Fotografijos pagrindai

1. Atstumas ir erdvė. Atstumas iki fotografuojamo objekto. Kuo būsi arčiau fotografuojamo objekto, tuo dažniau gausis geresnė nuotrauka, sako patyrę fotografai. Kad nuotrauka būtų gyvesnė ir įdomesnė, tiesiog prieikite artyn. Mažas atstumas savaime pašalina nereikalingus daiktus fone ir leidžia ryškiau pavaizduoti svarbiausias detales.

 

Dalis pradedančių fotografų ruošdamiesi fotografuoti žiūri per vaizdo ieškiklį ir palaipsniui atbuli traukiasi nuo fotografuojamo objekto, taip ieškodami geriausio kadro. Visų pirma, toks fotografas gali apsiversti aukštielninkas ar užminti ant kojos tvirtai sudėtam praeiviui. Maža to, toldamas jis vis labiau gadina kompoziciją – fotografuojamas objektas tolsta, o į kadrą patenka vis daugiau antraeilių detalių. Todėl judėti reikia kaip tik artyn fotografuotino dalyko.

 

 

Deja, dauguma nebrangių kompaktiškų aparatų neleidžia fotografuoti iš arčiau, kaip 1,2 metro. „Muilinė", esant labai mažam atstumui (1 – 1,5 m.) pradeda iškreipti, suapvalinti vaizdą – atsiranda „kreivo veidrodžio" efektas, taigi verta iš anksto žinoti minimalų saugų, neiškraipytą atstumą.

 

Fotografavimo taško pasirinkimas. Kartais užtenka pasislinkti tik per pusę metro ir kadras atrodys visai kitaip. Norint nufotografuoti kokį nors objektą, neprivalu elgtis primityviai – kuo greičiau prisiartinus prie jo tiesia linija spragtelėti mygtuku. Verta pirmiau apeiti aplinkui, apžiūrėti skirtingais matymo kampais ir tik tada išsirinkti tinkamiausią rakursą.

 

Esant šviesiai saulėtai dienai aparatą galima nuleisti kiek žemiau, tada į kadrą pateks daugiau dangaus su gražiais debesėliais. Priešingai niūrią lietingą dieną verta kamerą kilstelėti aukščiau, kad beveik visiškai iš kadro eliminuoti pilkais debesimis užtrauktą dangų.

 

Fotografuojant judančius žmones iš kiek žemesnio negu įprastai taško, kadras gaunasi labiau dinamiškas ir gyvas. Net darant portretinę nuotrauką, verta kamerą nuleisti truputėlį žemiau – ir karys iš karto atrodys stotingesnis, o mergina – lieknesnė.

 

Erdvė. Fotografuojant miesto kvartalą arba kitokį kraštovaizdžio peizažą, pasistenkite į kadro priekinį planą įtraukti kokį nors objektą.

 

Priekinio plano detalė nuotraukai suteiks erdės ir atstumo pojūtį. Arkliai ir raiteliai daro nuotrauką labiau gyvą, o medžių šakos ne tik įrėmina vaizdą, bet ir duoda erdvės pajautimą. Bet jei nutarėte priekiniame plane panaudoti žmones, tai jau verčiau jų žvilgsniai būna nukreipti į fotografuojamą dalyką, o ne į kameros objektyvą. Dabar visas dėmesys sutelktas kalnams, ir nuotrauka juos puikiai vaizduoja. Atsukus žmones į kamerą, dėmesys pasislinktų į juos, tačiau tada veidai gausis praktiškai neįžiūrimi, o nuotrauka prasta – nei apie kalnus, nei apie žmones.

 

Perspektyva. Tai vaizdavimo būdas, leidžiantis plokščioje nuotraukoje kuo tikroviškiau perduoti realaus pasaulio erdves – atstumus tarp objektų, pastatų aukštį ir pan. Jeigu dailininkas priverstas pats kurti perspektyvą, fotografo uždavinys ne toks sudėtingas – tereikia teisingai išnaudoti jau natūraliai egzistuojančią. Dėl to verta žinoti bent keletą elementarių dalykų:

 

linijinė perspektyva:

 

• toldami nuo kameros daiktai mažėja;
  
• lygiagrečios linijos palaipsniui artėja viena prie kitos (pvz. autostrada);
  
• priklausomai nuo kameros padėties keičiasi to paties objekto forma – horizontalios linijos tampa nuolaidžiomis.
  

oro perspektyva – tolstant kamerai daiktai ir objektai atrodo šviesesni, savotiškai skęsta rūke, tuo tarpu artimesni yra labiau ryškūs ir tamsesni.

 

2. Kompozicija.

 

Kompozicija – tai tiesiog teisingas objektų išsidėstymas kadre. Nuotraukoje svarbiausi elementai turi derintis tarpusavyje savo dydžiu, spalvų gama, šviesos ir tamsos santykiu, erdvėje jie turi būti pasiskirstę taip, kad vienas nuotraukos kraštas nebūtų perkrautas, o kitas – pusiau arba visiškai tuščias. Tamsus medis atsveria šviesius pastatų stogus, o nuotraukos centre – žmogus.

 

Būtina aiškiai žinoti, kas yra pagrindinis būsimos nuotraukos objektas, pasirinkti tokį regėjimo kampą, kad jis užimtų dominuojančią padėtį kadre, o visi kiti objektai jį tik papildytų. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jis turi būti geometriniame nuotraukos centre – taip fotografuojamos tik nuotraukos pasui. Dažnai pagrindinį objektą patalpinus kadro viduryje, jis atrodo nejudrus ir neįdomus, o juk visai nederėtų ateities kartoms suformuoti klaidingos nuomonės, kad gyvenimas mūsų laikais buvo nuobodus ir statiškas.

 

Auksinio pjūvio taisyklė

 

 

Horizontas turėtų sutapti su viena iš horizontalių linijų, o vertikalios linijos tarnauja orientyru vertikaliems objektams – žmonėms, sienoms, obeliskams. Linijų susikirtimo taškai laikomi tinkamiausia vieta nuotraukos siužetiškai svarbiausioms dalims.

 

Vis dėlto kartais objektas kadro centre atrodo kaip tik geriau, tipiškas pavyzdys – architektūros objektai.

 

Linijų vaidmuo kadro kompozicijoje. Verta pasistengti būsimoje nuotraukoje surasti esminius elementus, kurie leistų apjungti kompoziciją į vieningą visumą. Pasirinkite tokį fotografavimo tašką, kad nuotraukos linijos kreiptų žiūrovo dėmesį į pagrindinį fotografuojamą objektą. Tokiomis linijomis dažnai tampa kelio juosta (pvz. fotografuojant procesiją) arba medžio, pastato šešėlis krintantis link fotografuojamo žmogaus ar paminklo.

 

Visada verta pagalvoti apie horizonto liniją. Geriausia vengti horizonto linijos, dalinančios dangų ir žemę, atsidūrimo pačiame kadro viduryje. Jeigu norite atvaizduoti plačias erdves, leiskite horizonto liniją kuo žemiau. Tipinis siužetas – paplūdimys su siaura smėlio juosta apačioje ir nuotraukoje dominuojančia jūra ir dangumi. Jeigu reikia pabrėžti piliakalnio aukštį, tai, kaip jis įsikomponuoja aplinkoje – darykite taip pat. Fotografuojate ką nors iš arti – priešingai, duokite mažiau dangaus, kad žmogus, paminklas, kitas objektas kadre nepaklystų tegul ir tarp gražių debesų. Ir nepražiopsokite kreivo horizonto, laikykite kamerą lygiagrečiai žemės – dangaus linijos.

 

3. Šviesa ir fonas

 

 

Priekinis (frontalus) apšvietimas. Kol esi naujokas – nestovėk prieš saulę. Tapsi profesionalu – tada stovėsi, kur patiks, o kol kas geriausia vieta saulei arba kitam apšvietimo šaltiniui – už tavo nugaros. Tada šviesa lygiai pasiskirsto fotografuojamo objekto paviršiumi, nuotraukoje sudarydama mažiausiai iškreiptą atvaizdą. Vis dėlto, renkantis tik šį tašką, vaizdas dažnai gali gautis plokščias ir neišraiškingas, todėl palaipsniui būtina pratintis išnaudoti kitus rakursus, o esant galimybei ir derinti kelis šviesos šaltinius. Iš žemiau pateiktų pavyzdžių matyti, kad geriausi rezultatai gauti derinant priekinį ir viršutinį apšvietimą, o vien tik frontali šviesa padarė nuotrauką nepakankamai kontrastingą.

 

Šoninis apšvietimas. Šoninio apšvietimo metami šešėliai suteikia objektams labiau erdvinį, trimatį vaizdą, padeda geriau pabrėžti fotografuojamo daikto formą ir paviršiaus tekstūrą. Palyginti tamsus fonas irgi padeda išryškinti objekto kontūrus – juk ne veltui papuošalai eksponuojami ant juodo aksomo.

 

 

Šviesa iš objekto šono ir nugaros padeda vizualiai atskirti jį nuo fono, aplink fotografuojamą daiktą nuotraukoje susidaro savotiška aureolė. Tada fotografuojamo dalyko forma tampa labiau ryškiai matoma.

 

Stiprus šoninis apšvietimas patogus atskleidžiant paviršiaus tekstūrą – pavyzdžiui plytų mūras, lipdyti ornamentai, kiti sienų papuošimai. Visi šie pranašumai bus prarasti, jei fotografuosite taip, kad saulė šviestų tiesiai į objektą, kabodama virš fotografuojančio pečių.

 

 

Nugarinis (kontrinis) apšvietimas. Tai sunkiausiai įvaldomas fotografavimo būdas – ant fotoaparato objektyvo patenkanti per stipri šviesa dažnai sugadina nuotrauką, palikdama joje dėmes, vadinamąsias „skraidančias lėkštes" ar padarydama ją visai neįžiūrimą. Fotografuojant objektus esant šoniniam ir tuo labiau priešiniam (stovint prieš saulę, apšvietimo lempą ir pan.) saugokite aparato objektyvą nuo tiesioginių saulės spindulių patekimo, kitaip nuotraukoje gali būti matomos šviesios dėmės. Apsisaugojimui nuo jų profesionalai naudoja specialius objektyvo antgalius – blendas, bet galima tiesiog prailginti objektyvą apglaudus jį delnu, atsistojus prie saulę uždengiančio medžio ar pastato. Užtat pavykus tokiai fotografijai puikiai matome žmogaus, pastato ar kito objekto kontūrus.

 

Reflektoriai. Jei stipriai saulėtą dieną reikia sumažinti kontrastą tarp arti išsidėsčiusių objektų, galima pasinaudoti dideliu balto popieriaus lapu, šviesia staltiese ir pan. Jį reikia nustatyti taip, kad jame atsimušusi šviesa kristų ant fotografuojamo objekto dalies, kurią dengia šešėlis. Tačiau balta drobe galima pasinaudoti tik fotografuojant mažus objektus, tuo tarpu fotografuojant architektūrinius paminklus, verta apsižvalgyti, ar nėra greta šviesių sienų, švaraus sniego, saulėje atsispindinčio akmenų grindinio, nuo kurių atsimušusi šviesa užpildys pagrindinio objekto šešėlius.

 

Fonas. Fonas gali papuošti nuotrauką arba priešingai, smarkiai ją sugadinti. Margas fonas su medžių šakomis ar kitais smulkiais objektais trukdo įžiūrėti fotografuojamą objektą ir gadina fotografiją. Gali trukdyti ne tik smulkios detalės, bet ir į kadrą papuolęs kitas "įdomesnis", kuris taip pat atrauks žiūrovą nuo jūsų numatyto taikinio.

 

Pasirenkant fotografavimo objektą verta atsiminti, kad šviesios spalvos, ypač raudona, oranžinė, geltona automatiškai patraukia žiūrovo dėmesį ir nukreipia jį nuo kitų objektų, taigi fotografuoti pilko betono paminklą, apsuptą būrio žmonių ryškiais rūbais – ne pats teisingiausias sprendimas, jau verčiau padaryti dvi geras atskiras nuotraukas. Paprastas, bet kontrastingas fonas neatitraukia dėmesio nuo pagrindinio fotografuojamo objekto. Jeigu fono negalima pakeisti, pvz. fotografuojama kokia nors smulki pastato architektūros detalė, geriausia pasirinkti tokį regėjimo kampą, kad į kadrą nepatektų kiti dėmesį atitraukiantys elementai. Iliustracijoje matome tą patį paukštį tupintį ant tos pačios elektros srovės linijos. Bet juk viena nuotrauka akivaizdžiai geresnė už kitą, ir visa tai tik dėl teisingai parinkto fono.

4. Praktiniai patarimai istorikui.

 

Pastatų ir kraštovaizdžių fotografavimas. Geriausia tai daryti šviesią saulėtą dieną, nes tada vaizdas gaunamas ryškus, kontrastingas, tiksliai atsispindi atstumai erdvėje ir nuotraukoje lengva įžiūrėti net smulkias detales. Būtina išnaudoti šoninį ir net dalinai nugarinį apšvietimą, kuomet šešėliai gerai išryškina landšafto struktūrą. Vidurdienį, aukštai pakilus saulei, landšaftas atrodo plokščias, tuo tarpu geriausios nuotraukos gaunasi ką tik patekėjus saulei arba jai leidžiantis.

 

Patikimiausias būdas užtikrinti peizažinės nuotraukos kokybę ir vaizdo ryškumą – kameros nejudrumas, todėl labai rekomenduotina naudotis štatyvu ar kitu būdu imobilizuoti fotoaparatą. Fotografuojant nejudrius objektus skubėti nėra kur, todėl daugiausia dėmesio galima skirti tam, kad susirasti tinkamiausią fotografavimo tašką ir jame patikimai įsitaisyti.

 

Portretinės ir grupinės fotografijos. Debesų išsklaidyta saulės šviesa – geriausias apšvietimas fotografuoti žmones. Esant rūkui gaunamos puikios portretinės nuotraukos. Ryški tiesioginė saulės šviesa verčia žmonės prisimerkti, prakaituoti, išrausti, ant veido bruožų meta stiprius šešėlius. Tai galima bandyti kompensuoti net saulės šviesoje naudojant fotoblykstę – gaunama vadinamoji užpildanti šviesa, ypač naudinga tada, kai reikia fotografuoti žmones šešėlyje, kad pašviesinti šešėlius, kritusius ant veidų ar kitas svarbias detales. Kitas kraštutinumas – niūrią, tamsią dieną šviesa darosi tokia minkšta, kad veidai atrodo plokšti, nes praktiškai nebelieka šešėlių.

 

 

Fotografavimas tamsiu paros metu. Svarbu įsisąmoninti tai, kad fotografuojant didesnius objektus praktiškai neįmanoma deramai atvaizduoti visumos – tamsoje daugelis detalių taps nepakankamai įžiūrimos arba visai nematomos. Fotoblykstė per silpnas šviesos šaltinis atviroje erdvėje, nuo šviečiančių langų, gatvės žibintų, automobilių šviesų kris ypač stiprūs šešėliai.

