Poezija

Gal ir galėjau

Kiek kitaip, bandžiau.

Tik mūsų žiemos buvo

Tokios slidžios.

Kažkaip šalia

Praslydau - nemačiau.

Kaip skverbias akys

Į mane pavydžios,

Žvilgsniu aplink

Tirpdydamos ledus,

Kad dienos

Neužkliūtų, nepaslystų,

Kiekvieną kart

Išėję į svečius

Sutikti vakaro

Namo sugrįžtų.

Gal ir galėjau

Kiek kitaip. bandžiau,

Tik tų akių

Lemtingų nemačiau.

Neišsaugoti savo širdies,

Nei savo bedūžtančio jausmo

Atsišliejus prie gležno paties,

Prie dar vieno negyjančio skausmo.

Neišnirt su našta ant pečių,

Užsimetus dar antrąją naštą,

Neišverkti visų netekčių,

Neišardžius painiausioji rašto.

Nesurasti likimo versmės

Seniai apleistam sąvartyne,

Neįžvelgti tikrosios prasmės

Apgaulingų prasmių atvašyne.

Nenurimti išlydint metus,

Nesukrovus jiems tinkamo kraičio,

Nesutupdžius į savo lizdus

Neieškoti ramybės pašlaičių.

Neišsaugoti savo širdies,

Nei savo suskirdusio jausmo

Prie ligoto prigludus peties,

Prie dar vieno maištaujančio skausmo.

Į žemę skleidžia aštrų geismą

Pavasaris, aistra patvinęs.

Į pirmutinį savo teismą

Ateina jausmas pirmutinis.

Teisėjas jau įmitęs, griežtas,

Visus pavasarius pamiršęs

Lyg vandeniu alus atmieštas

Be jokio skonio ir įniršęs

O jausmas toks gražus ir tyras,

Dar neišduotas, neišbartas,

Drąsus, ryžtingas lyg fakyras,

Tarsi pasaulis jam sutvertas.

Na, žinoma, kad jo jaunystei,

Kad jo tikėjimui ir meilei.

Teisėjams taip būdinga klysti,

Kai jie jau eilėje beeiliai.

Kai jų pavasariai beaistriai

Pro laiko akinius nemato,

Kai širdyje nelikę gaisro,

O geismas slepiasi už metų.

Ir kai pavasaris patvinęs

Į žemę skverbia savo aistrą,

Nubudęs jausmas pirmutinis

Gesina pirmutinį gaisrą.

Aš mylėjau Tave Tau nežinant,

Tau nežinant Tave aš myliu -

Mano meilė plati kaip žvaigždynas,

Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Ar mylėjai mane nežinojau,

Ar mylėsi - paklausti bijau,

Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant,

Į Tave kaip lig šiolei ėjau.

Vėlų vakarą, rudenį pilką,

Tavo balsas per rūką aidės,

Šauks į kelią, į tolimą ilgą,

Pasitiks ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu Tave Tau nežinant,

Meilė ves tuo dulkėtu keliu,

Amžina ir plati kaip žvaigždynai,

Kaip žydėjimas lauko gėlių.

A.A.Jonynas

Dažnai čia užsuku pasiskaityt gražių eilų, smagu kad turim tokį skyrelį . Ir ačiū rašantiems

Ačiū Arlenei , kuri sukūrė šią temą gaila ,kad šio niko nėra - aš pavaduosiu

Prinoko baltos uogos,

Pajuodę šakos linksta.

Didžiulis vėjo juokas.

Nelinksma jau.

Nelinksma.

Pakalbino aplankę,

Padėjo gyvą gėlę,

Paslaugiai davė ranką-

Suklupusią pakėlė.

Nei skausmo, nei pavydo...

Nėra ko pavydėti.

Giliai- į spalio vidų-

Reikės jausmus padėti.

Paimk, jei užrakinta.-

O niekas nepaskolins.-

Stiklinės uogos krinta

Bekvapės ir beskonės.

Ir atsitiesia šakos,

Numetę baltą svorį.-

Tolyn- šarmotas takas-

Ar nori,

Ar nenori.

Užgęsta raudonos medžių viršūnės,

Tai vėjas neša naktį

Užgęsta mėlynos marių bangos

Tai vėjas neša naktį

Užgęsta viskas užgęstam mes

Nuo vėjo nešančio naktį

Bet mums nereikia vėjo

Nešančio naktį naktį,

Mes dar jauni kol kas

Nepriversite užgesti

Mes nenorime miegoti,

mes norim šokti šokti šokti....

