Poezija

Vėl vakaras nuplauna

blunkančias spalvas…

palieka tik vienatvę ir ramybę…

Žvaigždžių prižarsto pievas ir lankas,

Įmaišo pasaką į realybę…

Ir nebeklausk, ko tyli vyturiai

Ir neieškok, kur laumžirgiai nuskriejo…

Tik paguldyk širdelę, kur rugiai

Nebesulaukia tavo meilės vėjo…

Aš akmuo... tavo kelio akmuo...

Vis glostau pėdas liūdnas...

Kas gi kitas tave paguos?..

Kol tu vienišas, tol ir aš...

Man neskauda... tik eiki tvirtai...

Palydėsiu tave akimis...

Eik tik tiesiai... mylėk tik karštai....

Kaip tave myli mano širdis...

Jei sugrįši, sutiksiu tave....

Nubučiuosiu lūpom švelniai...

Jei negrįši... stebėsiu tave

Žvaigždėse... amžinai...amžinai...

Beriu švelniai žiedus

į smilkstantį vandenį...

Iriuosi į tamsą

kasas išsipynusi...

Ir valtis nevaldoma

virsta į debesį,

Kažkur danguje

tarp žvaigždelių pakibusį...

Nakties ramuma...

Visatos buvimas...

Ir aš savimi visą erdvę palietusi...

Plaukiu dangumi ten kur neša likimas –

Žvaigždelė skaidri

Mano kelią nušvietusi...

Noriu būti

šviesa tavo akyse,

šypsena vaiko veide,

močiutės paskutinė malda,

naujagimio mažoje širdelėje,

jo pirmo įkvėpimo galioje.

Noriu pajusti tai, ką jaučia

tikros laimės ašara,

pirmos meilės žvilgsnis,

pirmas kurčiojo garsas

ar aklojo vaizdas

ir nebylio žodis.

Noriu skrist kaip paukštis

giliajame danguje, raides rašyti

ir parašyti: "Aš laiminga..."

Noriu plaukt su žuvim,

tamsiame vandenyno dugne

iš kriauklių sudėlioti:

"Nes gyva".

Žaist kaip mažas vaikas,

pagaliu braižyti kelyje:

"Aš laiminga savyje".

O vėliau žemėje atsistoti

ir ištarti: "Kiek yra visko,

ko nereikia man žinoti!"

Mes kartu

Sėdžiu ir siuvinėju -

Baltą su juodu jungiu.

Geresnį pasaulį kuriu,

Kur tilptume aš ir tu.

Sėdžiu ir mezgu -

Žalią su raudonu jungiu.

Gražesnį pasaulį kuriu,

Kur tilptume mes abu.

Stoviu ir ardau, trinu,

Visas spalvas padalinu,

Nes tokio pasaulio nerandu,

Kur tilptume mes kartu...

Mylek aistringai ir karstai,

Kad karta imciau ir sudegciau,

Kad tavo lauzo atsvaiste

Saves akimirksniu netekciau.

Mylek ne zodziais - akimis,

Kad i ju gelme nugarmejus

Tave isgerciau naktimis,

Kaip vandeni - ikaites vejas.

Mylek aistringai ir karstai,

Kad lauzo liepsnai jau uzgesus

Ilgai alsuotu pelenai

Auksini rudeni pratesus.

Kažkas netikra. O baltoj žiemoj

Ir pėdsakai visi balti, balti.

Vienodai girgžda sniegas provėžoj,

Akis nudelbę medžiai apsnigti.

Ir niekas nieko tau nepasakys,

Nors gerklėje jauti netikrą skonį.

Kažkur pasimetė viena dalis,

Kad būtų užbaigta visa dėlionė.

Kažkas netikra. Nežinau pati

Kaip išsijoti visą sniegą purų,

Kad pėdsakai išlįstų netikri

Dar nesuspėjus jiems atverti durų.

NETIKRUMAS

Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,

Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;

Bet kai ilgai tavęs nesutinku,

Kažko taip liūdna daros ir nyku,

Ir apima mįslingas netikrumas

Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?

Kada tavęs nelieka čia nė aido,

Aš negaliu atkurti tavo veido

Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat

Šalia manęs ir dar arčiau gal net.

Ir vėl tasai vylingas netikrumas.

Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?

Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,

Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.

Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,

Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.

Užeinant - vėl vylingas netikrumas.

Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?

Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,

Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,

Ir nors dar to tikrumo nematau,

Bet širdimi siunčiu ramybę tau.

Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.

Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?

Kai ranką tu man padedi ant delno,

Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,

Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,

Tačiau širdis - pažadina jinai,

Jinai, o gal vylingas netikrumas

Gal meilė ir yra tas draugiškumas?

Kai dainą šią sudėti man parūpo,

Dausų dvasia nejudino man lūpų;

Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?

Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas

Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?

Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.

Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.

Neperleisk niekam.

Sunaikink mane,

tik leisk bent akimirkai nušvisti

tuo ką turiu, ir ko neturiu.

Kaip savo kūdikį mane išvystyk,

pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

(J. Marcinkevičius "Meilė")

:wub: :wub:

Tomas Arūnas Rudokas "Sfinksas ir Liūtas"

Pasaulis toks šaltas, toks šiltas,

toks drungnas.

Pasaulis ir draugas, ir priešas.

Ne tavo tas paltas ir tiltas, ir dugnas.

Bet tavo tik kruvinas riešas.

Pasaulis toks mielas, toks kvailas,

toks keistas.

Pasaulis beširdis, beprotis.

Kodėl skauda siela?

Ką meilė pakeisti čia gali?

Tik šokti ir groti.

Pasaulis toks linksmas, toks liūdnas,

toks kietas.

Pasaulis many ir ne mano.

Pasaulis tai sfinksas, ir liūtas, erškėtis.

Ir visas gyvenimo menas.

Jonas Jakštas

Aš sukūriau tave iš dienos,

tu sukūrei mane iš nakties.

Aš sukūriau tave iš tylos,

tu sukūrei mane iš audros.

Aš sukūriau tave iš vilties,

Tu sukūrei mane iš gėlos.

Gal todėl ir gyvent nei kartu

mes negalime, nei atskirai..

Tu sklidinas aistros, tarsi ąsotis,

O meilės alkyje esi besotis.

Neišsisėmęs, neišgertas,

Pačios gražiausios meilės vertas.

Beeidamas link sutemos,

Neišdalinęs šilumos

Ir savo jausmo neišbarstęs

Vis nesiliauji laužo žarstęs,

Kad vėl galėtumei įpūsti

Karščiausią ugnį - jai paklusti,

Ištirpt, išnykti aistroje,

Lyg gaivalingame sapne

Ir vėl iš naujo kilt ir degti,

Sava aistra uždegti naktį.

Tu sklidinas aistros, tarsi ąsotis -

Neišsemiamas,

Nesutramdomas,

Besotis ...