 

Tačiau žinant ir deramai apmąsčius šį apribojimą galima jį išnaudoti netgi su nemaža nauda. Likusios apšviestos kadro dalys gausis ypač išraiškingos, o natūraliai atkris mažareikšmės antro plano detalės. Belieka tik nuspręsti, kas turės dominuoti kadre.

 

 

Fotografavimas patalpoje. Šiuo atveju daugiausia lemia patalpos apšvietimas. Natūrali dienos šviesa, patenkanti per langus geriausiai atspinti tikrąsias baldų, apmušalų, sienų spalvas. Tačiau jos intensyvumas gali būti nepakankamas ryškiai nuotraukai gauti. automatinis, teks naudoti papildomą apšvietimą ir fotoblykstę. Deja, šiuo atveju beveik neišvengiami iškraipymai – fotoblykstė ir įprastinės (kaitinimo) elektros lempos šviesa gali atsimušinėti nuo blizgančių paviršių (baldų lako, veidrodžių, indų) nuotraukoje palikdama nepageidaujamus saulės zuikučius. Be to, iškreipiamas ir spalvų balansas, nes saulės šviesoje yra daugiau melsvo, o elektros lemputės – daugiau gelsvo atspalvio. Taip vadinamosios dienos šviesos lempos šiuo atveju yra kad ir ne geriausias, bet vis dėlto geresnis pasirinkimas.

 

 

Reprodukcijos ir maži objektai. Pirmiausia ir absoliučiai būtina – užfiksuoti kamerą. Jeigu drebantis fotoaparatas lengvai gali sugadinti peizažą, tai esant mažam atstumui kenkia ir silpniausia vibracija. Antra, objektyvas turi būti absoliučiai statmenas fotografuojamam daiktus, kitaip jo vaizdas gausis iškreiptas. Arti prie fotografuojamo objekto priartinus tiek fotoaparatą, tiek ir ties jo susigūžus pačiam fotografui, ima trūkti šviesos. Fotoblykstės panaudojimas dažnai atsimuša nereikalingomis šviesos dėmėmis.

 

 

Pateiktoje iliustracijoje matome pigiu fotoaparatu nufotografuotą paveikslą – nekokybiškas objektyvas nesusidoroja su per mažu atstumu ir užapvalina paveikslo rėmelius, aparatas buvo nustatytas įkypai, dėl to rėmelių apačia siauresnė už viršų, o blykstės šviesa atsimuša nuo stiklo paviršiaus. Net ir nuėmus stiklą, vis tiek liktų panaši šviesos dėmė. Greta teisingas sprendimas – keli, vienas kitą papildantys šviesos šaltiniai, aparatas nustatytas statmenai paveikslui ir patrauktas nuo jo per didesnį atstumą – dėl to nuotrauka gausis kiek mažesnė, tačiau ją nebus sunku išdidinti kuria nors kompiuterine grafikos apdorojimo programa.

 

 

Kadravimo sąvoka ir nauda. Nuotraukos komponavimas ne visada baigiasi mygtuko paspaudimu. Net ir gana nesėkmingą kadrą neretai galima pataisyti vadovaujantis Leonardo da Vinčio principu – atmesk, kas nereikalinga. Nuotrauką išvedant ant fotopopieriaus arba tuo labiau pasinaudojant skaitmeninės fotografijos teikiamomis galimybėmis, galima iš naujo atrinkti pelus nuo grūdų.

 

Judantys objektai ir renginių fotografavimas. Prieš juos fotografuojant reikalinga pasirinkti fotografavimo tašką ir laukti, kol fotografuojamas objektas užims geriausią padėtį kadre. Greitai judantiems objektams turi būti palikta pakankamai erdvės jų judėjimo kryptimi, kad jie optiškai "nepabėgtų" iš kadro – žiūrovas turi matyti, kur link ir dėl ko jie juda. Visi dalyvaujančių personažų veiksmai turi būti nukreipti į kadro vidų, o ne išorę.

 

 

Ji tuojau pabėgs iš kadro – blogai...

 

 

O dabar ją matysim dar ilgai

 

 

Tvirtos rankos politika. Fotografavimo metu aparatas turi būti visiškai nejudrus, kitaip vaizdas „nuplauks". Spauskite mygtuką lygiai, be trūkčiojimų. Kad aparatas kuo mažiau judėtų, ieškokite atramos. Specialius štatyvus, kuriuos naudoja profesionalai, su savimi nepasinešiosi, todėl naudokite tai, kas po ranka – automobilio stogu, atremiant alkūnę į stalo paviršių, įremiant kamerą į medžio kamieną, draugo petį ir pan. Jei atramos nėra, pasistenkite alkūnes laikyti arčiau liemens, kojas statykite kiek plačiau už pečius, pasistenkite valdyti kvėpavimą. Kamera sunkesniu, metaliniu korpusu dėl savo didesnio svorio irgi padeda kompensuoti nereikalingus virpesius.

1. FOTOAPARATAS IR JO DALYS

 

Fotoaparatai, kurie kadaise buvo didelės, primityvios medinės dėžės dabar tapo mažais prietaisais prikimštais elektronikos. Tai nulėmė optikos, elektronikos ir inžinerijos tobulėjimas, taigi šie pokyčiai nulėmė tai, kad net pradedantysis fotografas gali padaryti gana geras nuotraukas.

Nors yra daug fotoaparatų modelių, bet pagrindines jo dalis turi visi. Pradedantis fotografuoti turi suprasti, kaip šviesa patenka į objektyvą, kaip ji nukreipiama į fotojuostą. Iš esmės kiekvienas fotoaparatas tai – šviesai ne pralaidi dėžutė, kurios gale yra šviesai jautri foto juostelė, o priekyje anga su dangčiu, kurioje yra lęšis. Lęšis gali būti įtvirtintas vienoje vietoje, bet jis gali ir slankioti ,tai padeda pritraukti vaizdą, jį padaryti ryškesnį. Būna fotoaparatų ir ne su vienu lęšiu, o keliais lęšiais.

Kita dalis tai apertūra pro ją šviesa patenka į lęšį jei ji palčiai atverta tai patenka daugiau šviesos, jei pridaryta tai mažiau. Apertūra reikalinga tam, kad nustatytum norimą daikto dydį nuotraukoje. Ne mažiau reikšmingas yra užraktas. Nuo jo priklauso kokiu greičiu i juostelę patenka šviesa, nuo to greičio priklausys vaizdo tikslumas ir ryškumas.

Norint padaryti geras nuotraukas nė vienas fotografas neišsiverčia be atraminių kojelių, jos padeda tiksliau užfiksuoti vaizdą. Apšvietimas fotografuojant ypač svarbus nuo jo priklauso nuotraukos kokybė. Visi fotoaparatai turi blykstes, tačiau vienos veikia visada kitos tik trūkstant šviesos. Nuotraukas galima daryti spalvotas ir nespalvotas.

Šiuolaikinei technikai taip pažengus į priekį nebereikia fotoaparate nieko nustatinėti, juostelių prasukinėti, pakanka nuspausti vieną mygtuką ir vaizdas jau užfiksuotas fotojuostoje.

 

 

2. SKIRTINGŲ OBJEKTŲ FOTOGRAFIJOS

 

Šiame skyriuje yra aprašoma, kaip įranga, technika bei žinios apie fotografavimą gali padėti

nufotografuoti nuostabias nuotraukas. Jūs galėsite sužinoti, kokią įrangą reikia turėti, kaip elgtis

norint nufotografuoti skirtingus objektus. Viskas, ką jūs pasirinksite fotografuoti, turi savo individualius bruožus ir reikalauja skirtingų sąlygų, veiksnių bei jūsų pačių elgesio. Kai kuriems objektams viena kažkuri įranga gali būti tiesiog būtina ( toks kaip plataus kampo lęšis – panoraminiam kraštovaizdžiui), o kitiems jos visai nereikia. Daugeliu atvejų gali būti, kad norint gauti gerą rezultatą svarbiausias yra jūsų pačių elgesys. Fotografuojant laukinę gamtą, nuotraukų kokybė labiausiai priklauso nuo jūsų kantrybės laipsnio, nuo to, kaip jūs sugebate pagauti idealų momentą.

 

1. NATŪRALUS PASAULIS

 

Norėdami nufotografuoti gražų kraštovaizdį, jūs turite žinoti kai ką apie tam tikrus spalvų efektus. Pavyzdžiui, migla padarys spalvas nebylias, tylias ir sukurs mistiškumo jausmą. Audra suteiks dramatiškos šviesos pakitimų. Prieš fotografuojant konkrečią vietą, patartina padaryti keletą bandomųjų nuotraukų, pabandyti nufotografuoti daiktus ir gamtovaizdžius įvairiose oro sąlygose ir skirtingu laiku. Taip pat yra būtina dirbti greitai, nes sąlygos greitai keičiasi. Daugelyje pasaulio šalių kraštovaizdis keičiasi radikaliai, priklausomai nuo metų laikų. Atskiri šviesos efektai būna tik keletą kartų metuose, tokie, kaip ilgiausia ir trumpiausia metų diena. Tonai ir spalvos taip pat priklauso nuo apšvietimo.

Fotografuojant panoraminius vaizdus idealu yra naudoti plataus kampo lęšius. 28- 35 mm lęšiai įtraukia daugiau priešakinio plano, o tolumos elementus dar labiau nutolina. 135-200 mm lęšis tolumos elementus padidina. Tai leidžia tolimus kalnus parodyti aukštesnius ir artimesnius.

Vandens buvimas priešakiniame plane kraštovaizdžiui leidžia tarsi atsikartoti: tolumoje dunksantys kalnai ir dangus atsišviečia vandenyje. Galima keisti požiūrį ir ne reguliariai vandens paviršiuje padaryti kuo daugiau efektų.

Panoramą jūs galite pavaizduoti kaip mozaiką, sudėliojant vaizdus serijomis. Statant vaizdo komponentus šiuo būdu, yra būtina laikyti kamerą horizontaliai. Norint išgauti idealias nuotraukas, būtina naudotis trikoju. Jei nufotografuojate ilgas nuotraukas, panoraminį vaizdą galite įdėti į išgaubtą formą.

Įspūdingai realiame gyvenime atrodo plokščios, dviejų dimensijų nuotraukos. Nors sugebant atrasti priešakinio plano įdomybių ir pridėti trečią dimensiją, nuotrauka atrodo dar fantastiškiau.

 

 

2. GĖLĖS IR SODAI

 

Daugelis žmonių turi sodą, gėlyną ar kažką panašaus. Bet daugelis jų neatrodo taip gražiai, kad galėtume ištisai fotografuoti. Čia vėl yra labai svarbu mokėti pasinaudoti visomis fotografavimo galimybėmis.

Soduose yra galimybė fotografuoti gėles, įvairius augalus, be to, sodo augalų fone dažnai daromi portretai. Gėlės yra vienos iš dažniausiai fotografų dėmesį sode patraukiančių objektų. Jos fotografuojamos grupėmis, pavieniui, stambiu planu.

Pagrindiniai technikos reikalavimai dirbant stambiu planu laukuose bei gėlynuose yra didinti vaizdą iš lėto, kad galėtumėte gauti pakankamai tikslų ir aiškų vaizdą, kad išvengtumėte vėjo.

Fotografas dažnai naudojasi atvirkščiu lęšiu, stambaus plano priedais, pridedamomis tūbelėmis ar dumplėmis, bei keičia makro lęšius labiausiai tinkamais, stambaus plano. Yra patartina fotografuoti laukus ir gėles jų natūralioje aplinkoje, kadangi tik tada jie atrodys gyvi.

 

Dienos šviesoje sodo spalvos atrodo gražiausiai. Jei kuriate gėlių kompoziciją, harmonija bus išlaikyta, jei suryškinsite svarbius akcentus bei pašalinsite bereikalingas sodo detales.

Fotografuodami sodą stenkitės žiūrėti iš skirtingų kampų, kadangi tik tada savo nuotraukose galėsite atskleisti keletą stebinančių dalykų. Kuriant pusiau abstrakčias kompozicijas ir dirbant su blykste, labai tinka raudona ir žalia spalvos. Sėkminga gamtos fotografija priklauso nuo jūsų buvimo teisingoje vietoje ir reikiamu momentu. Pvz., jeigu norite nufotografuoti neįprastą voratinklį, jūs turite būti anksti atsikėlę, nes juk svarbu pagauti ryto rasos lašelį ant voratinklio. Šviesos efektais turėtumėt pagauti rasa spindintį voratinklį tamsos fone.

Jei norite pasiekti tobulą ryškumą visada naudokitės trikoju. Jeigu jūsų fotografuojamoje vietoje yra švelnus vėjas, būtinai pastatykite skydą.

 

3. GYVŪNAI

 

Fotografuojant gyvūnus svarbiausia yra turėti daug kantrybės. Pastatyti fotografavimo įrenginius vienoje vietoje labai sunku, nes gyvūnai nuolat juda. Netreniruotus gyvūnus kartais visai neįmanoma nufotografuoti. Prieš fotografuojant gyvūnus reikalinga domėtis gamta, aplinka, kurioje jie gyvena, kaip juda, kaip reaguoja į skirtingas aplinkybes. Geros gyvūnų fotografijos pagrindas yra atsargios pozicijos ir įrangos pasirinkimas, o šios fotografijos rezultatas priklauso nuo mokymosi ir stebėjimo. Prie gyvūnų paprastai yra neįmanoma prisiartinti, todėl norint juos nufotografuoti reikia naudotis optiniu didinimu. Nusprendus, kad jūsų pasirinktas gyvūnas yra tinkamoje pozoje, stenkitės kuo greičiau tai “įrėminti”, tada sureguliuokite fotoaparatą, kol kompozicija ir apšvietimas jums atrodys ideali.

Fotografuojant laukinį gyvūną iš automobilio, reiktų būti atsargiems ir neparemti kameros ant jokios automobilio dalies, kai važiuojate.

Prijaukintus gyvūnus fotografuoti yra lengviau. Gyvūnai gali būti fotografuojami standartiniu ar net plataus kampo lęšiu. Fotografuojant gyvūnus geriausia būtų dirbti su asistentu, kadangi jis gali atitraukti gyvūno dėmesį žaisdamas ar bėgdamas su juo. Tokiu metu padaryta fotografija dažniausiai parodo jo charakterį. Šeimos gyvūnai yra dažniausiai fotografuojami objektai.

 

4. PASTATAI

 

Architektūros objektų fotografavimas yra ypač svarbus. Jis apima nuo naujausio vystymosi laikotarpio iki archeologinių statybviečių, imant kartu interjerą ir eksterjerą. Šiose fotografijose svarbiausia yra pabrėžti pagrindinius objekto bruožus, neiškreipti perspektyvos, ryškaus aspekto. Sėkminga fotografija turi gražinti objektą, perduoti jo formą, įkūrimą ir santykį su žmonėmis.