Tik laikas nuo laiko užmiegam visi

Su viltim, kad rytoj prabusim

Pajudėsim suklegėsim

Šurmulyje miesto paskęsim ir vėl

Lauksim vėjo, nešančio naktį...

Tu paklausyk, kaip ji dar plaka-

Žiemos sušaudyta širdis.

Išdžiūs Nėris- vos skruostais teka.

O akyse- naktis, naktis.

Tu pažiūrėk, kaip mano galvą

Ledynai dengia nebyli.

Audros bangom į tavo kalną

Jausmai sudužo- negyvi.

Tu neskubėk.

Laužai užgeso,

Tave viliodavę aistra.

Many dabar tarsi po karo

Nežydi gėlės. Vien sausra.

Tu prisimink mane ir vėlei,

Pabūk nors truputį gaili.

Juk tu mažyte ašarėle

Mane gyvenimui prikelt gali.

Ten, kur klaidžioja vienatvė, sniego – iki kelių,

Iš paskos, tarsi gyvatė, sėlina naktis.

Iš dangaus, tarytum ženklas, mėnuo be juokelių.

Ir žvaigždė šiaurinė kalas, lyg trečia akis.

O ant sniego apšerkšnijo rožė kruvina.

Jeigu nori ją pakelti- klaupkis.Arba ne.

Jeigu leisi pabučiuoti jai tavo akis.

Lyg nuo gaisro visas sniegas tuoj aplink ištirps.

Tu dangun pakelsi žvilgsnį- kometa nukris.

Nepajusi, kaip į širdį smelkiasi spyglys.

Jei kur klaidžioja vienatvė, tai šalia mirtis.

Jeigu nori jos išvengti- užrakink duris.

Audros sudrebinta širdis praranda vaikišką naivumą.

Visi sakytų: tai gerai.

Bet koks gerumas sudaužytoj taurėj?

Aistros apakinta širdis praranda amžiams nekaltumą.

Visi sakytų: tai gerai.

Bet koks gerumas nuskintoj gėlelėj?

Ir ko verta pasiekta žvaigždė,

Delnuose ištirpusi snaigė?

Daina, jeigu jos neklausyt,

Mirtis, jei ji vaikšto it sraigė?

Ko verta rožė,Žydinti dykumos smėly?

Jei gieda gėlės laukuose – tavoj širdy.

Jei žydi paukščiai danguje – tavoj širdy.

Jei audros rimsta ir liūtis – tavoj širdy.

Jei speigas staugia skausmuose – tavoj širdy.

Jei dūžta neviltis sėkmėj – tavoj širdy.

Jei verkia akmenys džiaugsme – tavoj širdy.

Jei laumės juosta akyse – tavoj širdy.

Jei rankos susilieja upėj – tavoj širdy.

Ir jei pasaulis visas - tavoj širdy,

Tai aš lyg ašara maža tavoj širdy.

Ir jeigu lemta man gyvent - tavoj širdy.

Ir jeigu lemta man numirt – tavoj širdy.

REIKIA NUBUSTI

Šis pasaulis neaiškus pasidarė,

Kai jame pasirodei tu-

Taip trumpai tarsi žaibo blyksnis,

Taip trumpai tarsi meilės naktis.

Nuo tada man laikas išnyko,

Gyvenu tik ana diena.

Mano maistas – tuščios svajonės.

Mano vynas – mano kančia.

Kas aplinkui – viskas keičiasi,

Tik nesikeičia mano daina.

Aš tarytum gyvenčiau ne šiandien,

Aš tarytum gyvenčiau ne čia.

Sėdžiu savo sielos kalėjime-

Nieks manęs neateis išvaduot.

Mano mintys lyg viesulas daužos

Šiam prakeiktam tuščiam kambary.

Ko man reikia? -Tau reikia nubusti.

Balsas buvo kaip niekad aiškus.

Ir suprasti, kur kančios slypi.

O jos miega tavo širdy.

Tavo norai tau atneša skausmą,

Jiems vergauti daugiau neturi.

Tavo mintys nuo laiko išdžiūvę,

Joms atgimt reikia saulės lietaus.

Savo žvaigždę būtinai susirasi,

Tu prieš tai sutikai ne tą.

Tavo sielą išleisk iš kalėjimo,

Lai ją gaubia meilės šviesa.

/Ruslanas Simonaitis/