Poezija

Įžiebk mane ...žvakelės būsiu ugnele.

Ramiai ir tyliai Tau vienam mirksėsiu...

Šįvakar būsiu Tau kaip niekada miela.

Alsavimo ritmu Tavu pašoksim dviese...

Aš šviesiu Tau vienam. Ir šildysiu tave.

Svajonėms kelią, pažadu, nutiesiu...

Vienatvėj ilgesiu apgobsiu...Bet...atmink,

Sudegsi, jei paliest, priglausti panorėsi...

/A. Ozolinčiūtė/

Pirmą kartą sutikau ją vieną

Grįžtančią per parką takeliu.

Sužibėjo, lyg dvi ugnys pro blakstienas,

Akys, klausiančios: kas tu ?

Bet nei vieno žodžio nepratarę

Išgyvenom visą vasarą kartu.

Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė

Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę

Savo ilgesio ir degančios kančios;

O reikėjo tart tik vieną žodį...

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:

Ji veltui kasnakt pabunda mano vardą šaukdama.

Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.

/Vytautas Mačernis/

LIETUČIUI DULKIANT

Gaivius lašus ištroškus žemė geria...

Ir švelniame lietučio šnaresy

Leisk pasakyti tau ką nors gera gera,

Kad tu suprastumei, kas man esi.

Aš daug turiu puikių draugų ir draugių,

Daug darbo įdomaus, daug reikalų,

O vis dėlto tavęs nekantriai laukiu,

O visgi ne mažiau tave myliu.

Ir kai dabar, šiltam lietučiui dulkiant,

Aplinkui žemę žvilgančią matau,

Gražiausi man tie lašeliukai smulkūs,

Kurie ant garbanų sužvilgo tau.

Ir aš žinau: jei būčiau nesulaukęs

Tavęs šiandieną vietoj sutartoj -

Namo per lietų grįžčiau vienaplaukis,

Ir daug sunkiau man būtų dirbt rytoj.

/Algimantas Baltakis/

MEILĖ

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,

Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje

Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,

Vėl šaukiasi į ją. Į ją. Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.

Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.

Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,

Parodyk, koks aš menkas. Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas

Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,

Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.

Neperleisk niekam. Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti

Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.

Kaip savo kūdikį mane išvystyk,

Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,

Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.

Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,

Kad visados nešiotumeis mane kartu.

/Justinas Marcinkevičius/

Baigėsi šokis

Baigėsi šokis.

Blėso žibintas.

Klevų šešėliuos

Ošė naktis.

Gėlės - nuskintos,

Gėlės - pamintos.

Gėlių ir meilės -

Viena lemtis.

Aš pažiūrėjau

Į tavo veidą,

Į tavo šaltas,

Gilias akis.

Ir sudrebėjau,

Rankas nuleidau

Ir apsiniaukiau

Kaip ta naktis.

Kažkas užgeso

Mano krūtinėj.

Susėdom tylūs

Ir svetimi.

O buvo dienos -

Svajonę pynėm

Ir mums giedojo

Gaidžiai pirmi.

Ne tos jau naktys,

Ne tie ir žodžiai.

Pakirptas auksas

Puikių kasų.

Neliko nieko,

Mergaite sodžiaus,

Iš mūsų meilės

Dienų šviesių.

Kur tos naktelės,

Atsidusimai,

Gilūs kaip šilo

Tyli daina?

Neliko tiltų

Atgal grįžimui.

Sudie, mergaite

Mano jauna.

Kurią mylėjau -

Šią naktį mirė.

Tu nebebusi

Daugiau man ta.

Kažkur sudužo

Į tamsią girių

Daina ir meilė

Nesuprasta.

/Paulius Širvys/

Žiedais praregėsiu gėlių

Kai sukasi visos planetos

Dėsningu Visatos keliu,

Siauručiuos rėmeliuos poeto

Ramiai nusėdėt negaliu.

Vilioja veržimasis greitas,

Sidabro naktų giluma,

Dienovidžio saulė įkaitus

Ir jai panaši mylima.

Gyvenimas mano – degimas,

Troškimas – toliau ir daugiau.

Bet laukia vienodas likimas –

Kažkur pasakysiu: „Baigiau…“

Kas dega, tasai ir užgęsta.

Palieka tiktai pelenai.

Bet nieks ir po to nuo šio krašto

Manęs neatskirs amžinai.

Aš būsiu smiltelė, azotas…

Ir tas, ko gyvenimui reiks.

Nei žemėj, nei eterio plotuos

Gyvybė, žinau, nesibaigs.

Kiekvieną pavasarį žalią

Žiedais praregėsiu gėlių

Ir būsiu čia oro dalelė,

Kažkam atsidūstant „myliu“.