Fotografuojant lauke svarbiausia yra apšvietimas. Kadangi tik esant geram apšvietimui mes galime nufotografuoti daiktus tokius, kokie jie yra.

Stenkitės atsargiai naudotis fotoaparatu, tiksliai nustatyti ryškumą, apšvietimą, vietą, iš kurios fotografuosite, nes fotografuojant pastatus labai lengva yra iškreipti tikrąją objekto išvaizdą. Pastatą geriausiai fotografuoti tiesiai, pabrėžiant visus jo bruožus atidžiai. Naudinga būtų, jei į fotografuojamą vietą grįžtumėte skirtingu laiku ir esant skirtingoms oro sąlygoms, nes tada sugebėtumėte pastebėti apšvietimo pokyčius. Dažnai pastebėti pokyčiai visiškai pakeičia objektoišvaizdą, paprastai todėl, kad įtraukti priešakinio plano ir fono elementai. Geriausia nufotografuoti visą pastatą tiesiai, po to patikrinti visus jo bruožus atidžiai.

Svarbiausia yra pasirinkti detales, apibūdinančias pastato charakterį taip gerai, kaip visas vaizdas. Jei vaizdas prigrūstas šešėlių, jis tamsina ir sendina pastatą.

Karščio refleksus turintys langai yra naudojami daugelyje modernių pastatų. Jie gali formuoti įspūdingą veidrodžių paviršių. Formuodami langų kontrasto su veidrodiniais iškraipymais modelį, galime gauti gerą fotografiją. Tikrosios architektūros formos gali atsiskleisti tik fotografuojant vakaro šviesoje, bet reikėtų nepamiršti, kad viskas languose yra apšviesta dangaus, o tai gali labai greitai sugadinti mūsų nuotraukos vaizdą.

Pastatai gali būti naudojami kaip pagrindas abstraktiems modeliams. Pastato forma geriausiai išryškėja tamsiame šešėlyje.

 

5. INTERJERAS

 

Jei norite turėti idealias nuotraukas, fotografuojant interjerą, trikojis yra būtinas. Geriausia būtų naudoti plataus kampo lęšį ir nepamiršti rūpestingai kontroliuoti perspektyvą. Fotografas turi laikyti kamerą stačiai.

Apšvietimas yra svarbiausias aspektas fotografuojant viduje. Ypatingai turėtų būti atkreipiamas dėmesys į langų ir sienos detales. Geriausia fotografija būtų, jei langai būtų prieš jus, ir šviesa sklistų pro juos, nes tik tada kambarys bus visiškai apšviestas. Blykstės, apšviečiančios sieną prieš fotoaparatą, geriausia būtų nenaudoti. Įvairios detalės gali būti ypač daug svarbios ir jas reikia užfiksuoti.

Rūsys, laiptai yra svarbios namo vietos ir gali atskleisti tam tikrus interjero ypatumus. Įvairūs judesiai ir šešėliai kambariuose irgi gali būti veiksniai, parodantys interjero charakterį. Ne visada baldų sustatymas gerai atitinka kambario charakterį, todėl nebijokite jų perstatinėti. Fotografuojant struktūra pabrėžiama skirtingomis technikomis. Plataus kampo lęšis gali padidinti laiptų linijas. Jie taip pat yra reikalingi, jei jūs norite gauti visą kambarį nuotraukoje. Jei užtenka šviesos iš lango, jos pagalba galima sukelti malonesnį efektą negu tada, kai fotografuojame interjerą, naudodami studijos apšvietimą ar blykstę. Kartais dirbtinis apšvietimas gali sugadinti atmosferą.

 

6. ŽMONĖS

 

Žmonės yra vieni iš populiariausių fotografavimo objektų, įskaitant formalias nuotraukas studijoje ir ne formalias namuose.

Fotografuojant portretą ,svarbiausia yra charakterio atskleidimas, todėl jūs turite sugebėti sudaryti patogią atmosferą objektui.

100-135 mm lęšiai leidžia nufotografuoti galvą ir pečius iš pakankamos tolumos. Jeigu jūs naudojatės trikoju, tai nebūtina visą laiką žiūrėti pro objektyvą (tai leidžia daugiau bendrauti su objektu) , nors jis ir ne visada yra techniškai reikalingas.

Akys yra dominuojantis ir įtakingas veido bruožas, todėl fotografuoti yra geriausia akių lygyje. Nepamirškite, kad viso objekto veidas gali būti per daug simetriškas, trys ketvirtadaliai veido gali padaryti meninę nuotrauką žymiai įdomesnę.

Apšvietimas turėtų būti kiek galima geresnis. Dažnai tinka paprastas daiktų išdėstymas, nors gerai atrodytų keletas kontrastų kompozicijoje. Blykstė ir reflektoriaus lenta bus naudinga šešėlių sumažinimui.

Fotografijose galima panaudoti ir aplinkinius, nes kartais ir jie gali padėti išreikšti objekto charakterį. Vertėtų nepamiršti, kad geros nuotraukos gali išeiti ir fotografuojant grupes žmonių (tik tada, jei jie jaučiasi atsipalaidavę).

Kai fotografuojate žmogų, užsiimantį kažkokia veikla, svarbiausia yra “sujungti” personažą su veikla ir parodyti juos taip, kad jaustųsi jų integravimasis į aplinką.

Jeigu jūs fotografuojate modelį, tai turėtumėte naudoti kuo daugiau spalvų ir detalių. Naudokitės blykste, papildančia dienos šviesą, taigi jūs galėsite sumažinti ir padidinti vaizdą. Išskleiskite blykstę stambiu planu, pašalinkite viską, kas netinka jūsų nuotraukai. Geriausias fonas yra neutralus. Pasistenkite parodyti savo gabumus ir susikaupimą. Stenkitės išstudijuoti objektą įvairiais kampais. Akies lygio požiūris duoda gerą bendrą vaizdą, bet jūs turite nepamiršti parodyti objekto išraišką, nes tai yra svarbiausia. Atviros išraiškos paslaptis portrete - likti nekrentančiam į akis, fotografuoti paslėpta kamera, kai objektas yra užimtas kažkokia kita veikla. Švelniai laikant kamerą ir gerai jaučiant laiką bei aplinką, galima pasiekti aukštų kokybės rezultatų. Fotografai, kurie nefiksuoja veido, dažniausiai padeda fotografuojamam objektui atsipalaiduoti. Ką objektas daro, gali būti taip įdomu ir atpalaiduojama, kaip kad jis ir atrodo, ypač jeigu jis yra susijęs su kūryba. Kai Žmonės yra taip fotografuojami, jie yra mažiau drovūs. Kartais neįprastos detalės gali būti tiesiog kaip informavimo priemonė, apibūdinanti objektą. Sakykim, fotografuojami modeliai, turintys išskirtinę išvaizdą ar specialybę. Geras pokalbis su modeliu yra labai svarbus. Mėgėjas modelis gali būti užsidaręs, taigi reikia naudotis profesianulumu, ir taip padėti jam atsipalaiduoti. Stenkitės galvoti apie kūną kaip apie kraštovaizdį ir naudokite apšvietimą, išryškinantį formas.

 

7. VAKARĖLIAI IR ŠVENTĖS

 

Greitas atviras fotografavimas yra geriausias fotografuojant vakarėlius ir šventes. Nufotografavus atskirus laiko momentus ir juos sudėjus paeiliui, galima parodyti visą šventę. Kalėdas jūsų nuotraukose gali parodyti išvyniojamos dovanos, pietų stalas, eglutė. Įmanoma išreikšti šventės dvasią bandant fotografuoti ir egzistuojančiose šviesose (dienos šviesoje, prie paprastų lempų, žvakių šviesoje). Nors geriausia būtų naudoti tinkančius filmelius ar fotografuoti dirbtinėje šviesoje. Blykstė gali sugriauti nuotaiką, nebent ji būtų kontroliuojama. Fotografuojant geriausia “atmesti” ar sujungti ją su dienos šviesa iš lango pripildant šešėlių. Padarykite taip, kad veidai būtų ne per arti kameros. Jeigu jūs negalite tvarkingai išdėstyti fotografuojamų objektų, žiūrėkite, kad bent nebūtų tokių detalių, kurios griautų kompoziciją.

Neformaliose fotografijos geriausiai pateikiama įvykių atmosfera. Laikant fotoaparatą išilgai stalo, sėdinčiųjų lygyje, pagausite žmones natūraliame aukštyje. Bet būkite atsargūs, išvenkite iškraipymų.

 

 

8. SPORTAS

 

Norint nufotografuoti bet kokį sportą sėkmingai, yra būtina žinoti žaidimų taisykles ir įvairias procedūras. Tik numatant, kas ketina atsitikti, galima vienam stebėti veiksmo viršūnę ir nufotografuoti aukščiausioje šuolio vietoje ar tuo momentu, kai triumfas ar išgąstis pasirodo atleto veide. Idealus lęšis fotografuojant sporto vaizdus ar sportininkus yra vidutinio ilgumo teleobjektyvas. Fotografuojant bėgimą ar atletiką, kamerą būtina pastatyti ant trikojo, kad veiksmo viršūnėje ar lenktynių pabaigoje galėtumėte nufotografuoti lemtingą momentą. Įtraukite konkurencingus įvykius, kad pagautumėte charakterio išraišką ir gyviau atskleistumėte dalyvių džiaugsmus ar nusivylimus.

 

9. KŪDIKIAI IR VAIKAI

 

 

Kai fotografuojate kūdikius, stenkitės pripildyti nuotrauką objektu. Naudokite 85mm ar 135 mm lęšį ar eikite artyn su standartiniu lęšiu. Galite parodyti kūdikį užsiėmusį – žaidžiantį, maitinamą ar maudomą. Norėdami išvengti prigrūsto, iškreipto fono, stenkitės vaikus nufotografuoti švelnioje šviesoje. Viduje geriausia yra natūrali šviesa iš lango ar atšokanti blykstė, lauke- net ir migla ar apsiniaukęs oras aprūpina maloniausiu apšvietimu. Kūdikiai yra nenuspėjami ir pavargstantys objektai, taigi jūs turite būti pasiruošę fotografuoti bet kada. Nusileisti iki vaikų ūgio yra būtina, nes jei nuotrauką fotografuosite iš suaugusiųjų aukščio, reiškia, žiūrėsite žemyn. Tada objekto vaizdas bus iškreiptas. Jeigu jūs fotografuojate formalius portretus, naudokite rankose laikomą kamerą ir sekite judėjimą ir išraišką. Visada stenkitės pagauti objekto išraiškingiausius momentus. Vyresni vaikai gali būti drovūs, kai norite juos nufotografuoti. Stenkitės padaryti visą fotografavimo procedūrą kaip žaidimą, ar nufotografuokite vaiką, kai jo dėmesys yra užimtas kuo nors kitu. Jauni vaikai yra linkę būti mažiau drovūs prieš kamerą, negu vyresni vaikai ar suaugę, taigi tiesios nuotraukos gali būti sėkmingos.

Stenkitės nufotografuoti vaikus, įvairiose situacijose bei aplinkose, parodydami ypatingą atmosferą. Nepamirškite, kad fotografavimo objektu gali tapti ir žmonės, kurie to visiškai nesitiki.

 

 

10. NAKTIES FOTOGRAFIJOS

 

Akivaizdi šviesos stoka, didžiulis kontrastas yra pagrindinės nakties fotografijų charakteristikos. Jūs galite nufotografuoti detales viduje apšviesto pastato, išilgai su jo tamsia išore, bet tai bus neįprasta. Fotografuojant prietemą ar dangaus šviesą, rezultatai dažniausiai atrodo realistiškiau. Naktį miestuose ir didmiesčiuose dirbama po lietaus, kai keliai ir šaligatviai šlapi. Stenkitės naudoti šviesius reflektorius aplinkos apšvietimui (nuo prekybos centrų, parduotuvių langų) bei pridėti ekstra apšvietimą nuotraukai. Su kilnojamu objektu, tokiu kaip žmogus, jūs esate lanksčiausi. Objektas gali judėti judinant šviesos šaltinius. Stenkitės išvengti viršutinio apšvietimo iš kaimyninių šviesų. Gundytų panaudoti turimą šviesą, bet jų kryptis ir griežtumas susijungę gali palikti nepatrauklių šešėlių ant objekto akių ir nosies. Norėdami nufotografuoti kraštovaizdį su šviečiančiu mėnuliu, geriausia bandyti fotografuoti prietemoje su anksti pakylančiu mėnuliu danguje, galbūt parodyti kažkiek tolumos, pusiau paslėpto dirbtinio šviesos šaltinio. Nesant jokioms dirbtinėms šviesoms, kraštovaizdį po pilnatimi galite nufotografuoti tik pasirūpinę, kad kadras būtų pakankamai ilgas išlaikytas. Nakties fotografijos dažnai pridaro mums problemų. Geriausia fotografuoti transformuojančią šviesą į judėjimą ir spalvotas juostas. Kai šviesos yra pakankamai, kai ji pripildo rėmus, kamerą galima laikyti rankose, naudojant netgi vidutiniškai greitą fotoaparatą.

Stenkitės naudoti turimą šviesą iš langų. Tokiu atveju jūs perduosite realią atmosferą.

Atrakcionų parkai yra geri objektai nakties fotografijoms, kai jie yra šviesiai apšviesti ir pilni žmonių. Kai šaudo fejerverkų pasirodymas, pasinaudokite laiku, t.y. fotografuodami palaikykite sklendę atidarytų keletą sprogimų Stenkitės fotografuoti tarp sprogimų, kadangi tik tada nufotografuosite fejerverkus geriausiu metu.

 

11. NATIURMORTAI

 

Ramaus gyvenimo fotografijose , t.y. fotografuojant objektus, kurie visai nejuda, viskas nuo pasirinktino objekto iki finalinio reguliavimo apšvietimo yra visiškai fotografo kontrolėje. Geriausiai ramaus gyvenimo nuotraukos pavyksta, kai siekiant visiško atsargumo iš anksto planuojami trys elementai: fonas, kompozicija ir apšvietimas.

Fonas yra pirmas daiktas, apibūdinantis bet kokį ramų gyvenimą. Objektai turi būti parodomi jų įprastose vietose. Dažnai geriausiai įkurti paprastas šviesas ar tamsą natūraliame fone.

Atsiminkite, kad objektas skirtingų dydžių, spalvų ir tonų, turi skirtingus regimus svorius. Nusiteikite, kad keletas arba daug daiktų yra lengviau išdėstyti ir sukomponuoti negu vieną. Stenkitės turėti kažką, kas padėtų juos susieti. Tai galėtų būti panašios formos, tekstūros, stiliai ar gal turite kokį nors bendrą tikslą, kuris duos kompozicijai kažką reikšmingo.

