Poezija

Įsodink mane į laivą

Ir išplaukim, ir išplaukim

Upėm, jūrom, vandenynais

Ir paraistėm, ir palaukėm.

Ir per vėtrą, ir per audrą,

Ir per klampų klampų kelią

Tegul ūžia, tegul kaukia

Visos negandos pro šalį.

Jokie štormai mums nė motais.

Karštas kraujas laivą veda

Per išalkusius bangynus

Ir per sniegą, ir per ledą.

Tavo rankos mane gaubia -

Stiprios, tvirtos ir bebaimės,

Mano ištikimas drauge

Neišpasakotos laimės.

Duok man savo karštą ranką,

Nebelaukim, nebelaukim.

Sėskime į mūsų laivą

Ir išplaukim, ir išplaukim.

________________________________________

Nebetylėk. Tyla jau staugia

Naktim lyg šuo į pilnatį

Ir ištuštėjusią palaukę

Netektimi užpildanti.

Nepasakyti žodžiai talpūs -

Jie pasipūtę ir išdidūs

Ir dar - kur kas labiau iškalbūs

Už šimtą kartų pasakytus.

Dažnai juos peršti, kol jie dyla.

Išpjautum, rodos, ir išmestum,

Garsais pripildžius tuščią tylą

Namo gyvenimui parvestum.

Ir nebebūtų ji bebalsė,

Ir nebebūtų ji bežadė.

Tyla tikėjimą išbarstė,

Lyg kortas senstanti kaladė.

Tyli? Tylėjimas net staugia

Naktim lyg šuo į netektį,

Suardžius paslaptį nejaukią -

Naivios širdies nedatektį.

____________________________

Nesmerki meilės. Jos kely

Ne visad saldūs vaisiai noksta.

Dažniausiai įgeidžiai keisti

Visas žmogaus vertes pranoksta.

Ir visos išmaldos perniek -

Sumigę ilsis senos raudos.

Ramybės dėlei patikėk,

Jog tai - gyvenimiškos skriaudos.

Užžels ir pėdsakai seni

Ir laikas vers jau naują vagą,

Išėjusius pakeis kiti -

O šie ir vėl tą patį taką

Išmins iš naujo, iš pradžios

Ir vėl vieni kitus kartos...

Išsemk mane lyg šulinį

Lig paskutinio rentinio

Ir sustabdyk akimirką

Gyvenimo fragmentinio.

Įkvėpk mane lyg orą

Sutvinkusį į karštį

Ir išvynioki širdį

Supančiotą į tvarstį.

Išgerk mane lyg taurę

Laukinės meilės sklidiną,

Tegul ji tavo jausmą

Naujais žiedais pražydina.

Išsemk mane lyg šulinį

Lig paskutinio rentinio

Ir sustabdyk akimirką

Gyvenimo momentinio.

Sugėrę skausmą - pernykštį sniegą,

Ar beatversim, jei vėl pabels,

Ar užmigdysim nuskriaustą miegą,

Pasiūlę gurkšnį drungno vandens?

Ar atidėsim į laiko kraitę

Laukimo šventę - lašą rasos,

Ar begalėsime, skriaudą įkeitę,

Paliesti pradžią naujos tiesos?

Kūno takais braidžios mintys paklydę,

Pirštų galiukais žaizdas kedens,

Į karštą kamuolį geismą išlydę,

Jį visą kelią dulkėm ridens,

Kol pasidengs visos buvusios rievės,

Kol suminkštės susilietę randai,

Kol sutvirtės susidariusios žievės

Ir pasitrauks ištuštėję sapnai.

Šliaužios rimtis, pranašaudama taiką

Painioj kelionėj klampaus rudens

Suvėlę skausmą, praeitį, laiką,

Ar beatversim, jei vėl pabels?..

Neleisk, kad eidama visai išeičiau,

Kad išsineščiau skausmą su savim

Ir niekada neleisk, kad pasikeisčiau

Palikdama užgesusia ugnim.

