys rezgas...

O Tu... be perstojo, vis ieškai išeičių,

Kaip tuos mazgus nenaudėlius ištiesint,

O neištiesintus – kažkaip paverst grožiu

Ir dar... išmokyt siūlus... nesipriešint

Tavieji pirštai meilės šiluma

Sumegztų mus darniai į dailų raštą...

O gal... Jis jau dabar darnus, tik visumą

Sunku stebėt iš mano drobės krašto? J

/Gintarė-Glesumėlė/

Prašau padėki galvą ant mano peties

Pajuski tai ko reikia tau dabar išties

Užmerk pavargusias ir ašarojančias akis

Tegu nustoja plakti besidaužanti širdis...

Nebekalbėk beprasmių žodžių man daugiau

Nebesakyki to ko negirdžiu aš jau

Tegu nors kartą būna tau širdy ramu

Tegu nors kartą galvoje nebus kitų minčių...

Pajusk ramybę ir didžiulę meilę manyje

Pajuski tai ką aš saugau savo viduje...

Pasidalink su manimi ir gėriu ir blogiu

Ir leisk man būti su tavim kai bus sunku...

Išgirsk garsus kurie skamba tyloje

Ir tuos žodžius kurie užstringa gerklėje...

Matyk akis net kai tamsi naktis

Ir rask mane kai daužosi širdis...

Kartais pykstu ir nepykstu

Ant abejingų ir niūrių.

Šiandien visus mylėt skubu.

Nes kito kelio neturiu.

Kodėl pilni pavydo

Ir blogų minčių?

Kodėl netrokštame gyventi

Su meile ir džiaugsmu?

Pasėti meilės grūdą

Norėčiau dėl žmonių.

Išvyt iš sielos judą

Visiems, visiems, visiems linkiu.

/Irena Milašienė/

labai graziai parasyta cionais

visada dievinau poezija,bet niekada nemokejau kurti.

Išlydint

Tau pabučiuosiu, prieš išvykstant,

Į ašarom sudrėkusias akis.

Sėkmės, pasėmusi į saują,

Subersiu į kišenę slapčiomis.

Tau gert įpilsiu rudens lietų,

Bei ošančias jūros bangas.

Ir lūpom praeitį palietus,

Tau atiduosiu vakaro maldas.

Alsavimu tave maitinsiu.

Įpūsiu saulės šilumos...

ir viską saugiai užrakinsiu,

Paslėpus raktą nuo tamsos.

/laukine_orchideja/

Praradimas

Prarandu save

Po trupinį,po lašą.

Aš kasdieną prarandu save.

Metai bėga

Ir skausmingai neša

Ateitin iš praeities mane.

Manyje jau daug žmonių gyvena.

Dau likimų paliečiau ranka -

Didelių, mažų, jaunų ir senių,

Ėjusių ir einančių greta.

Pykčio ir gerumo man palikę,

Džiaugsmo ašarų ir nevilties.

O gal atrandu aš šitą sykį

Vėl naujai save iš praeities?

Gal ir aš - ne aš,

O ta daugybė

Sutiktų ir priešų, ir draugų

Man savęs po trupinį palikę

Pakeitė mane žmogum kitu?

Prarandu save?

O man nė kiek negaila.

Surinkau po trupinį visų.

Iš protingo paėmiau,

Iš kvailio,

Iš gerumo ir iš bučinių.

Iš draugystės paėmiau,

Iš laimės,

Iš kančios ir nuoskaudų gilių,

Iš laukimo netekties, iš baimės,

Iš gerų ir iš piktų žmonių.

Visko, visko surinkau po lašą,

Į save sugėriau pamažu.

Gal todėl šiandien nė kiek negaila,

Kad save su metais prarandu.

/Eglė Brazdžiūnienė/

SAPNAS

Sėdėjom mudu kažkokioj estradoj po medžiu.

Tu į mane, kaip visad, stengeisi net nežiūrėti.

Taip skaisčiai švietė saulė ir tarp bėgančių žmonių

Tarsi pačiam norėjosi kažkur skubėti.

Staiga - tu į mane atsisukai...

Žiūrėjom viens į kitą mes ir verkėm...

Aš klausiau: "Ko gi tu dabar, mažyt?

Juk patys sau gyvenimą sudarkėm."

O pats niekaip savųjų ašarų nesulaikiau-

Žiūrėjau į tave, žiūrėjau ir verkiau...

Į klausimą: "Ar pameni, ką tau žadėjau?"

Tu nieko man neatsakei-

Tik dar labiau raudot pradėjai...

Tu savo rankoj manąją laikei.

O būdavo juk atvirkščiai:

Tava ranka iš mano delno vis išsprūst norėdavo,

Ir taip ilgai, kaip kad dabar,

Man į akis žiūrėti negalėdavai.

Kai kiek aprimom, tu tarei:

"Argi galvoji, kad taip paprasta užmiršti?

Juk metai nepajėgūs užtušuot

Tavų gėlių laiškuos, tavų eilių ir tavo pirštų,

Taip prašančių manąsias lūpas prakalbėt

Ir glostančių užsisvajojusį, bejausmį mano veidą...

Kokia kvaila buvau gi, kad mylėt

Save be atsako tau leidau.

Gerai sakei, kad jau nebe vaikais

Tada mokykloje mes buvom.

Dabar...kiti jausmai, kiti laikai...

Ir mano vizijų pasaulis žuvo,

Ir ta tikrovė - taip toli nuo praeities

Svajonių ir vilčių tvirtovių...

Taip, tu teisus buvai, išties,

O aš buvau negailestingąja valdove..."

Vėl pravirkai...

Ir tavo ašarų takai

Galutinai sudraskė mano širdį.

Aš suriaumojau tarsi sužeistas žvėris,

Varydamas tolyn besėlinančią mirtį...

...Ir pabudau, išpiltas šalto prakaito.

Dar nesuprasdamas, ar čia tiesa, ar sapnas,

Visas virpėdamas, apsidairiau...

Širdis dar plaka. Ji - kairiau.

Žmona kietai įmigus, vaikas nusiklojęs...

Taip, reiškia - sapnas, visa ką mačiau,

Tai, reiškia, viskas po senovei...

Keliuos į darbą. Jau...

Pakvimpa arbata.

Nieko lyg ir nebuvę...

Saulė jau prisirpusi... Tačiau...

Tikrovę išdavė pagalvė mano sustumta,

Nuo ašarų įmirkusi...

/ Romualdas Zableckas /

Ateinu pas tave iš sapnų, iš tylos,

Ateinu pas tave pasiimt šilumos.

Neatstumk, nevaryk –

Juk už lango lietus,

Neišdrįsiu įeit antrąkart pro vartus....

Skrenda gervės – girdi?

Neša laimę sapnuos.

Aš išskrisiu su jom

Kur nebūna žiemos.....

Ateinu pas tave

Ir vartau vėl lapus,

O kai baigsis lietus,

Manęs čia jau nebus.....

Tik mylėt

Ir nežinau, nei ką jaučiu, nei ką galvoju,

Nebežinau, kas daros su manim,

Tik noris skristi pievomis ir šilojais,

Kvėpuoti gaivia vasaros naktim.

Paliesti žvaigždę, spindinčią viltingai,

Sušilti saulės atneštoj šviesoj,

Išgirsti jautrią draugo širdį

Ir pasislėpti meilėj atrastoj.

Pajust, tikėt, svajoti ir mylėti,

Dainuoti iš visos visos širdies...

Užmiršt pasauly viską... tik mylėti...

Gyventi meilės atneštoj šviesoj...

/Rasa/