Kai išdėstysite, sukomponuosite, eksperimentuokite su apimties kampais ir skirtingomis šviesomis. Kreipkite dėmesį į šešėlius, kurie gali suteikti ypatingą žavesį objektui. Jeigu dirbate su blykste, naudokitės skaitytuvu, atmetančius atgal šviesą į reflektorius ar atskiriančius blykstę nuo kameros. Geriausiai tinka švelnus apšvietimas arba šviesą galėtumėte sumažinti šešėliais, bet būtina atsiminti, kad kiekviena kompozicija reikalauja skirtingos apšvietimo technikos.

 

 

3. DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS KLAIDOS

 

 

Fotografavimas- sunkus ir atsakingas darbas. Nors ir turėdami pakankamai gerą fotografavimo techniką, bet neišmanydami, atrodo, visai menkų smulkmenų, žmonės dažnai nesugeba padaryti gerų nuotraukų. O gyvenimo akimirkos nepakartojamos… Todėl labai svarbu fotografuojant nedaryti klaidų. Kokios yra dažniausiai daromos fotografavimo klaidos ir ką labai svarbu žinoti fotografuojant?

 

1. Reikia žinoti, kaip laikyti kamerą, fotoaparatą, kaip įdėti ir išimti juostą.

2. Labai svarbu yra žinoti, koks turi būti lęšis. Kokiam vaizdui ar detalei fotografuoti koks lęšis tinka. Jei lęšis bus netinkamas, objektas gali būti iškreiptas. Jei fotoaparatas yra su keičiamais lęšiais, turite būti perskaitę instrukciją ir susipažinę, koks lęšis tinka jūsų fotografuojamiems objektams.

3. Svarbu žiūrėti, kad kameros objektyve pažymėtos horizontalės ir vertikalės būtų prie aukščiausio - žemiausio krašto bei atitiktų šonuose. Dideli lęšiai gali vaizdą iškreipti link kraštų. Jei to nepageidaujate, pasirinkite tinkamo dydžio lęšius. Jei kamera neturi šių žymių, padarykite keletą bandymų, kad sužinotumėte, kiek vaizdo buvo įrašyta, ar neliko kas už ekrano.

4. Prieš fotografuojant būtina patikrinti, ar lęšis nėra uždengtas.

5. Jei blykstė buvo panaudota per arti lęšio, nufotografuotų gyvų objektų akys bus raudonos. Patikrinkite instrukcijas blykstei ir sužinosite, kokia yra arčiausia rekomenduojama objekto toluma.

6. Jei objektas yra išblukęs, tinka papildomas laidas, įjungiamas į blykstę ir laikomas virš kameros, rodant žemyn.

7. Blyškios, tarsi išplautos spalvos nuotraukos būna dėl nešvaraus lęšio ir filtro. Reikia patikrinti priekinius ir galinius lęšius ir nuvalyti juos su specialiai lęšiams skirtu audiniu ar lęšių popierine servetėle. Jei tai nepadeda, ieškokite defekto, kreipkitės į taisymo servisą ar su garantiniu talonu į gamintoją dėl pakeitimo tinkamu.

8. Vaizdas atrodys perkrautas, dvigubas, jei dėl kokios nors priežasties į du vaizdai bus sufotografuoti į vieną kadrą. To priežastis gali būti neprasisukusi ar nepakankamai į priekį pasisukusi juostelė.

9. Spalvų aiškumui ir atspalviams įtaką turi juostos rūšis ir filtrai.

10. Objektas miglotas gali būti dėl to, kad fotografavimo metu jis judėjo. Norint sušaldyti judantį daiktą, sklendės greitį reikėtų nustatyti tarp 1/125 ir 1/500 sekundės.

11. Vaizdas miglotas būna ir dėl to, kad fotografavimo metu rankose sujuda fotoaparatas. Stovėti reikia patogiai, su nuleistomis alkūnėmis, prieš nuspaudžiant mygtuką būtina lėtai švelniai iškvėpti.

12. Jei fotoaparate yra automatinis ryškumo nustatymas, o nuotraukos nėra pakankamai ryškios, galbūt objektas buvo per daug blyškus arba buvo per mažas kontrastas automatiniam ryškumui nustatyti.

13. Jei ryškumą galite nustatyti patys, praktikuokitės, kol įprasite. Nesukinėkite ryškumą reguliuojančio lęšio lėtai, nes akiai įtiks ir ne visai ryškus vaizdas. Geriau greitu judesiu grįžkite prie labai ne ryškaus vaizdo, po to stenkitės užfiksuoti patį ryškiausią.

Nuotraukų formato ir vaizdo taškų santykis Kuo didesnis vaizdo taškų kiekis, tuo kokybiškesnes nuotraukas galima atsispausdinti. Tačiau kiek milijonu vaizdo taškų pakanka vidutiniam vartotojui?

Toliau pateikiama vaizdo raiškos ir nuotraukų dydžio santykis:

 

1-2 mln pakankama rezoliucija nuotraukoms talpinti ir peržiurėti internete;

2-3 mln pakanka 9x13 ar 10x15 cm formato nuotraukoms spausdinti;

4-7 mln kokybiškos 13x18 ar 15x21 cm arba A4 formato nuotraukos;

8-10 mln kokybiškos 21x30 cm arba A3 formato nuotraukos.

 

Nuotraukos kompozicija

 

Gerai sukomponuotai nuotraukai būdinga vizualinė pusiausvyra. Norint ją pasiekti, reikia vengti perkrautų ar per daug tuščių dalių. Gera kompozicija turi būti įdomi, jai reikia parinkti atitinkamą foną, o į pagrindinį objektą nuotraukoje, akys turi krypti pačios savaime.

 

Keli taisyklingos kompozicijos patarimai:

 

Priklausomai nuo situacijos pasirinkti vertikalų arba horizontalų kadrą.

 

Fotografuojant objektas turi užimti ne mažiau kaip ketvirtadalį nuotraukos ploto ir būti ryškiausiu akcentu joje.

 

Nors ir lengviausia objektą talpinti kadro centre, tačiau originaliau atrodo objektai, esantys nuotraukos šonuose.

 

Fotografuojant reikia vengti:

-monotoniško vaizdo;

-per daug ryškaus ir "rėkiančio" fono";

-linijų dalinančių kadrą į dvi dalis.

 

Kadro kraštus reikia stengtis lygiuoti su horizontu, pastatais, medžiais ar žmogaus kūnu.

 

Erdvės pojūčiui sukurti galima panaudoti perspektyvą kuriančius elementus - pastatus, upes, medžius ir kitus tolstant mažėjančius objektus.

 

Objektyvas

 

Objektyvas - viena svarbiausių fotoaparato dalių. Jis šviesą atsispindėjusią nuo fotografuojamo objekto, nukreipia į vaizdo jutiklį (matricą), kurioje vaizdas ir užfiksuojamas. Kuo skaidresnis objektyvas, tuo daugiau šviesos pro jį patenka, tuo tikslesnis ir detalesnis vaizdas užfiksuojamas vaizdo jutiklyje, bei sumažėja vaizdo triukšmų ir iškraipymų tikimybė.

 

Optinis artinimas

 

Kalbant apie vaizdo artinimą, reikia išskirti optinį ir skaitmeninį priartinimą. Naudojant skaitmeninį priartinimą, nuotraukoje matomas vaizdas priartinamas prarandant dalį detalių, atsiranda nepageidaujami vaizdo iškraipymai ir drebančios rankos efektas. Praktikoje elektroninis priartinimas sunkiai panaudojamas, todėl nevertas didesnio dėmesio.

Artinant optiškai, keičiama lęšių padėtis objektyve, todel detalės neprarandamos. Tačiau net ir naudojant optinį artinimą, rekomenduojamas fotoaparatas su elektronine arba optine vaizdo stabilizavimo sistema, drebančių rankų efektui sumažinti.

Tačiau pačia efektyviausia drebančios rankos mažinimo priemone išlieka - tradicinis fotoaparatų trikojis.

 

Vaizdo jutiklis (matrica)

 

Tai šviesai jautrus fotoaparato elementas, kuris šviesą, patenkančią pro objektyvą, paverčia skaitmenine informacija. Vaizdo jutiklis - vienas brangiausių fotoaparato elementų, todel gamintojai stengiasi didinti vaizdo taškų kiekį, fiziškai nedidinant pačios matricos dydžio. Šiuo metu populiariausias dydis kompaktiniuose fotoaparatuose - 1/2.5" matrica, o brangesniuose talpinama didesnė 1/1.8" dydžio.

Veidrodiniuose fotoaparatuose dažniausiai sutinkamas apytikriai 23.7 x 15.5 mm dydžio vaizdo jutiklis (tai bene 3x didesnis plotas nei 1/1.8" matricos).

Daugumoje atvejų galima teigti, kad didesnė matrica užtikriną geresnę nuotraukų kokybę.

Vaizdo triukšmai

 

Vaizdo triukšmai (trikdžiai) tai pašaliniai taškai, linijos, šešėliai ir kitos dedalės, kurių neturėtų būti originaliame fotografuojamame vaizde. Jie atsiranda dėl fotoaparatų elektronikos netikslumų, nekokybiškos optikos. Pigesniems fotoaparatams būdingas didesnis vaizdo triukšmingumas, dėl mažesnio matricos dydžio ir pigios optikos.

Vaizdo triukšmingumas neišvengiamai didėja, prastėjant apšvietimui. Norėdami atskirti kokybišką fotoaparatą nuo prasčiau fotografuojančio, išbandykite juos prieblandoje ar prastai apšviestoje patalpoje, kadangi lauke esant geram apšvietimui dauguma fotoaparatų vaizdą atgamina pakankamai tiksliai.

Ekspozicijos kontrolė

 

Ekspozicija tai - šviesos kiekis, patenkantis ant fotojuostelės arba vaizdo jutiklio paviršiaus, fotografavimo metu.

Ekspozicijos korekcija

Automatiniame režime fotoaparatas ne visuomet tiksliai eksponuoja vaizdą. Klaidos gali būti ištaisytos, rankiniu būdų koreguojant ekspoziciją. Skaitmeniniuose fotoaparatuose EV kompensavimas būna nuo -2.0 EV iki +2.0 EV, su žingsneliais nuo 0.5 arba 0.3 vieneto reikšmės. Padidinus EV kompensavimą 1, EV sumažinamas 1, tuo pačiu padvigubinant šviesos kiekį patenkantį į kadrą.

 

Efektyvūs vaizdo taškai

 

Vaizdo jutiklyje esantys vaizdo taškai sugeria šviesos fotonus, ir taip užfiksuojamas fotografuojamas vaizdas. Vaizdo taškai skaitmeniniuose veidrodiniuose fotoaparatuose didesni nei kompaktiniuose, todėl net esant tam pačiam vaizdo taškų kiekiui, gaunamas ryškesnis vaizdas su mažiau „triukšmų“.

Paprastai vaizdo jutiklyje atvaizdas užfiksuomamas ne visame vaizdo jutiklio plote, todėl vaizdo taškai esantys už kadro – nėra efektyvūs. Tai dažniausiai sąlygoja optikos ir vaizdo jutiklio padėtis. Bendras vaizdo taškų kiekis paprastai nurodomas reklaminiais sumetimais, kadangi realią naudą teikia tik efektyvūs vaizdo taškai.

Vaizdo taškų kokybė

Vaizdo taškų kiekis yra tik vienas iš faktorių apibrėžiančių fotoaparato kokybę. Ne mažiau svarbus geometrinis vaizdo taškų išdėstymo tikslumas, spalvų užfiksavimas, „triukšmo“ lygis ir kt. todėl visada patartina aklai nesivadovauti vaizdo taškų kiekiu renkantis fotoaparatą, o greičiau patikrinti ar konkretaus fotoaparato modelio pagalba gaunamų nuotraukų vaizdo kokybė, tenkina jūsų individualius poreikius.

Blykstė

 

Blykstė sukuriamas momentinis šviesos pliūpsnis, padedantis apšviesti fotografuojamą vaizdą. Kompaktiniuose aparatuose, blykstės montuojamos tiesiogiai į fotoaparato korpusą, veidrodiniuose ir aukštesnės klasės kompaktiniuose fotoaparatuose yra galimybė montuoti atskirą, daug galingesnę, blykstę.

 

Baltos spalvos balansas

 

Dauguma šviesos šaltinių turi skirtingą „spalvos temperatūrą“, todėl nėra 100% balti, pvz žvakės šviesa yra raudono atspalvio, o žydro dangaus – mėlynai balto. Kadangi žmogaus akis automatiškai prisitaiko prie skirtingos baltos spalvos atspalvių, tą patį privalo padaryti ir fotoaparatas, kuris kadre automatiškai susiranda baltos spalvos ataskaitos tašką ir pagal jį sureguliuoja baltą spalvą kadre. Tačiau automatinio nustatymo netikslumai atsiranda tuomet, kai kadre dominuoja viena spalva arba nėra baltos spalvos. Todėl dauguma skaitmeninių fotoaparatų leidžia baltos spalvos balansą reguliuoti rankiniu būdu, pasirenkant vieną iš programų: „dienos šviesa“, „debesuota“, „fluorescencinė lempa“ ir kt.

Atminties kortelės

 

CompactFlash (CF) atminties kortelės - pati seniausia duomenų saugojimo priemonė, naudojama skaitemeniniuose fotoaparatuose. CF kortelės yra greitos, tvirtos ir nebrangios, tačiau lyginant su kitomis kortelėmis – didelių matmenų. Šiuo metu jos plačiausiai naudojamos profesionaliuose viedrodiniuose fotoaparatuose.

Secure Digital (SD) atminties kortelės, tai plačiausiai naudojama atminties laikmena skaitmeniniuose fotoaparatuose. Jas yra pasirinkę Canon, Nikon, Panasonic, Pentax ir kt gamintojai. Šios kortelės pasižymi didele talpa ir kompaktiškais išmatavimais.

 

xDPicture Card atminties kortelės tai bendras Fuji ir Olympus projektas. Šio tipo kortelės dar mažesnės nei populiarioji SD, tačiau ir brangesnė.

 

Memoty stick/Memory Stick Pro – Sony sukurta atminties kortelė. Jos taip pat brangesnės nei SD ar CF kortelės.

 

Akumuliatoriai (maitinimo šaltiniai)

 

Vienkartiniai AA tipo elementai

Skaimeniniai fotoaparatai naudoja daug energijos, todėl vienkartinių elementų naudojimas pateisinamas tik situacijose, kai nėra galimybių įkrauti akumuliatorių. Ličio jonų AA tipo vienkartinės elementai yra tris kartus talpesni ir dvigubai lengvesni nei įprastiniai AA tipo šarminiai elementai, todėl puikiai tinka kaip atsarginis elementų komplektas kelionėse.

