Poezija

O kodel dabar taip nerasytum, Sonvita bent jau man labai patiko sie zodziai

Gyvenimas toks trumpas...

Jis gali būt gražus,

bet taip žmonių sukurtas,

kad lieka tik pražūt

Darei tu vakar viena

ir skubant nemąstei,

darai kažką šiandieną -

vien tą ir tematai:(

O pamąstyk nors tyliai -

kodėl tu taip skubi?

Kad net su savo vyru

retai kada kalbi...

Nespėji nei paguosti

tu nuosavų vaikų,

o ką jau besvajoti

padėt vaikams kitų...

Tu pasidžiaugt nespėji

net brėkštančia diena

O skubant pyktį sėji,

bariesi su šeima...

ir laikas lėėėėtas šliaužžžžia

bebūnant tau darbe

ir sąžinė vis graužžžžžžžia

galvoji: "aš kalta".

Pasižadi sau būti

ideali žmona,

skirt dėmesio vaikučiams,

spindėti šiluma...

Ir lauki, lauki, lauki

tu darbo pabaigos.

Tada tu vėlgi lauki

savaitgalio tylos...

Atostogų vėl lauki.

Laukimas - nuolatos.

Tiktai paskui nustebsi,

sulaukus - pabaigos.

***

Ir nesupranta Dievas:

"Ko nori tas žmogus?

Tai laiką jam pagreitink,

tai - sustabdyk metus"

/???/

Mano siela šiandien sunkiai serga,

Degdama vienatvės liūdesio karščiu.

Aš nemoku jai palengvint vargo,

Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,

Sugalvojau malonumų daug naujų,

O jos akys nežinia ko klausia,

Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada

Nesuplėšytų į skiautelius mane,

Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,

Bet, išsiurbus paskutinį lašą,

Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

Vytautas Mačernis

x x x

O Žeme ! Ligi pat daugaus

Pakyla mintys mylinčio žmogaus.

Rankas ištiesiu lyg sparnus

Ir skrisiu į šiltus kraštus,

Kur saulės debesys nedengia

Ir džiaugsmas ritas tarsi bangos...

Sugrįšiu spinduliu karštu,

Džiaugsmu užpildysiu visus...

X X X

Padovanok man pienės žiedą...

Aš jį įpinsiu į vainiką-

Jausmų, akimirkų ir džiaugsmo...

Tegul pasaulis visas girdi-

Aš atvira viskam, kas vyksta-

Mano jausmai vaivorykšte ištrykšta

ir sutrypia ledinę širdį,

Kurioj tik šaltis įrašytas...

Aš atvira viskam, kas tyra,

Lyg paukščio akys ankstų rytą...

PAVASARIS

Krenta sniegas į plaukus,

ant lūpų, į širdį...

Ir virsta obelų žiedais-

tokiais baltais,

tokiais kvapniais...

Pavasaris dūzgimą bičių girdi

ir atskuba sparnų takais-

ir į mane,

ir į tave-

miškais, laukais,

bite, skruzde,

delnų laiškais

ir taškančiais balas vaikais...

Jis nutupia

ant lūpų drugelių

ir virsta bučiniu karštu...

2008 m. balandis 3 – 4 d.

Na sukūriau jį ne aš, bet dėkui, nors šiandien dienai man artimesnis Mačernio eilėraštis

O pačio kur eilėraštis?

Tai dabar laužysies?

O aš visai jokio sukurt nesugebu, tik kitų skaitau

Tad laukiu

Paskaitysiu , bet šiaip labiau patinka, kai žmogus pats nusprendžia kokį eiliuką kada kam nori parodyt, nes manau, kad iš eiliuko matosi tuometinė žmogaus vidinė būsena.. nors gal ir nusišneku

O, kad į temą būtų....