Poezija

DIEVO MALDA ŽMOGUI

Brangus mano sūnau,

Vėl ir vėl aš šaukiu:

-Atsibusk pagaliau

Iš košmarų baisių!

Mano žodžiai aplinkui-

Atsiverk, paklausyk,

Prie daigelio palink tu,

Pažiūrėk, kas širdy!

Gėris, grožis, viltis

Buvo, bus visados,

Viską viską turi

Nuo Pasaulio pradžios.

...

Vėl pavasariai kvies

Prisikelt su gamta,

Nebijok tu mirties,

Nes tikrai jos nėra.

Aš tikiu - tu prabusi,

Akys šviesą išvys,

Meilėj kursim kartu mes,

Žemė rojum pavirs!

Tikrai skambučio negirdėjau į duris...

Ir niekam durų nebuvau nuėjusi atverti.

Vienas puodelis kvepiančios arbatos man garavo prieš akis.

Kaip čia atsiradai, vienatve, kaip pavyko tau mane nutverti?

Tai ką, ir vėl man atnešei nostalgiškas mintis?

Ir vėl kalbėsime jausmų kalba per naktį?

Gal tau įpilt arbatos? Juk negreitai mudviem dar prašvis.

Ir ji nusišypsojusi pakilo cukraus atsinešti.

Kaip visada pradėjom kalbą nuo niekų,

Prisiminimų šilumoj ašarų jonvabaliai ėmė šviesti...

Romantiškai užgrojo subyrėjusios svajonės šukių skambumu.

Neiškentė šešėlis ir pakilo manęs šokiui pasikviesti.

Kaip apkabint ruošies šešėli? Rankų neturi.

Pilka tavo esmė negali nei priglaust, nei lūpų rasti.

Atsakymas, kaip adata sulopė nuoskaudą įplyšusią širdį:

- Kartais nereikia rankų... Kartais daug svarbiau suprasti...

/axnoli iš "Skambantys kedrai"/

Ko susigūžus mano siela rauda

Kas nutiko? Ji nejaučia sparnų.

Gilioj kertelėj šukė duria skauda-

Veidu į purvą įstumta guliu...

IŠNYKČIAU...bet širdukė daužos

Ir sako:

"Dar ne laikas, kol plaku".

PAKILČIAU...

Bet sušlapo mano plunksnos...

Aš jau nebežinau ko noriu, kuo tikiu...

Tiek šypsenų, tiek žodžių išdalinta...

Nesigailiu, tačiau savęs neberandu.

Kai tiek takų į patirtį išmintą...

Viską palikusi ir vėl į nežinią žiūriu.

Gal kad stipri? Už tat palaužti nori

Tuščiom karūnom pasipuošę slibinai?

Pavieniai maitvanagiai trepsi džiaugsmo šokį

Ir taikosi pradrėksti žaizdą vėl naujai...

Tegu. Aš tyliai kančią rysiu, nedėjuosiu...

O mintyse kinkysiu svajones eiklias.

Veidu į purvą įstumta ŠYPSOSIU!

Ir kaupsiu viduje minčių šviesias liepsnas.

Man daug nereikia-tik po drąsų žodį

Iš draugo lūpų į nusvirusias rankas.

Ir jos jau kyla vis stipriau plasnoti

Aš pasiruošus vėl dainuot dainas.

EHEI!!!

TRAPUS GYVENIMO STEBUKLE,

Tikėjimas, kaip saulė teka gyslomis naujai.

Aš pakilau. Skrendu, nuskinsiu žvaigždę kuklią

Ir savo angelui padovanosiu...

VISKAS BUS GERAI...

/axnoli iš "Skambantys kedrai"/

Kai man velni?kai velni?kai li?dna,

kai pasaulis atrodo ni?rus,

a? viena sau lyg mald? kartoju,

?iuos visai ne ? tem? ?od?ius:

A? laiminga... be galo laiminga...

Linksmesn?s gal pasauly n?ra...

Nors u? lango beproti?kai sninga,

Nors u? lango ledin? ?iema...

A? guliu ir geriu kar?t? meilę

?sisupus ? laim?s ?ilkus

Ir sapnuoju u?mingan?ias pievas

Ir pamilusius j?r? laivus...

Ir taip velni?kai noriu myl?ti

Ir laimingais daryti kitus...

Ir taip velni?kai noriu gyventi,

Kol bus ?em?, ?ol? ir dangus...

 

/Gintar?-Glesum?l?/

Man sitas labai patiko :smi:

O taip, gyvenimas atrodo negražus,

Bet pliusą/minusą tai aš paskyriau,

Todėl pakeisiu ženklus ir kitu žvilgsniu

Aš nudažysiu posmą arba skyrių.

Juk pasitaiko: mažas vaikas traukia

Dainelę ne į ritmą, ne į taktą...

Aš pabandysiu koreguoti savo klausą,

Kad tobulybę šioj melodijoj surasčiau.

Ir šitaip klumpant, kylant, pamažu

Aš kaitaliosiu žvilgsnio kampą ,

Kad pamatyčiau, koks gyvenimas gražus

Ir kas akimirką gražesnis tampa.

/Agnė/

Mergaitė su degtukais

Nepirko žmonės šilumos ir net degtukų

nepirko dieną paskutinę gruodžio.

Nė vienas grašis aplankyt jos neužsuko,

nors miestas rūko ir smirdėjo suodžiais.

Mergaitė basomis skubėjo. Gal į sausį?

Ne į namus – kad tėvas neprikultų.

Pūga vienplaukę šnekino, bet ji neklausė,

nes pasakoje matė šiltą gultą.