Neleisk, kad vėl apkaltinčiau likimą,

Suplėšiusį gyvenimą perpus,

Ir parsineščiau sunkų prakeikimą

Į savo apsikrėtusius namus.

Neleiski man, kad eidama užgęsčiau

Kaip gęsta laužas paliktas nakty,

Neleisk, kad laiko paslapty prarasčiau

Tikėjimą nubudusį vilty.

Ir, kad išėjusi atgal negrįžčiau

Neleiski man, nes aš dar nežinau

Kokiam pasauly mano karalystė,

Kurioj nė karto dar negyvenau.

Neleisk, kad eidama visai išeičiau...

Nebegali netekt, ko neturi,

Ko niekada ir niekur neturėjai...

Kodėl gyvenimas netektimi

Neatsiklausęs viską atžymėjo

Iš anksto sudėliodamas taškus,

Ryškia spalva nurodydamas vietą.

Bet taip norėtųsi kažko perpus,

Ir palytėti tai, kas nelytėta...

Ir netektis, ko niekad neturi

Už netektį turėjimo gilesnė -

Ir ateitis be žiburio kely,

Ir likus atkarpa kur kas trumpesnė.

Tegul kalbės lietus, kada nesikalba,

Tegul kalbės ne žodžiais, o lašais,

Kai tarp savęs du žmonės nesusikalba

Belieka pasikliauti pranašais.

Gerai ar negerai, tik Dievas žino,

Laukimo skonis visuomet kartus.

Štai ir lietus į vakarą nurimo

Ir laikas į aną nepanašus.

Nustojo metai garbint savo tiesą

Ir pasiklydo maišaty kitų,

Prarasdami palaimintą pavėsį

Iš naują laiką lemiančių ženklų.

Tegul pasikalba likimo paukščiai -

Tarp žemės ir dangaus tokia erdvė,

O jos plotmėj tokie skirtingi aukščiai

Ir nenusidėvėjusi dermė.

Tegul už mus kalbės visi, kas moka

Širdim, žodžiu, akim ar juslėmis,

Arba tyla, kurią gerai suvokia,

Kuri nedūžta ties netektimis.

Tyliai atskrisk pas mane

Ilgesiu dvelkiancioje naktyje,

Apgaubk savo meile silta

Ir pabuk nors viena nakti salia.

Ismokyk svelnumo mane,

Padovanok nors laseli glamoniu,

Juk as kaip zvaigzde vienisa

Pavargus po ilgu naktiniu klajoniu.

Sugundyk savo balso gaida,

Svelniai pasnabzdek i ausyte,

Jog myli mane

Ir uzliek tyru jausmu banga.

Mylek mane tamsioje naktyje,

Buciuok mane dienos sviesoje,

Mylek mane dabar ir cia,

O nakti nuzudyk bucinio kaitra...

Tik tada saule pabus danguje

Ir aistra uzges mumyse.

Zvaigzdes isnyks beribiam skliaute,

Bet mes laimingi busim visada!..

Taip ilgai taves laukiu,

Bandau pamatyti tave.

Sirdis kas akimirka saukia,

Nes vis dar tuscia joje...

Kiekviena tavo zodi saugau:

Jau ne viena knyga atmintyje.

Kiekviena tavo atodusi jauciu,

Nors tu tolumoje...

Jei tik matyciau tavo zvilgsni -

Kaip sniegas pavasari tirpciau jame.

Jei tik matyciau akiu blyksni -

Leisciau juo perverti mane.

Leisk bent paliesti tavo kuna.

Pavogsiu tik kruopele silumos,

Leisk pajusti tavo lupas,

Tas karstis lydes per speigus ziemos.

Taip... tu tik svajone,

Kuria gyvenu.

Tu tik pastovus naktinis mirazas.

Tu - grobikas mano sapnu.