 

Įkraunami AA tipo akumuliatoriai (NiCd arba NiMH)

 

Nikelio/Metalo hidrido (NiMH) įkraunami AA tipo akumuliatoriai pranašesni už senesnės kartos Nikelio/Kadmio (NiCd) AA tipo akumuliatoriai, nes neturi „atminties efekto“, bei yra dvigubai talpesni už NiCd akumuliatorius.

 

Įkraunami ličio jonų akumuliatoriai (Li-ion)

Ličio jonų akumuliatoriai yra lengvesni, kompaktiškesni, bet tuo pačiu ir brangesni nei NiMH akumuliatoriai. Ličio jonų polimero akumuliatoriai tai naujausios kartos ličio jono akumuliatoriai.

Akumuliatorių įkrovimas

 

Pilnai įkrauti akumuliatoriai laikui bėgant išsikrauna net ir nenaudojami. NiCd tipo akumuliatorius prieš įkrovima, visuomet patartina pilnai iškrauti, kitu atveju šio tipo akumuliatoriai „įsimena“ nereguliarius ir nepilnus įkrovimus, todėl praranda dalį savo talpos. NiMH ir Li-ion tipo elementai neturi „atminties efekto“, tačiau siekiant pratęsti jų ilgaamžiškumą, bent kuriuo atveju patartina visus akumuliatorius įkraudinėti tik pilnai išsikrovusius. Visi akumuliatoriai turi ribotą įkrovimo-išsikrovimo ciklų kiekį, priklausantį nuo akumuliatoriaus tipo ir jos gamintojo.

Galvojant apie vaikų fotografiją, prisiminimuose iškyla šeimos albumas, kur tada dar buvo populiari foto juosta. Tarp daugelio nespalvotų fotografijų viena kita prie Palangos tilto, kur fone būtinai turėjo būti pripučiamas laivelis ar koks animacinis personažas. Deja, dabar laikai pasikeitė, kaip ir pati fotografija, nors tie ano meto fotomeistrai dar siūlo nusifotografuoti, tik dabar pripučiamus laivelius pakeitė egzotiški gyvūnai, tokie kaip bezdžionės ar smaugliai.

 

Fotografijai populiarėjant, pasikeitė ir pačios fotografijos samprata. Dabar jau nebeužtenka primityvios pastatomosios fotografijos. Aišku, surežisuota fotografija yra, bet jei taip pat dabar keliami didesni reikalavimai. Dabar režisuojant jau nebeužtenka idėjos, o reikia ją išpildyti kaip galima geriau. Parinkti teminius drabužėlius, tinkamą aplinką ir rekvizitus.

 

Kitas vienas iš poluliariausių vaikų fotografijos būdų, kurį plačiau pagvildensime – tai reportažinis, kada vaikas fotografuojamas iš šalies, specialiai nepozuojant. Tiesa taip fotografuoti pakankamai sudėtinga. Tai panašu į fotosesiją ir reportažą kartu sudėjus. Reikia spėti pagauti įdomias emocijas ir tuo pačiu stebėti besikeičiančią aplinką, kad vaikas prie jos tiktų.

 

 

 

Kameros aukštis ir fotografavimo kampas

 

Jei fotografuotumėte vaiką paprastai (atsistoją ir pridėję fotoaparatą prie akies), taip kaip savo draugą, vaikas būtų kažkur žemai ir prasčiau įsipaišytų į esamą aplinką. Mano patarimas būtų pasinerti į vaikų pasaulį ir fotografuoti jų aukštyje. Tam reikėtų pritūpti, priklaupti. Šiuo atveju Jums stipriai pagelbėtų stebėti būsimą nuotrauką per ekranėlį. Taip ilgai fotografuojant nepaskaustų nugara.

Kitas variantas yra atvirkščiai iškelti kamerą kuo aukščiau arba nuleisti ją ant žemės. Taip vaikas atrodys, kaip koks pasakų personažas (didelis arba atvirkščiai labai mažiukas).

 

 

 

 

 

Fotoaparato nustatymai

 

Kadangi vaikas labai greitai juda. Jums reikėtų fotografuoti jį arba “Sporto” režimu, arba nustatyti “S” (išlaikymo) prioriteto programą. Fotografuoti geriausia ne trumpesniu išlaikymu nei 1/500 sekundės dalimi ir įjungus “IS” (stabilizavimą).

 

 

 

Žaidimas

Arba kaip susikurti gerą vaizdą.

 

Jei matote aplink save gerą aplinką, kuri labai gerai tiktų vaiko fotografavimui, nepasikliaukite vien tik atsitiktinumais. Kartais sekasi labiau, o kartais mažiau. Bet Jūs ir patys galite susikurti sau gerą terpę fotografimui, pasinaudoję tam tikromis gudrybėmis. Įprastai retas vaikas nereaguoja į fotokamerą. Vieni jų pamatę pradeda labiau pozuoti arba atvirkščiai – tampa labai kuklūs ir nenaturalūs. Tokiu atveju patarčiau pradėti žaidimą. Su savimi turėkite vieną kitą vaiko mėgiamą žaislą. Duokite jį vaikui ir stebėkite iš šalies. Vaikui pradėjus žaisti, jis atsipalaiduoja, o Jums telieka gaudyti smagias ir įdomias emocijas.

 

 

 

 

Derinkite aplinką

 

Fotografuodami vaiką pasistenkite stebėti ir aplinką. Juk nenorėtumėte gauti gražią vaiko nuotrauką, kai tuo metu fone kažkas krapšto nosį. Stebėdami aplinką akrtu su vaiku, pastebėsite, kad kartais už jo esanti aplinka savo spalva ar objektais labiau atskleidžia vaiką, jo emociją ir padeda būsimam kadrui. Tarkim, jei vaikas džiaugiasi, galima į foną įterpti daugiau dangaus (jei jis šviesus), na o jei vaikas susimastęs, galima į foną komponuoti kelio perspektyvą, medžius.

 

Visada turėkite fotoaparatą su savimi ir paruoštą naudojimui. Labai dažnai atsitinka taip, kad gražūs dalykai įvyksta natūraliai ir netikėtai. Slapčia valgomos braškės kaimyno sode ar nustebimas žemai praskridus būreliui balandžių suteikia natūralius ir gražius vaizdus.

 

Vidas Biveinis

 

Visos nuotraukos darytos “Olympus E-P1” fotoaparatu.

Vieta, kurioje galima fotografuoti ištisas 24 valandas per parą – tai miestas. Jame visko daug ir viskas persimaišę bei susiję. Žmonės, pastatai, tiltai, automobiliai, gatvės, šventės ir kiti įvykiai… Kiekvienam pagal skonį ir norus. Stilių įvairovė byloja apie istoriją ir žmonių kūrybą, galite vaikščioti po senamiestį ar naujai pastatytus dangoraižius ir atrasti tai, kas Jums patinka. Tereikia įsiklausyti į savo nuojautą ir bandyti.

 

 

Architektūra

 

Pastatų fotografavimas panašus į peizažo fotografavimą, jei planuojate perteikti pastatus, įkomponuotus į juos supančią erdvę. Tereikia stebėti šviesą ir parinkti geresnį fotografavimo kampą. Tokiu atveju geriausia fotografuoti plačiakampiu objektyvu. Bet ne visi plačiakampiai objektyvai vienodi. Pigesni iškraipo pastatus juos išgaubdami į centro vidurį. Tokiu atveju geriausia paėjėti kuo įmanoma toliau ir fotografuoti ne plačiakampiu objektyvu. Nors ir su tuo pačiu plačiakampiu nepatingėjus ir paeksperimentavus, ilgiau pavaikščiojus - galima gauti gerą rezultatą.

 

Būna vietovių, kurios gražiausiai atrodo temstant, kada užsidega žibintai ir šviesos pastate, o besileidžianti saulė gražiai nudažo dangų.

 

Kitas variantas - fotografuoti įvairias pastatų tendencijas. Tarkim, vienodi nameliai eilėje gali sudaryti savotišką ritmą ir tokiu atveju net nereikia komponuoti į būsimą kadrą supančios aplinkos. Tereikia parinkti tokią kompoziciją, jog pastatai atrodytų kaip sustatyti į nesibaigiančią eilę. Kai kurie fotografai nevengia kontrasto. Dažnai nauji pastatai išdygsta šalia senų, todėl įkėlus seną pastatą į pirmą planą, o naują į antrą – gausite įdomų kontrastą, kuriame matysis miesto transformacija.

 

 

Atspindžiai, detalės

 

Miestas - įstabus dalykas, nes jame galite sutikti tai, kas natūraliai gamtoje retai pasitaiko. Tarkim, atspindžiai. Šiuolaikiniai pastatai statomi naudojant daug stiklo, kuris puikiai atspindi saulę. Todėl kartais galima rasti tokią vietą, kurioje atrasite dirbtinę saulę. Vieną tikrą, o kitą – atspindėtą. Tokie atmosferiniai dalykai irgi įdomūs, kaip ir žmonės, atsispindėję nuo įvairių atspindžių. Parduotuvės vitrina, automobilio langas suteikia daug galimybės kurti ir derinti realų vaizdą su mūsų sujungtu, atspindėtu vaizdu ir viską maišyti. Žmonės sėdintys kavinėje kartu su atsispindėjusiais praeiviais gatvėje sukurs irgi įdomų rezultatą. Tam reikia pastabumo ir koncentracijos į detales, kurios ne ką mažiau įdomios nei bendras vaizdas. Detalės kartais gali pasakyti mums daug daugiau, nei pati aplinka. Tik jas sunkiau fotografuoti, nes kad jos būtų įdomios - reikia daugiau dėmesio skiti momentui ir vaizdų gretinimui, pabrėžiant išskirtinumą.

 

 

Žmonės

 

Jų mieste tikrai daug ir jie įvairūs. Kažkas ryte sportuoja bėgiodamas, kažkas dirba vaikščiodami po įvairias įmones apsirengę juodais kostiumais, o kai kas vakare ošia bare su kitais bendraminčiais. Visi jie turi savo roles ir kaip kokiame teatre atlieka tam tikrus veiksmus. Visi jie įdomūs, antai bėgiojantis žmogus kaip individuali asmenybė gali atskleisti parodydamas savo ryžtą prabėgdamas pro stotelėje snūduriuojančius žmones. O bare besilinksmindama kompanija gali sukurti lengvo chaoso ir pamišimo atmosferą. Kiekvienam atvejui gerai užfiksuoti reikia sėkmės ir pasiruošimo. Tokiu atveju geriausia prieš tai imituoti būsimas situacijas ir stengtis atlikti jas techniškai kuo geriau (taisyklinga ekspozicija, kompozicija). Ir kai būsite pasiruošę - vėliau ar anksčiau tai įvyks.

 

 

Veiksmas, sutapimai

 

Įprastai bendras miesto vaizdas būna daug sykių matytas ir nuobodus. Norisi kažko išskirtinio. Išskirtinių žmonių ar jų veiksmo. Tai atsitinka labai retai, bet atsitinka. Taip pat daug kas priklauso ir nuo sutapimų. Reikia būti geroje vietoje, geru laiku ir pasiruošus. Kartais tam tikrus įvykius galima numatyti. Geriausia tai daryti per įvairius renginius ar šventes. Sykį teko važiuoti anksti ryte per kovo 8-ąją pro gėlių turgelį. Prie jo perėjos užsidegus žaliai šviesoforo signalui, per perėją bėgo kostiumuotas vyryškis nešinas 100 rožių. Jis bėgo lyjant lietui, todėl jo kojos taškė didžiules balas ir viskas atrodė labai gražiai, kad užfiksuoti. Deja, tuo metu fotoaparatas buvo bagažinėje ir viską nufotografavau tik akimis. Tai reiškia, kad kuo dažniau Jums fotoaparatas kabos ant kalo – tuo daugiau galimybių Jūs turėsite. Tokio tipo fotografija (gatvės fotografija) reikalauja daug pastangų ir nuojautos, todėl ir vertinama visame pasaulyje labai gerai, nes ji nėra pastatyta ar iš anksto apgalvota.

 

 

Tai, kas įdomu

 

Apibendrinat norėčiau pabrėžti, jog fotografija mieste – tai galimybių centras. Tereikia pasirinkti kas įdomu ir pasikliauti intuicija. Taip pat svarbu daug praktikuotis ir eksperimentuoti. Čia susilieja daug techninių stilių. Kai kuriuos momentus nufotografuoti reikia įgūdžių ir išlaukti tinkamo momento, o kai kurie įvyksta žaibo greitumu - tam reikia nuojautos ir būti pasiruošusiam…

 

 

 

 

 

Visos nuotraukos darytos “Olympus E-P1” fotoaparatu.

 

 

Vidas Biveinis

Kelionė – magiškas, nekasdieniškas įvykis. Tai galimybė pamatyti pasaulį, jį pajusti ir užfiksuoti. Kelionė – prisiminimai ir nutikimai. Jie – savotiškas turtas mūsų galvoje. Prisiminimais galima džiaugtis, pasakoti draugams, dar kartą išgyventi ir pajusti patirtas emocijas, įvykius. Kad tie įvykiai nenublanktų mūsų prisiminimuose, vienas iš patikimesnių būdų – užfiksuoti juos fotoaparatu. „Olympus E-P1“ fotoaparatas puikiai tinka kelionėje, nes yra mažas ir kokybiškas, jį patogu nešiotis. Neabejoju – atsiras priekaištaujančių, kad tai vėl reklama. Neprieštarausiu. Taip, tai reklama, bet tuo pačiu ir būdas informuoti. Jei šio straipsnelio nebūtų, galbūt ir nesužinotumėte, kad toks fotoaparatas apskritai yra…

 

 

Nuo ko viskas prasideda? Manau, kad nuo lango, jei skrendate ar važiuojate. Kartais jis būna idealiai švarus, o kartais apmusijęs ir purvinas. Tada fotografuoti labai sudėtinga, bus daug atspindžių, prarasite šviesos, bus sudėtinga nustatyti judesį ir pan. Todėl patarčiau, jei įmanoma, langą praverti, išlįsti pro atidarytą stoglangį, o jei vis vien tenka fotografuoti pro jį – naudokite poliarizacinį filtrą, kuris sumažins atspindžius.

 

Kartais atradimai prasideda nuo miesto pavadinimo iškabos, jei keliaujate pėsčiomis ar dviračiu. Nufotografuokite ir ją. iškabos kiekvienoje šalyje gerokai skiriasi, tai galėtų būti Jūsų užuomazga ir intriga, kad pamatysite kažką, ko dar niekada nematėte.