Tikėjosi – sušildys ją degtukas vienas.

Ir antras ne: nors degė, šnypštė, pyko.

Atsirėmė ji kertėje prie vėjo sienos:

Naujieji metai čia. Po to Velykos.

Sulaukt, sušilt, gal būt, padės degtukas trečias,

Žąsis ant stalo ir šimtai žvakučių.

Pabusk, esi tu sapno neprašytas svečias,

keliauk užgest, klausyk, ką vėjas pučia.

Per miestą naujametis rytmetys jau brido.

Šaligatviuose sausio ledas tuko.

Uždariusi save į paskutinio sapno vidų,

užgeso ji – mergaitė be degtukų.

/Erelickas/

Būti savimi.

Norėčiau užverti pasauliui duris,

Užkalti langinėmis švytinčius langus.

Nes aš - tik žmogus, kuris eis, kuris klys,

Kurio judesiai visada bus nerangūs.

Netobulas kūnas, jausminga širdis

Ir sąžinę valdantis drebantis protas-

Pasaulyje šiam tai ne koks derinys,

Todėl visada bus į šoną nušluotas.

Gerumą paslėpk, nuoširdumą pakąsk,

O sąžinei balsą užkimšk akmenim.

Nes JIE tik išjuoks, suniokos, nesupras,

Todėl, kad pamiršo, kaip būti savim.

/Gluosnė/

Pasaka.

Krykštavo Meilė, suko ratus

Gimus vienam, ji sušildė kitus.

Piešė dainas ir dainavo spalvas

Laukė, ji laukė, kol Jis Ją suras..

Ji tenorėjo suteikt šilumos,

Galvojo, kad nieko neims, o tik duos.

Priglaus, apkabins, išmylės ir paleis

Neleis Jam liūdėti ir verkti neleis..

Ir Jie susitiko. Jis buvo kitoks..

Bijojo keliauti, bijojo sustot.

Nebuvo bailys – nenorėjo suklyst,

Nes Jis nežinojo, kad Ji tarsi Jis..

O Meilė tai Laisvė. Ji gali viena

Svajoti ir džiaugtis diena kiekviena.

Ir būtų laiminga. Bet Jai sutrukdys

Kai kas Ją stabdys ir pastoviai gniuždys.

Užgimęs nakty Ilgesys Jai primins,

Kad Meilei juk reikia nors truputi imt.

Nors žvilgsnio, nors žodžio ar šypsenos Jo.

Užtektu, kad vėl Ji galėtu skrajot..

Nebus to..ir Meilė pavargs, neskraidys.

Bet šildys visus, kas tik to paprašys.

Prigludus prie Ilgesio Ji nemiegos..

Kol kitas Jis Ją ir vėl suieškos

/Gluosnė/

Tave..

Įkvėpti..

Tavo žingsnį,

Paliesti..

Tavo kvapą.

Ragauti..

Tavo žvilgsnį,

Užuosti..

Ką jis slepia.

Matyti..

Per atstumą.

Girdėti.

Sapną tavo.

Nubraukti

Netikrumą,

Paslėpti

Baimę savo.

Išgerti

Tavo aistrą,

Skaityti

Kūno šokį.

Gesinti

Reikia gaisrą.

Nenoriu.

Ir nemoku.

/Gluosnė/

Aš nieko nelaukiu, nesitikiu nieko

Tiesiog pasvajoju truputi prieš miegą.

Tiesiog pagalvoju - gyvenimas keistas..

Jei susergi gėriu, tai blogis bus vaistas.

Pabūti laimingas gal tik truputi..

Kad tik nepriprastum visad tokiu būti.

Pajutęs artumą, patirk atstūmimą,

Per skausmą suvok savo vaiko gimimą..

Badauk, kad įvertintum duonos saldumą

Gedėk, kad suvoktum būties paprastumą.

Prarask, kad atrastum vėl Norą gyventi.

Mylėk. Kad galėtum ne vienas pasenti..

Kad kas pasakytu, kur žengt kitą žingsnį

Kur kitą minutę nukreipt savo žvilgsnį?

Kaip reikia gyvent, kad negraužtų dvejonės?

Belieka tik laukti likimo malonės?

O gal būt už rytdieną reikia kovoti?

Parkrist, pralaimėti ir vėl atsistoti?

Aš taip pavargau, tas gyvenimas keistas..

Kažkuo susirgau..kas gi bus mano vaistas?

/Gluosnė/

Miegojau...

Miegojau…

Bet žinau,

Buvai atėjęs,

Nes nurinkta rasa

Nuo Paukščių Tako…

Nes rūkas,

Mano patalą užliejęs,

Virpėjo

Pilnas pilnas

Liepų kvapo…

Kai pabudau,

Net paukščiai nečiulbėjo –

Nuščiuvę

Baiminos nutraukti

Tirštą tylą,

Kurioj iš lėto

Skleidėsi pasaulis,

Pritvinkęs

Vien bežodžio veiksmo –

Myliu…

Miegojau..

Bet žinau,

Buvai atėjęs,

Nes mano lūpos

Nuo rasos sušlapo

Ir, rodos, kas per sielą

Nušlamėjo,

Kai yriausi į krantą

Kito sapno…

/Gintarė-Glesumėlė/

Ar daug žmogui reikia

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.

Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,

Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,

Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.

Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? žolės po medžiu.

Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,

Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,

Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -

Vienintelio kelio. Nereikia kelių...

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,

Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku...

Ir maža, ir daug... Atsakyti sunku...

/Algimantas Baltakis/