Egmilė

***

Ieškoti reikia ne žvaigždės,

O šilto mažo žiburėlio,

Jis skleisis, šiluma vešės,

Jei jam nepagailėsi gėrio.

Jis šiltuose delnuos išaugs

Į tavo žvaigždę išsvajotą

Ir glausis prie Tavęs, ir lauks,

Paklojęs patalą pūkuotą.

***

Sielos lieka, keliauja laiku

Nors žmogus jas ir mėto, ir vėto,

Kol širdis apsitraukus šarvu

Ieško kūno gerai padėvėto.

To kurs ims ir lyg savą priglaus,

To, kuris nebeleis neteisybės.

Kurs pavidale gero žmogaus –

Ne sureikšmintos savo esybės.

***

Aš esu čia kur niekas neverkia,

Abuojumo prisėtas gėlynas.

Aš – savy įsikalinus vergė

Su beprotiško skonio kaimynais.

Nebloga atvirutė išeitų,

Jei atrastų šmaikštus fotografas.

Tarp gražiai susiglaudusių fleitų

Aš atrodyčiau tarsi pyragas.

Sužiedėjęs į plytą ir pilkas,

Šmėklos veidas tarytumei kaukė...

Aš esu čia kur niekas neverkia,

Aš esu čia- kur niekas nelaukia.

Mums veltui niekas nieko nežadėjo

Tik išlydėjo, kaip laivus išlydi

Tikėdami, kad kilsime pavėjui

Į patį nuostabiausią savo skrydį.

Ir kilome, ir leidomės, ir kritom,

Ir šliaužėm pažeme, ir keitėm srovę,

Žydėjom, skleidėmes, rasa iškritom

Prieš visagalio laiko įvairovę.

Išbandėme visus likimo posūkius,

Net trupinius surinkome į vieną

Tik mintyse ir vėl tas pats galvosūkis

Nuo ko rytoj pradėsim savo dieną.

***

Tu buvai tarsi vėjas.

Susupęs mano skausmą

Savuos skarmaluos

Atviliojai prie tekančios upės

Iš beirstančio kelio balos.

Neišpaikinta ,

Neišmylėta,

Neišglostyta,

Nesupranta

Aš įpuoliau į glėbį gruoblėtą

It nulūžusio medžio šaka.

Tu išglostei kiekvieną kertelę

Ir aptvarstei visas žaizdeles.

Nors buvai iš nežinomo kelio -

Man be proto reikėjo Tavęs.

Tu buvai tarsi vėjas įdūkęs...

Dar ir šiandien pavieniai gaisai

Vis dar sklando virš mudviejų upės

Kurioje mums namus atradai.