 

Įsimintinos vietos

 

 

 

Kiekviena vieta turi savo istorinių objektų, kurios lyg magnetas traukia turistus, jos – tos vietos pažiba ir įdomybė. Yra žmonių, kurie kolekcionuoja ir fotografuoja pačias įdomiausias vietas. Bėgioja po erdvę ieškodami geriausio kampo ir rakurso. Tokiems žmonėms patarčiau pirmiausia nueiti prie spaudos kiosko ar turizmo informacijos centro, kur rasite daug atvirukų su tos vietovės įsimintinais objektais. Jos bus vedlys, nurodantis, kas svarbiausia ir įdomiausia. Be to, pagal atvirukus Jūs galėsite iš karto nustatyti, kaip geriausia fotografuoti būsimą objektą. Nes įprastai į tokius atvirukus patenka išieškotos ir laiko patikrintos nuotraukos, kuriose geriausias fotografavimo kampas, vieta ir laikas. Siūlau atlikti mažą eksperimentą. Nusipirkite jau objekto atviruką, kurį kurdamas vietinis fotografas padarė ne vieną šimtą variantų, kad atrinktų geriausiai atrodantį kadrą. Vėliau Jūs patys pabandykite nufotografuoti tą patį ir palyginkite atviruką su savo nuotrauka. Matydami skirtumus geriau suprasite, kas buvo negerai, o kas pavyko gal net geriau.

 

 

 

Pirmas įspūdis

 

Vieni keliautojai stengiasi fiksuoti jų kelionės akimirkas parodydami tų vietovių gražias vietas, kiti – daugiau savo asmeninius įspūdžius. Manau, pastarieji yra vertingiausi. Juk prie savųjų prisiminimų prisidėsite fiksuodami asmeniškus dalykus, antai sutikti žmonės, išgertas kavos puodukas jaukioje kavinėje ir pan.

 

Taigi patys spręskite, ko norite – kelionių pompastikos ar asmeninės nuomonės ir istorijos.

 

Oras

Vieną savaitgalį teko pabuvoti Klaipėdoje. Visą dieną paskyriau pasivaikščiojimui po miestą. Dangus buvo apsiniaukęs ir pūtė stiprus vėjas. Supratau, kad gražių ir saldžių saulėtų peizažų ir miesto fasadų nepavyks nufotografuoti. Todėl nusprendžiau eiti savo linija ir fiksuoti sutiktus žmones, draugus ir nuotaiką.

 

 

Tai, kas įdomu

Nufotografuoti visko keliaujant praktiškai neįmanoma, todėl tenka rinktis. Patartina klausyti širdies ir nepasiduoti bandos jausmui. Jei visi puola fotografuoti kokią bažnyčią, apsidairykite aplinkui. Gal koks lieptelis ar senas kiemas Jums bus įdomiau?..

 

Kompozicija (arba aš ten buvau)

 

Kelionės fotografijoje kaip įprasta vyrauja daug fotografinių žanrų, kaip antai portretas ar peizažas, dokumentika. Apie jų fotografavimo patarimus galite paskaityti kituose blogo įrašuose. Šiuo atveju norėčiau išskirti tokį fotografavimo būdą, kaip autoportretas. Dažnai keliaujantys nori užsifiksuoti patys kartu su esama aplinka fone. Kai kas paprašo kitų žmonių tai padaryti, o kai kas turi galimybę duoti kamerą draugui. Šiuo atveju patarčiau vaizdą komponuoti taip, kad gerai matytumėtės Jūs patys ir fone matytųsi fragmentas įsimintinos vietos. Proporcija turėtų būti panašiai tokia – Jūs iki pusės, o likusią kadro dalį (apie 2 trečdalius) užpildo įsimintina vieta. Taip Jūs būsite atpažįstamas, o tuo pačiu ir matysis, kad Jūs tikrai ten buvote.

 

Patarčiau padaryti ne vieną kadrą. Nes Jūsų būsimiems žiūrovams galbūt nebūsite įdomūs Jūs patys. Tokiu atveju geriau padaryti kelis atskirus ir skirtingus kadrus. Viename kadre - vietovė Jūsų pasirinktu rakursu, o kitame kadre galite būti ir Jūs įkomponuoti į vietovę kartu, plius dar keli papildomi asmeniški momentai.

 

 

 

Pasiklyskite (asmeniški momentai)

 

Jei vaikščiosite tose pačiose vietose kaip ir kiti milijonai žmonių, jūsų nuotraukos gali būti nuobodžios. Tarkime, nufotografavote Eifelio bokštą, o tokį patį kadrą turi Jūsų draugas, gal net ir ne vienas, ir fotografuota iš tos pačios vietos. Šiuo atveju patarčiau pasiklysti ir specialiai paieškoti kažko įdomesnio. Nebijokite užeiti į kokį keistą skersgatvį, kur neužsuka turistai. Tada pamatysite kitą vietovės pusę, kuri bus asmeniškesnė ir kartais net įdomesnė nei ta, kuri jau matyta milijoną kartų.

 

Įsijauskite ir bendraukite

Kitas įdomus aspektas – bendravimas. Įsijauskite į aplinką, pabendraukite su vietiniais. Vietiniai gyventojai Jums atskleis vietinį žavesį, nuotaikas. Įsijausite į jų gyvenimo būdą ir papročius, labiau pajausite tos vietovės dvasią.

 

 

 

 

Besivaikščiojant po Klaipėdą vietiniai žvejai pasidalijo savo laimikiu ir keliais juokingais momentais ir pasakojimais…

 

Ieškokite išskirtinumo

Pabaigai norėčiau patarti įsiklausyti į savo nuojautą ir nuomonę. Būdami kelionėje įsiklausykite į savo nuotaiką ir norus. Jūs patys esate ne ką mažiau svarbūs nei vietovė, kurioje esate. Nes Jūsų buvimas ten – irgi yra savotiškos istorijos dalis. Gal tai bus ir ne pompastiška pasauliniu mastu, bet tai Jūsų individuali istorija ir nuomonė, kuria galėtumėte džiaugtis ilgus metus bei pasidalinti su bendraminčiais…

 

Vidas Biveinis

Kas yra fotografinis filtras?

Fotografinis filtras yra tiesiog optinis filtras, veikiantis šviesos srautą, keliaujantį pro jį. „Fotografinis" nėra tikslus terminas, tačiau kadangi kalbėsime būtent apie optinių filtrų naudojimą fotografijoje, toliau jis ir bus vartojamas.

 

Taigi fotografinis filtras yra papildomas stiklo ar plastiko gabalas, tvirtinamas prie fotoaparato objektyvo priekinės dalies (nors išskirtiniais atvejais filtrai dedami ir ant objektyvo vidinės dalies, kuri yra fotoaparato viduje). Filtrai būna dviejų tipų. Dažniausiai naudojami srieginiai filtrai, kurie įsukami į objektyvo priekyje esantį sriegį. Deja, dauguma kompaktinių fotoaparatų objektyvų tokių sriegių neturi, tad jiems reikalingi papildomi aksesuarai. O keičiami veidrodinių fotoaparatų objektyvai tokį sriegį turi beveik visada. Išskyrus tuos atvejus, kai objektyvas yra labai plataus kampo ir jo priekinis elementas smarkiai išgaubtas ir išlindęs už paties objektyvo ribų. Tokiam objektyvui reikėtų ir išgaubto filtro, o tai reikštų didžiulę kainą. Todėl kai kurie plačiakampiai objektyvai pagaminti taip, kad galima įdėti filtrą kitoje pusėje, kuri paslepiama fotoaparato viduje.

 

Olympus E-500, naudotas infraraudonasis filtras „HOYA R72". Po to nuotrauka kompiuteryje paversta nespalvota..

1 nuotrauka: ISO 200, 1.3 s, f/3.5, EV +5. 2 nuotrauka: ISO 100, 40 s, f/3.5, EV +5

Vido Biveinio nuotrauka *

Vido Biveinio nuotrauka *

 

Paprastai srieginiai filtrai būna stikliniai, kai kuriais atvejais jie gali būti pagaminti iš aukštos kokybės plastiko ar kalnų krištolo.

 

Yra ir kitokios rūšies filtrų. Tai želatininiai filtrai, pardavinėjami lakštais. Jiems reikalingas specialus laikiklis, taip pat tvirtinamas prie objektyvo. Jie pigesni, lengviau pritaikomi prie objektyvo dydžio, lengviau keičiami. Tokį filtrą galima „uždaryti" ir „atidaryti" bet kuriuo momentu. Su srieginiais filtrais paprasčiausiai sugaištama daugiau laiko. Visgi dėl mechanizmo gremėzdiškumo želatininiai filtrai nėra labai populiarūs. Jie naudojami dažniausiai specializuotoje fotografijoje.

 

Dydžiai, dydžiai...

Gauti kompaktiniams fotoaparatams tinkamą filtrą yra ganėtinai nelengvas uždavinys. Kai kurie fotoaparatai gali turėti papildomą vamzdį, kurio viduje telpa visas objektyvas. Ant šio vamzdžio galo galima užsukti norimą filtrą. Kartais vamzdžiai iš karto būna su kuriuo nors vienu filtru. Būna taip pat paprasčiausiai užmaunamų filtrų. Na, o paskutinis pasirinkimas - tiesiog pačiam laikyti filtrą prispaudus prie objektyvo galo. Tai nėra labai saugu: galima pažeisti objektyvo mechanizmą, subraižyti filtrą, praleisti šviesos pro plyšelius. Tačiau jei nėra kitos išeities, tinka ir toks variantas.

 

Filtrai * Veidrodinių fotoaparatų objektyvų savininkams gali kilti papildoma problema: jie paprastai turi ne vieną objektyvą savo kolekcijoje. Na, o skirtingų objektyvų sriegiai skirtingo skersmens: 43, 56, 62, 77 ar netgi 82 milimetrų (yra ir daugiau variantų, šie skaičiai tik kaip pavyzdys). Tad vieno objektyvo filtras netinkamas kitam. Prisipirkti visų dydžių filtrų tikrai neverta - tai kainuos daug, o ir filtrų krūva išaugs. Todėl, žinoma, kažkas sugalvojo pereinamuosius žiedus. Taip galima 62 mm skersmens filtrą su pereinamuoju žiedu įsukti į mažesnio, 56 mm, skersmens objektyvą. Yra ir kitokių žiedų, kurie padeda mažesnį filtrą įsukti į didesnio skersmens objektyvą. Tai retesnis atvejis, nes tada pats filtras gali patekti į objektyvo „regos lauką".

 

Deja, nuo filtro dydžio priklauso ir jo kaina. Kuo didesnio skersmens filtras, tuo kaina didesnė. Ir dažniausiai labai „nesąžiningai". Jeigu tam tikras 62 mm filtras kainuoja 160 Lt, tai 72 mm gali kainuoti daugiau nei 250 Lt. Skirtumas gana didelis. Gera buvo fiksuoto židinio objektyvų laikais - jų skersmuo dažnai mažesnis. Na, o šiuolaikiniai „zoomai" paprastai yra didelio skersmens.

 

Natūraliai kyla mintis, kad geriausia įsigyti filtrus, kurie tinka didžiausio skersmens objektyvui, ir apsirūpinti pereinamaisiais žiedais kitiems. Tai beveik teisinga mintis. „Beveik" todėl, kad kartais geriau turėti netgi didesnio skersmens filtrą, nei turimas didžiausias objektyvas. Ir štai kodėl.

 

Noriu daugiau filtrų!

Kiekvienas filtras turi du sriegius: vienu jis įsukamas į objektyvą, o į kitą galima įsukti antrą filtrą. Taip galima gauti keleto filtrų efektus. Tačiau dažnai net ir naudojant antrą filtrą pastebimas vinjetės efektas - patamsėja nuotraukų kampai. Taip yra todėl, kad filtrai, sukami vienas ant kito, sudaro papildomą „vamzdį", kuris užstoja šviesą. Susukus daugiau filtrų, jie paprasčiausiai tampa matomi. Taigi jei tikrai ruošiatės naudoti tokias filtrų „krūvas", geriau pasirūpinti didesnio, nei yra skirta objektyvui, skersmens filtrais ir naudoti pereinamąjį žiedą.

Įvadas į filtrų pasaulį

Taigi užteks abstrakčių pasakojimų apie filtrus. Toliau bandysime apžvelgti filtrų rūšis, ką galima su jais padaryti, kurių funkcijas galima visiškai ar iš dalies atkartoti skaitmeninėmis apdorojimo priemonėmis.

 

UV, „Skylight", paprastas stiklas...

UV filtrai skirti ultravioletiniams spinduliams sulaikyti. Skaitmeniniams fotoaparatams tai nelabai aktualu. Juostelės yra šiek tiek jautresnės šiems spinduliams. Dažniausiai šie filtrai naudojami tiesiog objektyvo apsaugai nuo pažeidimų. Aukštai kalnuose, kur ultravioletinių spindulių intensyvumas didesnis, rekomenduojama naudoti šį filtrą, kad neatsirastų melsvos spalvos pertekliaus.

 

„Skylight" filtras panašus į UV, tik jis „griežčiau" filtruoja UV spindulius ir netgi dalį mėlynos spalvos. Jis suteikia nuotraukoms vos šiltesnį atspalvį. Taip pat dažnai naudojamas objektyvo apsaugai.

 

Paprasto stiklo filtrų paskirtis vienintelė - objektyvo apsauga. Subraižytą ar įskeltą filtrą tiesiog pigiau pakeisti nei objektyvą.

 

Nėra griežtų šių filtrų naudojimo rekomendacijų. Vieni fotografai saugo savo objektyvus. Kiti siekia tobulumo ir sako, jog papildomas stiklo gabalas gadina nuotraukų kokybę, nes tai yra papildomas paviršius šviesos kelyje, galintis sukelti daugiau atspindžių ar paveikti ryškumą. Tad ar naudoti vieną iš šių filtrų, ar ne - kiekvieno fotografo skonio reikalas. Kartais reklamuojama, kad šie filtrai sumažina ūkanotumą ar miglas. Tai nėra teisybė, pastebimo efekto su UV ar „Skylight" filtrais tikrai negausite.

 

 

Bandymas

Norėdami palyginti populiariausius fotografinius filtrus, atlikome nedidelį testą, kurio rezultatus galite įvertinti ir jūs. Kaip matote, didžiausią poveikį vaizdui padarė infraraudonasis fotografinis filtras. Jis nepraleido žmogui matomos šviesos, o užfiksavo atsispindėjusį infraraudonųjų spindulių spektrą. Todėl tamsiai raudonoje nuotraukoje ryškiausiai matomi labiausiai infraraudonuosius spindulius atspindėję objektai - sušilę lapai, žolė, įkaitę vandens purslai. Tokios nuotraukos dažnai paverčiamos nespalvotomis ir gaunamas neįprastas akiai, bet įdomus nuotraukos variantas.

 

Antrasis pagal efektyvumą pasirodė poliarizacinis filtras. Jis nepraleido atsispindėjusių poliarizuotų spindulių, todėl dangus tapo tamsiai mėlynas, vanduo tamsesnis ir skaidresnis (labiau permatomas), taip pat šiek tiek sumažėjo tamsiausių ir šviesiausių vietų kontrastas.

