Poezija

As pasiklydau lubinu lauke,

sutikusi ten pescia pauksti.

Ir bepamirstanti buvau tave -

maciau tik zydra dangaus auksti.

Maciau tik baltus liemenis berzu,

prie ju skubejau kaip patrakus.

Kaip butu gera ir grazu,

jei man sypsotus tavo akys.

O ju gelme tokia gili -

apsvaigus galima nuskesti.

Kodel sirdie vis dar myli, jeigu turetum neapkesti...

Vijausi laimę

lyg drugelį margą.

Lyg laumžirgį

vijausi norų spiečių.

Saulėtekiu svajas vijaus

net kryžkelėj nepasižvalgius.

Atrodė, toliai skristi kviečia

su laumžirgiu,

su drugeliu, su paukščiais,

kur žvaigždės tyloje

sidabrą lieja.

Bet argi man tie aukščiai?

Vistiek džiaugiuos,

kad dar prisiminimai liečia,

bet nenuliūdina -

įpareigoja

eiti, eiti,

nesustoti, tik nelėkti -

kol žemei reikalinga

dar esu.

Eilerasciais per laika ir per nuotolius

Eini tarytum nuosava zeme.

Tu meile? Ne,

Bet tu buvai jai modelis,

Kai laimes sakme kure vienuma.

Tu atejai vaidinti ir kereti

Salta, ryski, kaip rampoje sviesa.

Ir, rodes, zvaigzdes vien tik tam ir krito,

Kad suzeretu tavo plaukuose.

Upoksniai tavo juoka pasigave,

Kartojo ji pavasario krantams

Ir slamesiu berzai akomponavo

Tavuju zingsniu tolstantiems aidams.

Tu isejai.Ir as taves nerasiu,

Toks vienas, toks...apakintas keru,

Nors menesienos

Nors ankstyvos rasos

Nuklos man tavo kelia sidabru,

Bet per metus,

Dziaugsmu ir skausmo nuotoli,

Eilerasciais tu eisi

Kaip gyva

Ir as veiduos visu pasaulio moteru

Ieskosiu panasumo

I tave.

Naktis tokia dviprasmiškai lietinga,

Taip noris galvą pasidėt ant kažkieno peties...

Prisimimai saldūs ir šiek tiek skausmingi

Kitos lietingos, kaip ir ši, nakties...

Kvapai, garsai ir tavo tylūs žodžiai.

Kalbėjai daug..aš tavo žodžiuose skendau.

Drauge ir milžinas, ir kūdikis atrodei...

Nesiklausiau, tik tavo šilumą jutau.

Kažko vis laukiu ir kažko tikiuosi...

Ateis, pabels, ir aš duris atversiu,

Pavargusį sušildysiu, paguosiu

Ir negandas visas drauge ištversiu.

Kažkam į petį tvirtą atsiremsiu,

Į šiltą delną savąjį įdėsiu

Ir, iš namų visas bėdas ištrėmus,

Aš dar kartelį laime patikėsiu.

Aš tave matau

Tyla. Vis bręsta į mane šaknis įleidus.

Tačiau staiga iš saulės ir lietaus

išnyra, priartėja tavo šiltas veidas,-

kur tu bebūtum - aš tave matau.

Aš nežinau, kiek savo atminties muziejuos

tu saugai džiaugsmo, liūdesio kartaus,

bet mano akyse nei augi, nei mažėji -

kol kas gana, kad aš tave matau.

Tu nors trumpam, juokais įauk į šitą gruodą -

prie laikinumo aš jau pripratau.

O žodžiai kas? Jie žeidžia, žemina, išduoda.

Todėl tyliu: juk aš tave matau!

Rankas paspaudę vėl išeisime į tylą

Ko palinkėt, kad liktų gera tau?

Juk žemėj viskas griūva, sudega, sudyla...

O aš - tave matau. Girdi? Matau!

(Jonas Jakštas)

Mažas mažas drąsus spindulys

pakutena švelniai noselę...

Rankos siekia dangaus, ieško žemės

Vėjas virpančius debesis gena...

Aš tyliu tyloje,

Kad išgirsčiau

Kaip alsuoja beribė šviesa...

Kaip ji tiesia man virpančią ranką...

Aš be jos...Aš prie jos... Aš joje...

Susėskime šalia bent vieną kartą

Ir ištylėkime visas skriaudas,

Ir ištylėkim, ką ne vieną kartą

Išbėrėme lyg sėklas į vagas.

Ką sėjome kasdien - tedygo usnys,

Ravėjome ir deginom laužuos,

O žemę piktžolių pridengę pusnys

Jau nebeleido grįžti atgalios.

Susėskime šalia. Tyloj pajauskim,

Joj ištylėkime visas klaidas,

Išleiskim kol dar liko visą skausmą

Tegul ramiai išeina. Na, o mes

Dar minutėlę tyliai pasėdėkim

Tegul tyla už mus abu nuspręs,

Ko mums labiau reikėjo, ko mes siekėm,

Ravėdami nuo piktžolių vagas.

Tegul nuspręs už mus, ko mes ieškojom

Ir ką suradom nešvariuos laukuos.

Kaip kreipiniai "mielasis" ir "mieloji"

Šarma nusidriekė rudens plaukuos.

Jau metas. Kilkime. Tyla sudužo,

Paskelbus nuosprendį abiem kartu,

Beliko tik stikliniai laiko dužiai,

Pažirę ant supjaustytų dienų.

Lemtie,

Nelengvą naštą skyrei tu,

Pripilti džiaugsmo

Taurę vienišam,

Atriekti duonos

Riekę. Be pelų.

Ir daina

Išdainuoti mylimam.

Lig soties juoktis,

Graudžiai graudžiai verkt,

Švelnumo skausmą

Nešti širdyje,

Skaidria versme

Šaltinio atsivert

Ir kančią

Nugaleti savyje.

Mudu abu burtų keliu pamažu

Nueisim tolimą tolimą kelią,

Ten kur lietus dangų remia,

Ir suskaičiuosim balsus kas prieš, o kas už,

Kad tik sugrįžtume šiandien į žemę,

Kur paryčiais, nešinas savo krepšiais,

Pilnais senų nesėkmių,

Ir lyg vieškelis rūškanu veidu,

Ir pavargęs gyvent, ir mylėt, ir budėti už du

Man sveikas protas pakilt vėl neleidžia.

O mes pričiupsim pavasario vėją

Ir patikrinsim, kur jam sparnai dygsta,

Pasijusim lengvai išprotėję,

Bet žinosime, kas čia teisus, o kas klysta.

Mudu abu burtų keliu pamažu

Viens paskui kitą vos spėjam

Ir kaip toj senoj karuselėj,

Ten, kur supas linksmai vaikų balsai,

Ir vasara spjauna prieš vėją.

/Andrius Kaniava/

Ir vėl į supratimą,

Lyg į nežinią.

Tikėjimą lyg duonos riekę -

Vėl per pus

Subėrę trupinius

Į vienadienę sąžinę,

Sugrįžtame

Į nusiaubtus namus.

Ir vėl rikiuojame

Jausmus į seką

Kažkas bus priekyje,

Kažkas gale.

Na, neklausykite

Ką žmonės šneka

Ir netikėkite,

Kad taip nėra.