Aš išeisiu

lietui lyjant ryte

Paliksiu vieną tave

saldziai miegantį minkštame patale

Aš išeisiu

saulei nušvitus tolumoje

kregždei palikus vaikus lizde

gėlei pražydus lauke

Aš išeisiu

tarsi gražus sapnas

muzikos lydima

liks tik mano kūno kvapas

puriame patale

Aš išeisiu

kai išmoksiu matyti tave naktyje

kai matysiu tavo akis žvaigždėse

kai girdėsiu tavo balsą dainose

Aš išeisiu

su ašaromis akyse

su tavų lūpų skoniu savosiose

su tavo glėbio šiluma

tavo pirštų švelnumą jučia

Aš išeisiu

kūnui virpant ryto vėsoje

paskutinei žvaigždei mirus mintyse

su begaliniu skausmu širdyje

Aš išeisiu

kad nelikčiau tavo kančia...

Noriu amžinai žydeti.

Noriu likti amžiams jaunas.

Noriu viska, kas man šauna

Padaryti. Ar suspesiu?

Jei nebutu Žemej laiko,

Nežinotume, kad dienos

buna nuostabios. Ir žiemos

Yra šaltos. Kartais klaikios.

Jei nebutu laiko Žemej,

Mes manytume, kad saule

Yra melas ir apgaule,

netgi kerštas. O sutemus?..

Mes net neitume miegoti.

Nemegintume uzmigti.

Butu idomu aptikti

Ka galetu reikst sapnuoti...

Nemegink saves pakeisti

Nemegink pakeist pasaulio

Laikas liks salia ir saugos

Ir trukdys mums. Mes - jo zaislas.

Mes negalim prieštarauti,

Žmonija negali nieko

Padaryti savo priesui.

Nori muskis, rek, badauki...

Kiek tik pamena dangus

(Gaila, bet tokia lemtis)

Visad su laiku - mirtis.

Bet gyvenimas brangus!

Mirtis - tai, ko bijo zmones.

Laikas skina jiems geles,

Ir pagerbdamas veles,

Merkia jas prie karsto sono.

Laikas gali buti draugas.

Dziaugsmas, pergales, sekme -

Nesustabdoma tekme

Viso to, kas mums i nauda.

Neleiski sielai užsimirst,

Kaip jaunos jegos kunkuliavo.

Kaip šviezios mintys nerimavo.

Kai kilo noras pasipirst...

Senatve mus užklumpa ryta.

Visai kaip lapkričio speigai.

Atmerki aki, pamatai,

Kad visur balta, pripustyta...

As liksiu mylinčiu širdyse,

Pavirtes amžina dvasia.

Ir laikas man nebus kancia,

Nes as buvau, esu ir liksiu.

Nežiūrėk,

Nežibėk

Taip liūdnai

Į akis.

Ką darau

Negerai -

Pas žinau -

Nesakyk.

Tik stipriau

ir karščiau

Tu mane

Apkabink

Ir svaigiau,

Ir pilniau

Mano taurę

Pripilk.

Tik ne tu,

O kita

Tavo rankomis

Glaus,

Ir liūdna

Valanda

Iškeliaus,

Iškeliaus.

Iškeliaus

Ir negrįš

Ir minutė

Šita

Kaip ir aš.

Kaip ir tu -

Niekada,

Niekada.

Tai stipriau

ir karščiau

Tu mane

Apkabink

Ir svaigiau,

Ir pilniau

Mano taurę

Pripilk.

/Paulius Širvys/

Aš tavo toliais apkurtus

Ir tavo dangum apakus,

Spalvotus rytmečio burtus

Renku lyg šukes nuo tako.

Slepiu įkaitusioj saujoj,

Migdau lyg nakties drugelį

Ant mūsų vilties pusiaujo,

Ant mūsų bevardžio kelio.

Šiandieną daugiau neduota.

Daugiau negu šis stebuklas -

Viltis, kurtumu žieduota,

Erdvė, aklumu atbukus.

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,

Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:

Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių

Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

Aš klausiau kunigų ir filosofų -

Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.

Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:

Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu

Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.

Bet jei randu užsimirsimo smuklę pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,

Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,

Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.