 

„UV" ir „Skylight" filtrai sukėlė bene mažiausią efektą, bet, eliminuodami ultravioletinius spindulius, jie labai pagerino nuotraukų kokybę. Tą rodo sumažėjęs tamsiausių ir šviesiausių nuotraukos vietų kontrastas, taip pat geriau užsifiksuota objektų spalva ir faktūra. „Skylight" filtras dar papildomai suteikė nuotraukai šiltesnį atspalvį.

 

Apsauginis filtras, kaip ir deklaruojama, nesuteikia nuotraukai efektų, tiesiog atlieka savo tiesioginę paskirtį - saugo objektyvą.

 

Bandymai

Be filtro, Apsauginis

UV filtras, Skylight filtras

Be filtro *

Apsauginis filtras *

 

UV filtras *

Skylight filtras *

Korekciniai (konversiniai) filtrai

Šie filtrai skirti spalvos balansui pakeisti. Jie yra kokio nors tam tikros spalvos atspalvio ir tampa aktualūs fotografuojant juostele, kurios spalvinio jautrumo negalima pakeisti. Jei kada teko fotografuoti patalpoje, apšviestoje kaitrinėmis lemputėmis, tikrai žinote, kad nuotraukose vaizdas atrodo pernelyg geltonas. Naudojant melsvą filtrą galima išlyginti spalvų balansą ir nuotrauka atrodys natūralesnė. Atitinkamai fotografuojant debesuotą dieną, nuotraukos melsvumas gali būti sumažintas su rausvai gelsvu filtru. Yra įvairių korekcinių filtrų. Tačiau fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu, šių filtrų naudoti neverta - vėliau nuotraukos spalvinį balansą galima lengvai pakoreguoti programine įranga. Ypač jei fotografuojate RAW formatu.

 

Taigi skaitmeniniu būdu šių filtrų funkcijas galima visiškai kompensuoti. Be to, visuose skaitmeniniuose fotoaparatuose įdiegta galimybė nustatyti aplinkos spalvinį balansą - tiek pasirenkant nustatytą iš anksto reikšmę, tiek „fotografuojant" baltą popieriaus lapą ar specialią pilką kortelę ar skydelį. Iš anksto nustatomos reikšmės dažniausiai būna „Saulėta", „Debesuota", „Kaitrinė lemputė", „Fluorescecinis apšvietimas" ir panašios. Standartinė nuostata yra automatinis balansas, kuris dažniausiai neblogai veikia, bet paprastai nesusidoroja su kaitrinių lempučių skleidžiama šviesa. Dirbant su RAW formatu, spalvinis balansas koreguojamas specialiais šliaužikliais („Temperature" ir „Tint"), taip pat „pipete", kuria galima pasirinkti nuotraukoje esantį neutralios spalvos objektą. O apdorojant JPG ar kitokio formato nuotraukas, šią operaciją galima atlikti „Levels" ar „Curves" priemonėmis - dažnai padeda ir automatinis šių priemonių naudojimo režimas.

 

Spalviniai filtrai

Galima įsigyti praktiškai bet kokios spalvos filtrų. Nuo korekcinių jie skiriasi ryškia spalva. Jei korekcinis filtras yra švelniai rausvo atspalvio, spalvotas filtras bus ryškiai raudonas.

 

Spalvoti filtrai dažniausiai naudojami nespalvotojoje tradicinėje fotografijoje. Jų paskirtis - suteikti nuotraukai tam tikrą nuotaiką, dramatizmo ar tiesiog pagerinti kai kurias savybes. Geltoni filtrai išryškina debesis, sniegą, sumažina atmosferos ūkanotumą. Ūkanotumas dažniausiai yra melsvo atspalvio, t. y. mėlynos spalvos spinduliai labiausiai išsklaidomi vandens garuose ir lašeliuose. Tad geltonas filtras, kuris nepraleidžia mėlynų spindulių, pašalina ir išsklaidytų spindulių sukeliamą efektą. Nuotrauka atrodo ryškesnė ir kontrastingesnė. Šilti žalsvi filtrai išryškina augmeniją, todėl tinkami peizažams fotografuoti. Oranžiniai filtrai dar labiau paryškina debesų kontūrus ir kontrastą. Raudoni filtrai šį efektą dar labiau sustiprina. Žydri filtrai priešingai - mažina saulės apšviestų vietų ir šešėlių kontrastą.

 

Skaitmeninėje fotografijoje šių spalvinių filtrų taip pat praktiškai nereikia. Jei norėsite sukurti nespalvotą fotografiją, geriau, naudodami „Channel Mixer", suteikite konkrečiam spalviniam kanalui vienokį ar kitokį „svorį". Juk spalvotas skaitmeninis atvaizdas yra sudarytas iš trijų spalvinių komponentų - mėlyno, žalio ir raudono. Spalviniai filtrai yra išdėstyti ant skaitmeninio fotoaparato jutiklio. Todėl skaitmeniniu būdu gauti vienokio ar kitokio spalvinio filtro efektą ir pagaminti nespalvotą fotografiją kur kas paprasčiau ir pigiau, nei naudotis tikrais filtrais.

 

Neutralūs tamsinantys filtrai

Šie filtrai skirti į fotoaparatą patenkančios šviesos kiekiui sumažinti. Pagrindinė paskirtis - padidinti išlaikymo trukmę. Šviesią dieną net ir f/32 diafragmos reikšmė gali būti nepakankamai „tamsi", kad būtų pasiektas norimas ilgas išlaikymas. Tarkim, pailgintas išlaikymas bus reikalingas, jei norėsite „sulieti" judesį. Taip pat šie filtrai naudojami fotografuojant tekantį vandenį - nustačius ilgesnį išlaikymą, vandens paviršius susilieja, vizualiai jis tampa patrauklesnis ir netgi paslaptingesnis.

 

Šie filtrai būna skirtingo tamsumo. Paprastai jie tamsina 2, 4 ir 8 kartus. Tai reiškia, kad jie mažina šviesos kiekį 1, 2 ir 4 ekspozicijos reikšmėmis (EV). Su 2 kartus tamsinančiu filtru išlaikymas nuo 1/60 s pailgės iki 1/30 s. Naudingiausiais iš šių filtrų greičiausiai galima laikyti 8 kartus tamsinančius, t. y. reikalaujančius 4 papildomų EV.

 

Šie filtrai taip pat yra nepamainomi pagalbininkai, kai norite fotografuoti su atvira diafragma, kad susiaurintumėte ryškumo zoną. Tai ypač reikalinga portretinėje fotografijoje, kurioje ryškus objektas išskiriamas iš „susiliejusio" fono. Deja, saulėtą dieną pasirinkus f/2.8 diafragmos reikšmę ir ISO 100 jautrumą, nuotrauka gali būti „išdeginta". Šiuo atveju gali išgelbėti tiktai tamsinantis filtras. Na, o ką kalbėti apie tokius objektyvus, kurių didžiausia diafragma yra f/1.2?

 

Šių filtrų efektus galima iš dalies sukurti programine įranga. Foną galima išskirti ir „sulieti" „Gaussian blur" ar „Lens blur" skaitmeniniais filtrais. Šoninį judesį galima sukurti „Motion blur" filtru. Vandens paviršių „sulieti" natūraliai bus sunku, o gal net neįmanoma. Tiesa, fotografuojant tekantį vandenį, galima išsisukti kitaip - nejudinant fotoaparato nufotografuoti 10 ar daugiau vienodų kadrų ir vėliau juos visus „suvidurkinti". Rezultatas bus panašus.

 

Deja, dažniausiai šiems darbams teks sugaišti nemažai laiko. Tad tamsinantį filtrą tikrai verta įsigyti. O dar naudingiau turėti porą tokių filtrų, kurių tamsinimo koeficientai būtų skirtingi.

Taigi trumpai. Šiuos filtrus naudokite, kai:

• norite fotografuoti atvira diafragma, kad išskirtumėte objektą iš fono, bet to neleidžia padaryti ryškus apšvietimas;
  
• fotografuojate tekantį vandenį. Dažniausiai jis atrodys gražiau, nei „sustingdytas" fotografuojant trumpu išlaikymu;
  
• fotografuojate šoninį judesį. Tarkim, sekate pravažiuojantį automobilį ir norite, kad fonas būtų kryptingai „sulietas";
  
• žinote, kad jūsų objektyvas užfiksuoja vaizdą ryškiausiai, kai, tarkim, nustatyta f/5.6 ar f/8 diafragmos reikšmė, tačiau ryškus apšvietimas reikalauja naudoti f/16;
  
• dėl bet kokių kitų priežasčių norite tiesiog pailginti išlaikymą.
  

 

Gradientiniai filtrai

Gradientiniai filtrai taip pat yra tamsinantys. Būna ir spalvotų gradientinių filtrų. Nuo paprastų tamsinančių filtrų jie skiriasi tuo, kad jų tamsumas yra kintantis. Tai reiškia, kad viena filtro dalis yra tamsi, o toliau palaipsniui pereinama prie visiško skaidrumo. Perėjimo ruožas ir vieta gali būti labai įvairūs.

 

Galbūt yra ir gerokai daugiau šių filtrų pritaikymo būdų, tačiau visgi dažniausiai jie naudojami fotografuojant peizažus arba kitokias kompozicijas, kuriose aiškiai išskirta horizonto linija. Kitaip sakant, jie prislopina dangaus ryškumą ir palieka nepakeistą gamtovaizdį. Jei fotografuojama atsisukus į saulę, dažnai gaunamas „išdegęs" ar tiesiog pernelyg šviesus dangus. Sutapatinus gradientinio filtro perėjimą su horizontu, galima sušvelninti dangaus ir žemės šviesumo skirtumą. Taip gaunama visapusiškesnė nuotrauka, jos dinaminis atspalvių intervalas vizualiai bus didesnis. Išsaugomos tiek žemės, tiek dangaus detalės. Gradientiniai filtrai gali būti ir spalvoti. Jų paskirtis yra specifinė - sukurti tam tikrą nuotaiką. Su oranžiniu gradientiniu filtru galima sukurti vakaro ar ankstyvo ryto iliuziją vidury dienos.

 

Gradientinio filtro efektą galima iš dalies gauti ir su programine įranga. Viskas labai priklauso nuo to, kiek detalumo yra išlikę stipriai apšviestoje nuotraukos dalyje. Jei turite JPG formato nuotrauką, dalį jos galite šiek tiek patamsinti. Tam „Photoshop" ar GIMP programoje reikia susikurti papildomą sluoksnį virš nuotraukos ir užpildyti jį gradientiniu užpildu, pereinančiu iš juodos spalvos į baltą. Jo santykį su žemiau esančiu sluoksniu reikia nustatyti „Multiply", o stiprumą (opacity) parinkti tokį, koks atrodo geriausias. Taip dalis nuotraukos gali būti patamsinta.

 

Jei fotografuojate RAW formatu, galite iš vienos nuotraukos pabandyti padaryti skirtingo šviesumo atvaizdus, koreguodami išlaikymo (exposure) slankiklį. Kadangi RAW formatu išsaugomas didesnis dinaminis šviesumo diapazonas, dažnai galima „išpešti" pakankamai kokybišką atvaizdą ir iš smarkiai apšviestų sričių. Tokias dvi nuotraukas galima sudėti sluoksniais vieną ant kitos ir tarpusavyje suderinti, kad matytųsi ir stipriai apšviestos sritys, ir tamsesnės. Atskiras šio proceso pavyzdys yra HDR apdorojimas iš to paties vieno RAW failo, bet tai jau kita tema.

 

Deja, gradientinis filtras turi ir nemažai trūkumų. Fotografuodami peizažą, tikrai ne visada „laikysite" horizontą ties viduriu. Gradientinis perėjimas taip pat gali būti įvairiose filtro vietose. Tad srieginiai filtrai gerokai apriboja. Norint naudoti šį filtrą, parankiau turėti želatininio filtro laikiklį ir atitinkamą gradientinį filtrą. Laikiklyje galima keisti jo padėtį ir perėjimą užfiksuoti bet kurioje norimoje vietoje. Kitaip sakant, filtrą galima stumdyti aukštyn ir žemyn ar nustatyti iš viso bet kokiu kitokiu kampu.

 

Gradientinis filtras naudojamas:

• kai norite išlyginti skirtingo šviesumo aiškiai atskirtas sritis;
  
• fotografuojate atvirą peizažą ir dangaus bei gamtovaizdžio šviesumo skirtumas yra didelis;
  
• norite sukurti specifinę nuotaiką, išryškindami perskirtą zoną.
  

Poliarizacinis filtras * Poliarizacinis filtras

Bet kuris filtras yra sąlyginai nepigi investicija. Tad jei norite išsirinkti tik vieną vienintelį filtrą, tai turėtų būti poliarizacinis filtras. Jo efektų paprastai neįmanoma sukurti programinėmis priemonėmis arba tai galima padaryti tik labai ribotai.

 

Kuo gi šis filtras toks ypatingas, palyginti su kitais? Ogi tuo, kad jis filtruoja šviesos bangas pagal jų svyravimo kryptį. Paprastai kalbant, šviesos bangos sklinda „svyruodamos" įvairiausiomis kryptimis. Poliarizacinis filtras atrenka tik viena kryptimi svyruojančias bangas. Kad būtų galima keisti filtruojamo svyravimo kampą, šie filtrai turi besisukinėjantį stiklą.

 

Tai teorija, o praktinė nauda yra štai kokia. Nuo nemetalinių paviršių (vandens, stiklo, plastiko) tam tikru kampu atsispindėjusi šviesa yra poliarizuota. Taigi jei atitinkamai pasuksite filtrą, šie atspindžiai paprasčiausiai bus nufiltruojami. Todėl fotografuodami parduotuvės vitriną, nufotografuosite tai, kas yra joje, o ne šalia esančios gatvės atspindį.

 

Poliarizaciniai filtrai taip pat panaikina atspindžius nuo blizgių paviršių, šiuo atveju - nuo automobilio stogo ir stiklo (nuotrauka kairėje). Dėl to blikų vietose atkuriamos natūralios spalvos, tapo įmanoma matyti kitapus stiklo esančią erdvę. Fotografuodami be poliarizacinio filtro (nuotrauka dešinėje), atspindžių reguliuoti negalime, skirtumai puikiai matomi plika akimi.

Su poliarizaciniu filtru *

Be filtro *

 

Kadangi vandens paviršius banguoja, idealiai atspindžių nufiltruoti nepavyks, tačiau giliau „įsiskverbti" į vandenį galima. Galima pašalinti didelę dalį paviršiaus atspindžių ir nufotografuoti dugną ir plaukiojančias žuvytes.

