Poezija

Jei miriau...

Jei miriau- prisikėliau.

Bet...jau ne tokia.

Ir palaidojau gėlą,

Ir paleidau svajonę upe...

Ji nuskriejo su vėju,

Nuplasnojo paukšte...

Ir sugrįžo su saule,

Su pirmąja kregžde.

...Jei miriau- prisikėliau.

Bet tikrai jau ne ta.

Ir daina suskambėjau

Tavoje širdyje...

Mes- Viena

Mes visi esam viena.

Aš- tavy. Tu- many.

Tad šypsokimės dienai

Ir nemirkim nakty.

Mes visi- vienoj valty.

Tad irkluokim kartu.

Juk negalim sušalti

Prie laužų uždegtų.

Mes- lyg degančios širdys

Tarp Visatos laužų.

Dievo balsą mes girdim

Ir nuo Jo mums šviesu...

Kaip gera...

Kaip gera drugelio sapne...---

Ten kvepia medžiai...

Ten žydi gėlės...

Ten virpa oras...

Kaip gera paukščio giesmėj...---

Ten- skrydžio laisvė...

Ten- lizdo šiluma...

Ten- girių aidas...

Kaip gera būti ten, kur nori,-

namie- Visatoj--

Ant vasaros altoriaus...

Ant vasaros altoriaus padėjau savo delnus.

Juose- lyg atgaila- du ežerai.

Juose- lyg miškas- mano nuoskaudos.

Juose- lyg pievos- mano ateitis.

Ir stoviu prie klausyklos

Žiūrėdama, kaip leidžias saulė.---

Už pievos...už ežero...už miško...

Ir nežinau...

...Ir nežinau-

ar aš, ar tu-

pasukome ne tuo keliu.

Nors pažiūrėjai tu ramiu žvilgsniu,

bet negirdžiu čirenant vyturių...

...Matau kraujuojantį saulėlydį

ir debesų raudoną vėrinį...

Tu vėju papūtei į lūpas...

Tu vėju papūtei į lūpas

Ir padvelkė vėsa.

Ir vėl mana širdis

Lyg vilkas stūgaus,

Ir vėl kankinsiuosi skausme...

Panirčiau jūron lyg skenduolis

Ir rasčiau amžinybės guolį.

O ten- saldžiam sapne-

Aš visada matyčiau, Dieve, tik tave...

Žolėj radau...

Žolėj radau žiogelio pėdą

Ir lyg iš sapno pabudau.

Man pasidarė net truputį gėda,-

Kiek daug per užmaršumą praradau!..

Nepakeliu akių į dangų,

Po debesų pusnynus nebraidau

Ir obelų žiedynų kvapą

Užuost kas rytą užmiršau.

Tokia tamsa širdy...Vėjuota

Ir darganota kiekviena diena.

Atrodo, daug ką atiduotum,

Kad obelys pražystų akyse...

Glostau...

Glostau gėles ir medžius...

Žvilgsniu palydžiu paukštį...

Vardu pašaukiu vėją...

Ir šoku basa ant aštrių akmenų...

Nesužeis jie mano kojų...

Nenuplikys skausmas širdies...

Danguje ir many- giedra giedra!..

Neprišauks vėjas audros...

Ji...miega!..Ji- laukia. Ji- tyli...

Geiste

Geiste

Buvai kai kurių eilėraščių gimdymo liudininkė ;)

:unsure:

Nežiūrėk, nežibėk… P.Širvys

Nežiūrėk,

Nežibėk

Taip liūdnai

Į akis.

Ką darau

Negerai -

Pats žinau -

Nesakyk.

Tik stipriau

ir karščiau

Tu mane

Apkabink

Ir svaigiau,

Ir pilniau

Mano taurę

Pripilk.

Tik ne tu,

O kita

Tavo rankomis

Glaus,

Ir liūdna

Valanda

Iškeliaus,

Iškeliaus.

Iškeliaus

Ir negrįš

Ir minutė

Šita

Kaip ir aš.

Kaip ir tu -

Niekada,

Niekada.

Mylėti reiškia vieną balsą

Pažint iš tūkstančių kitų,

Pajaust kiekvieno žodžio skalsą

Ir sielos skrydį link žvaigždžių.

Mylėti reiškia vieną žodį

Ir stiklo šukę širdyje.

Karai su savimi neguodė-

Pasaulis skendo ugnyje.

Mylėti reiškia prisileisti

Gyvenimą prie pat sapnų,

Į dangų aitvarą paleisti,

Užkrėst visus šituo jausmu.

Mylėti reiškia atiduoti

Tai, kas priklauso tiktai tau,

Ir amžiais tarp gėlių miegoti,

Kurios atneštos tiktai tau.

/nežinomas/

kaip grazu

prie paskutinės eilutės galėjo ilgiau pasėdėt, o šiaip gražus

Kai mano lūpos tars piktus žodžius,

Žinok , reikšmė jų visiškai kita,

Jie kviečia apkabint mano pečius

Ir trupučiuką pasėdėt šalia.

Kai mano akys svaidysis žaibais,

Žinok, jos slepia meilę ir tada

Tu apiberk mane švelnumo bučiniais,

Ir viskas vėlei plauks sena vaga.

Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,

Neklausinėk kvailai, o tyliai prisiglausk,

Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,

Na, o tada: “Ar jau geriau ?” paklausk.

Jei kada nors supykdyčiau tave,

Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,

Snaige ištirpsiu tavo gerume,

Aš – Moteris, mane suprask ir gink

/nežinomas/

Kai mano lūpos tars piktus žodžius,

Žinok , reikšmė jų visiškai kita,

Jie kviečia apkabint mano pečius

Ir trupučiuką pasėdėt šalia.

Kai mano akys svaidysis žaibais,

Žinok, jos slepia meilę ir tada

Tu apiberk mane švelnumo bučiniais,

Ir viskas vėlei plauks sena vaga.

Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,

Neklausinėk kvailai, o tyliai prisiglausk,

Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,

Na, o tada: “Ar jau geriau ?” paklausk.

Jei kada nors supykdyčiau tave,

Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,

Snaige ištirpsiu tavo gerume,

Aš – Moteris, mane suprask ir gink

 

/nežinomas/

labai grazios eiles :D