Eis tūkstančiai tūkstančiai metų,

Ieškosiu, brangioji, tavęs,

Gyvenimo amžinas ratas

Gal mus vėl iš naujo suves.

O gal tu pralėksi pavėjui

Mažyte laukų dulkele,

Nes mums nežinot, kad mylėjom

Ir buvom jau kartą šalia.

/Paulius Širvys/

Draugystė

Eini, kelies ir vėl eini

Eini nepramintu taku

Ir nematai aplink draugų

Tokių kuriais tikėtum tu

Aplink tave tamsa ir skausmas

Tyla ir vienatvės jausmas

Pilki veidai nežinomų žmonių

Tačiau vis tiek eini tu tuo taku

Nežydi gėlės tavo kelyje

Nebepulsuoja kraujas širdyje

Nors tu eini bet vaizdas vis toks pats

Tik tuštuma ir skausmas tas

Norėtum pamatyt ir tu

Nors kartą saulę iš arti

Norėtum bėgti tuo taku

Su žmogumi vadinamu draugu

Norėtumei paskęsti jūroje gėlių

Su tuo pačiu geru draugu...

Norėtum bent akimirką pabūti kur šviesu

Ir rasti žmogų tą

Kuris vadins tave tikru draugu...

/Ernestas/

Pažaiskime

gyvų žmonių likimais

ir pažiūrėkim,

kas iš to išeis.

kažkas iš mudviejų

iniciatyvos imas

dar negalvodamas,

kad galim prisižaist.

ištarki

tą neapgalvotą frazę

žinodamas,

kad man labai skaudės

pirmyn,

į sekančią žaidimo fazę -

eilėraščius ištrink

iš atminties.

ištrink žodžius

man kažkada sakytus

lai atminty

nelieka pažadų

ištrinki praeitį

išeidamas pas kitą

išeiki

nepalikdamas pėdų.

/???/

Nepasakei...

Tu gero kelio palinkėjai,

Mane už rankos palaikei.

Ir išskridau kartu su vėju,

O tau "su dievu" pasakiau.

Skridau į skausmą ir į gėlą,

Skridau į džiaugsmą, svajones,

Ėjau į trapią lauko gėlę

Ir medžio paslaptis kilnias.

Nešiau rudos pelėdos sapną

Ir skruzdėlytės vargelius.

Mačiau pravertą garnio snapą

Vaivorykštės ryškius šalius.

Tu gero kelio palinkėjai,

Mane už rankos palaikei,

Aš išskridau kartu su vėjais,

Bet kaip sugrįžt,- nepasakei...

/Geistė 2006 08 09/

Už stiklo

Man trūksta tos kuri už storo stiklo

Kurią matau tačiau paliesti negaliu

Man reikia tos kuri man nusišypso

Ir rodos tampa net širdy šviesiau...

Man trūksta tos kuri kas dieną

Man dovanoja savo mėlynas akis

Man reikia tos kuriai galėčiau

Aš paaukoti savo skriejančias mintis...

Nenoriu jaust daugiau ledinio stiklo

Aš noriu jaust kaip apkabina ji mane

Nenoriu jau daugiau liūdėt per dieną

Aš noriu būt laimingas kaip sapne...

Norėčiau kad suskiltų šitas stiklas

Ir aš galėčiau apkabint ją...

Norėčiau kad pradingtų viskas

Kas mums neleidžia būt drauge...

/Ernestas/

O žmogui juk duota:

Mylėti,

Nekęsti

Kentėti,

Prarasti,

Atleisti,

Priglausti,

Suprasti,

Pajausti,

Paguosti,

Užjausti...

Ieškoti,

Surasti,

Ir vėlei

Prarasti.

Netekti,

Liūdėti,

Bet vis dar

Tikėti...

Išlaukti,

Kalbėti,

Bučiuoti,

Tylėti,

Svajoti,

Sušilti,

Uždegti,

Rusenti

Ar degti.

Liepsnoti,

Sudegti..

Pakilti iš naujo,

Kad vėlei -

GYVENTI !!!

/Ema/

O ?mogui juk duota:

Myl?ti,

Nekęsti

Kent?ti,

Prarasti,

Atleisti,

Priglausti,

Suprasti,

Pajausti,

Paguosti,

U?jausti...

Ie?koti,

Surasti,

Ir v?lei

Prarasti.

Netekti,

Li?d?ti,

Bet vis dar

Tik?ti...

I?laukti,

Kalb?ti,

Bu?iuoti,

Tyl?ti,

Svajoti,

Su?ilti,

U?degti,

Rusenti

Ar degti.

Liepsnoti,

Sudegti..

Pakilti i? naujo,

Kad v?lei -

GYVENTI !!!

 

/Ema/

Man patiko