 

Geriausiai žinomas ryškiai mėlyno dangaus efektas. Kai kuriose nuotraukose jis atrodo toks mėlynas, kad neaišku, ar tai nėra padaryta kažkokiomis manipuliacijomis. Paprastai vienintelė manipuliacija yra poliarizacinis filtras. Atmosferoje išsisklaidžiusių vandens lašelių atspindėta šviesa taip pat yra poliarizuota. Ją nufiltravus, išryškinama dangaus spalva. Šis efektas veikia geriausiai, kai fotografuojama 90° kampu nuo saulės. Dėl šios priežasties poliarizacinio filtro negalima naudoti fotografuojant panoramas - dangaus apšvietimas ir spalvingumas gali taip skirtis, kad nepavyks sujungti nuotraukų. Poliarizacinis filtras tikrai gali sumažinti miglos poveikį.

 

Augalija, ypač lapai, taip pat atspindi poliarizuotą šviesą. Tad fotografuojant su poliarizaciniu filtru, žolė gali atrodyti žalesnė, spalvos ryškesnės ir sodresnės. Apšviestų ir šešėliuotų vietų kontrastas gali būti sumažintas. Poliarizacinio filtro efektą neretai sunku įvertinti kitaip, kaip tik atlikus kelis bandymus. Tiesa, poliarizacinis filtras turi ir neigiamą poveikį - jis praleidžia tik dalį šviesos ir dėl to tamsina. Šviesos srautas gali būti sumažintas 1,5-2 EV. Jei fotografuojate pasirinkę 1/180 s išlaikymą su filtru, gali būti, kad išlaikymas sutrumpės iki 1/60 s.

 

Nuotraukos darytos naudojant poliarizacinį (kairėje) ir „Skylight" tipo (dešinėje) filtrus. Poliarizacinis filtras sodrina dangų, taip išryškindamas pagrindinį siužeto veikėją, ir suteikia nuotraukai daugiau spalvinių emocijų. „Skylight" filtras švelnina pustonius, perteikia natūralesnes žmogaus kūno spalvas. Taip pat puikiai tinka fotografuoti portretus.

Su poliarizaciniu *

Su Skylight filtru *

 

Renkantis poliarizacinį filtrą reikia žinoti, kad jų būna dviejų tipų - linijiniai ir cirkuliariniai. Linijiniai filtrai pigesni, tačiau tinka ne visiems fotoaparatams. Jie netinka veidrodiniams fotoaparatams su autofokusavimo sistema (o skaitmeninių veidrodinių aparatų kitokių ir nebūna). Fotoaparatuose, kuriuose autofokusavimo sistemos veikimas pagrįstas veidrodžių sistema, nuo šių veidrodžių atsispindėjusi šviesa taip pat poliarizuojama. O poliarizacinis filtras gali šios šviesos lygį „numušti" tiek, kad sistema negalės veikti. Kompaktiniuose fotoaparatuose fokusavimui dažnai naudojamas tas pats jutiklis, kuris naudojamas ir fotografuojant, o iki jo šviesos kelias yra tiesioginis. Tad jiems tinka ir toks filtras. Tuo tarpu cirkuliarinis filtras turi du sluoksnius: poliarizuojantį ir išsklaidantį poliarizuotą šviesą. Todėl šis filtras tinka visiems fotoaparatams, nes iš filtro išeinanti šviesa vėl tampa tarsi nepoliarizuota. Atitinkamai tokie filtrai yra ir brangesni.

 

Su dviem poliarizaciniais filtrais galima „pasigaminti" kintamo stiprumo tamsinantį filtrą. Tai galima padaryti užsukus vieną ant kito du filtrus. Priekinis iš jų turi būtinai būti linijinis, antrasis - bet koks. Sukinėjant priekinį filtrą antrojo atžvilgiu, galima reguliuoti į antrąjį filtrą patenkantį šviesos srautą. Deja, tokia kombinacija turi trūkumą - tą patį poliarizavimo efektą, kuris ne visais atvejais yra pageidautinas.

 

Skaitmeninis poliarizacinio filtro efektų simuliavimas ne visada įmanomas, nes jis veikia ne kiekybines, o bangines šviesos savybes. Galima iš dalies susilpninti dangaus atspindžius nuo stiklo ir vandens pasinaudojant spalvinėmis savybėmis, taip pat sustiprinti dangaus spalvos intensyvumą. Atvaizdus paprastai apdorojame RGB formatu, kur trys spalviniai komponentai yra išskaidyti į tris kanalus. Kiekvienas iš šių kanalų atskirai yra tarsi per atitinkamos spalvos filtrą sukurtas nespalvotas atvaizdas. Yra kitoks apdorojimo metodas, „Photoshop" terminais vadinamas LAB. L kanalas yra tarsi nespalvotas atvaizdas, rodantis atvaizdo šviesumą. A ir B kanalai skirti tik spalvų informacijai saugoti. Taigi dalinį poliarizacinio filtro efektą galima sukurti taip: nusikopijuokite raudonojo kanalo atvaizdą, konvertuokite nuotrauką į LAB ir į L kanalo vietą įkelkite nusikopijuotą raudonojo kanalo atvaizdą.

 

Poliarizacinis filtras naudojamas:

• kai norite suteikti scenai dramatiškumo: išryškinti dangaus mėlį, sukurti debesų kontrastą, paryškinti spalvas. Nepamirškite, kad labiausiai poliarizuota dangaus zona yra 90° kampu nuo saulės.
  
• pašalinti atspindžius nuo stiklo ar vandens. Daugiausiai atspindžių bus nufiltruota, jei fotografavimo kryptis - 30° kampas nuo fotografuojamo paviršiaus;
  
• kai fotografuodami peizažą norite sumažinti saulės apšviestų ir šešėliuotų vietų kontrastą.
  

Specialiųjų efektų filtrai

Šie filtrai skirti specifinėms sritims ir negali būti naudojami visur. Su jais nuotraukas galima specifiniu būdu pagyvinti ar padaryti visiškai nerealias.

 

Vienas iš tokių filtrų yra vadinamasis žvaigždinis filtras (kaip tokį pasidaryti, rašėme pirmajame FOTO žurnalo numeryje). Tai yra keliomis kryptimis suraižytas stiklas, kuris lempas ar kitus švytinčius objektus paverčia daugiakampėmis žvaigždėmis ilgais spinduliais. Jei filtras suraižytas dviem kryptimis, žvaigždės turi keturis spindulius, jei trimis - šešis ir taip toliau. Šie filtrai paprastai naudojami fotografuojant vakare ar naktį, kai gatvės apšviestos šviestuvais.

 

Programiniu būdu tokio filtro poveikį atkartoti įmanoma keletu žingsnių, naudojant „Motion blur" filtrą arba įsigijus specialų įskiepį, skirtą konkrečiai šiam reikalui.

 

Portretinės fotografijos kūrėjams gerai žinomas „minkštinantis" (švelninantis) arba difuzinis filtras. Jis šiek tiek sklaido šviesą, tačiau vaizdas išlieka sufokusuotas. Jį naudojant maskuojami smulkūs odos defektai, ji atrodo tarsi šiek tiek švytinti, apgaubta aura. Tinkamai pritaikius filtrą, portretai kartais tampa mistiški. Beje, šį filtrą galima lengvai pasigaminti namų sąlygomis. Tereikia ant objektyvo priekio užtempti nailoninę kojinę. Tad jei fotografuosite savo mieląją antrąją pusę, ji tikrai nesupyks, kad paaukosite vieną kojinę, norėdami padaryti gražesnį portretą.

 

Programiniu būdu šio filtro poveikį atkartoti nesudėtinga. Reikia sukurti antrą sluoksnį su nuotraukos kopija ir jam pritaikyti „Gaussian Blur" filtrą. „Blurą" reikia padaryti gana stiprų, gerokai stipresnį, nei norėtųsi, kad iš portreto liktų beveik tik dėmė. Tada šio sluoksnio santykį su apatiniu pakeisti į „Screen" ir pareguliuoti permatomumą. Šiuo būdu galima ir greitai retušuoti portretines nuotraukas, kai reikia pašalinti smukius odos trūkumus.

 

Jei turite paprasto stiklo filtrą, galite prisikurti specialiųjų efektų patys. Dažnai naudojamas būdas - filtro ištepimas vazelinu įvairiomis kryptimis, taip galima gauti gana įdomių atvaizdų (apie tai irgi jau rašėme pirmajame žurnalo numeryje).

 

Dažnai filtrai naudojami ne tik šviesos srautui keisti, koreguojant spalvas ar patį srautą, bet ir vaizdui priartinti ar padidinti. Tai pigesnis variantas nei pirkti specialų objektyvą. Tiesiog užsuki ant universalaus objektyvo ir gauni efektą. Bet paprastai tokie priedai turi įtakos nuotraukos kokybei: padidina iškraipymus ir sumažina šviesos srautą. Čia kaip tik matote „Close-up" filtro efektą.

Be filtro *

Su padidinančiu filtru *

 

IR ir UV filtrai

Infraraudonieji ir ultravioletiniai filtrai skirti specifinei sričiai - fotografavimui nematomame spektre. Paprastai, kalbant apie UV filtrus, turimi omenyje tokie, kurie praleidžia regimąją šviesą ir „nukerta" ultravioletinius filtrus. Tačiau yra ir UV praleidžiančių filtrų, kurie atrodo visiškai juodi, tačiau praleidžia būtent artimuosius ultravioletinius spindulius - tuos, kurie yra tik už mėlynosios regėjimo ribos. Atitinkamai yra ir infraraudonųjų filtrų, kurie praleidžia artimuosius infraraudonuosius spindulius. Tiek CCD, tiek CMOS matricos jautrios ir artimiesiems ultravioletiniams, ir infraraudoniesiems spinduliams. Tiesa, pastariesiems jos yra tokios jautrios, kad kiekviename fotoaparate įtaisytas specialus filtras, nepraleidžiantis (arba tiksliau - silpnai praleidžiantis) infraraudonųjų spindulių. Tačiau su infraraudonuoju filtru ir nustačius ilgesnį išlaikymą galima gauti puikių rezultatų. Tuo tarpu UV praleidžiantys filtrai turi vieną „bėdą": jie paprastai praleidžia ir infraraudonuosius spindulius, tad vieni ir kiti susipainioja tarpusavyje. Todėl paprastai, norint padaryti tikrą ultravioletinę nuotrauką, tenka naudoti du filtrus: laidų ultravioletiniams spinduliams ir nufiltruojantį infraraudonuosius. Paprastas optinis stiklas nėra labai laidus ultravioletiniams spinduliams, todėl ne kiekvienas objektyvas šiam egzotiškam užsiėmimui tinka. Kai kurie ultravioletinio pasaulio mėgėjai netgi su abrazyvinėmis priemonėmis nušveičia senų objektyvų dangas, kad jie būtų laidesni.

 

Kompiuteriu neapdorota ir apdorota: nuimtos spalvos ir padidintas kontrastas.

IR. Neapdorota. *

IR. Apdorota. *

 

 

Infraraudonajai fotografijai tinka bet kuris objektyvas, tik paprastai kyla problemų fokusuojant, nes infraraudonieji spinduliai yra kiek kitaip laužiami nei regimieji. Dažniausiai reikia fokusuoti arčiau nei iš tikro. Senesni fiksuoto židinio nuotolio objektyvai netgi turi raudoną brūkšnelį, kuris rodo infraraudonojo spektro židinio atstumą. Beje, autofokusavimo mechanizmas dažnai šią problemą išsprendžia visai neblogai, ypač kompaktiniuose fotoaparatuose. Na, o norint sušvelninti židinio problemą, patariama naudoti mažesnę diafragmą, t. y. išplėsti fokusavimo zoną. Skaitmeninės infraraudonosios fotografijos mėgėjų tikrai daug, yra galimybė netgi pakeisti fotoaparato vidinį filtrą paprastu stiklu, taip susikonstruojant infraraudoniesiems spinduliams gerokai jautresnį prietaisą.

 

Kadangi šie filtrai iš esmės keičia tai, ką mes fotografuojame, skaitmeninių filtrų jiems praktiškai nėra. Tiesa, kadangi žalia augalija infraraudonajame spektre atrodo skaisčiai balta, galima šiek tiek pažaisti su žaliuoju nuotraukos kanalu, tačiau vis tiek tokio efekto pasiekti nepavyks. Infraraudonieji portretai labai įdomūs, nes IR spinduliai prasiskverbia kiek giliau į odą ir ji atrodo tarsi švytinti, pranyksta smulkūs trūkumai, pavyzdžiui, strazdanos. Akys, tiesa, atrodo ganėtinai vaiduokliškai, o plaukų spalva taip pat gali pakisti ir tapti visiškai netikėta. Skaitmeninė fotografija įdomi ir tuo, kad galima sukurti netikrų spalvų nuotraukas, kurios kartais atrodo nepaprastai įspūdingai.

 

eFoto infraraudonųjų spindulių nuotraukos: www.efoto.lt/nuotraukos/technologijos/infrared

Ultravioletinių spindulių nuotraukos: www.efoto.lt/nuotrauka/uv

 

IR filtras. Vido Biveinio nuotraukos

Vido Biveinio nuotrauka. IR filtras. *

Vido Biveinio nuotrauka. IR filtras. *

Vido Biveinio nuotrauka. IR filtras. *

 

 

Būtiniausias arsenalas

Taigi šiam kartui tiek apie fotografinius filtrus. Beveik apie visas jų rūšis galima sukurti po atskirą ilgą pasakojimą. Tačiau galima drąsiai teigti, kad visgi be poliarizacinio filtro apsieina retas fotografas - tiek mėgėjas, tiek profesionalas. Kitų filtrų efektus dažnai galima atkartoti programiniu būdu.

 

Naudingas yra tamsinantis filtras. Ne visada įmanoma tiek uždaryti diafragmą, kad išlaikymas būtų pageidaujamo ilgumo. Dėl to nukenčia ir nuotraukos kokybė. Kartais priešingai - norisi diafragmą atverti kuo plačiau, o pailginti išlaikymo nebeleidžia fotoaparato ribotumas.

 

Specifinė sritis yra artimojo infraraudonojo ir ultravioletinio spektro fotografavimas. Ultravioletiniame spektre fotografuoti sudėtinga, netinka bet kuris objektyvas, tad šia sritimi užsiima mažai fotografų. Infraraudonajame spektre fotografuoti nesudėtinga, tik tenka „pažaisti" su programomis. Tokia fotografija paprastai arba patinka, arba ne. Tad jei ši sritis sudomino, o nuotraukos sužavėjo, galite drąsiai investuoti į IR filtrą.

 

Ir mano nuolatinį arsenalą sudaro būtent trys filtrai: cirkuliarinis poliarizacinis, 2 EV tamsinantis ir 720 nm infraraudonasis. Jei 2 EV tamsinančio nepakanka, kartu su poliarizaciniu gaunu bendrą 3,5 EV tamsinimo efektą. Na, o jums belieka pasirinkti, ką norite turėti ir kokio stiliaus nuotraukas žadate kurti.

Saulius Pakrijauskas