Pereiti prie turinio
fainuolis

Geri dalykai, kurių gali išmokti iš vyrų

Rekomenduojami pranešimai

Jie nesiknaisioja po žodžius

“Ką turėjai galvoj tai sakydamas?” — ši frazė tikrai iš mūsų, moterų, repertuaro. Sekdami vienu liūdnai pagarsėjusiu politiku, vyrai į tai paprastai atšauna: “Pasakiau tai, ką ir norėjau pasakyti”. Tai nėra pigus bandymas išsisukti — jie iš tiesų sako tai, ką mano (kalbu ne apie politikus, o apie šiaip vyrus). Didžiąją gyvenimo dalį žmonės praleidžia kankindamiesi dėl to, ko jau nebeįmanoma pakeisti, ir to, kas galėtų įvykti, bet gali ir neįvykti. Pastarasis “tas” ypač kankina moteris. Jų galvose be paliovos sukasi kas būtų, jeigu... arba ką tai galėtų reikšti? Mes nuolat ieškome paslėptos prasmės net ten, kur jos nėra.

 

Rita, neseniai susižadėjusi su Romanu, vieną vakarą randa jį itin paniurusį. Jis pareiškia, jog nenori eiti vakarieniauti pas jos mamytę, nes yra labai pavargęs. Rita, kaip ir dera įžvalgiai moteriai, iškart supranta, kad nuovargis — tik dingstis. “Bet kodėl? — neatlyžta ji. — Nejaugi manai, kad vakarienė pas mano mamą tave visiškai nualins? Gal tu apskritai jos negali pakęsti?” Nenorėdamas veltis į beprasmį konfliktą Romanas užsidaro miegamajame ir įsijungia televizorių. Rita puola skambinti geriausiai draugei. “Hmmm... — išklausiusi istoriją numykia ši. — Kažkur skaičiau, jog vyras, nenorintis bendrauti su tavo tėvais, nevertina rimtai ir tavęs. Gali būti, kad jis ketina tave palikti.” Padėjusi ragelį Rita ima knaisiotis po prisiminimus ir atranda daugybę faktų, kurie patvirtina draugės spėjimus. Prieš tris dienas Romanas jos nepristatė gatvėje sutiktam pažįstamam. Kai vakar ji prabilo apie vaikus, tik nusijuokė ir pasiūlė dar taip neskubėti. Viskas aišku: jis nenori su ja sieti ateities. Rita įsiveržia į miegamąjį ir surinka: “Jei nori su manimi skirtis, taip ir sakyk!” Apstulbęs Romanas sustingsta praradęs amą. Ir Ritai tai, žinoma, tampa dar vienu jos įtarinėjimų pagrįstumo įrodymu.

 

Taip nutinka nuolat. Kolegė neatsakė į pasisveikinimą — visą dieną laužai galvą, kodėl. Nors ji tavęs tiesiog nepastebėjo. Bosas užsiminė, kad reikėtų kai ką pakeisti, — ir tu iškart nutari, jog ketina keisti tave. Nors iš tiesų jis ketina tik perstumdyti baldus. Visur ieškodamos paslėptos prasmės iš adatos priskaldome vežimą. Tad gal geriau energiją nukreipti kitur? Žinoma, tai nereiškia, jog turėtum lengvabūdiškai čiuožti gyvenimo paviršiumi atmetusi savo moterišką intuiciją ir polinkį analizuoti. Šiomis savybėmis galime didžiuotis. Tačiau svarbu, kad jos nevirstų paranoja.

 

 

Jie moka jaukiai patylėti

 

Gėrėdamasi stebiu du balkone rūkančius vyrus. Tyla, tik smilksta cigaretės dūmelis. Gatve prazvimbia automobilis. “Gera mašinėlė...” — pagaliau prataria vienas. “Aha...” — priduria kitas. Ir vėl tyla. Jų minos patenkintos — ši tyla jiems nesukelia jokių nepatogumų. Jeigu balkone stovėtų dvi moterys, jos užsičiauptų tik tada, kai reikėtų įtraukti dūmą. Aptartų vakar pirktus drabužius, visas praeives, apkalbėtų porą kolegių ir papasakotų, ką ketina virti pietų. “Kalbu, vadinasi, egzistuoju”, — toks galėtų būti visų moterų moto. Žodžių junginį nejauki pauzė veikiausiai irgi sugalvojo moteris.

 

Mes genetiškai užprogramuotos nenutrūkstamai pliurpti. Nustatyta, kad vyras per dieną ištaria vidutiniškai 7 tūkstančius, moteris — 20 tūkstančių žodžių. Gal tai sužinojusi pagaliau liausiesi nuolat jį kamantinėti, ką mano ir kodėl tyli? Dienai baigiantis jam būna likę koks pusšimtis neišnaudotų žodžių, o tu namo parsineši kelis tūkstančius rezervo. Blogiausia, jog tavo žodžiai taip nepaliaujamai srūva, kad vyras nebesusigaudo, kas čia iš tiesų svarbu, ir galop išvis nustoja tave girdėjęs. O tu jį kaltini nejautrumu...

 

Gebėti išsilieti — visiškai neblogai. Tai padeda atsikratyti įtampos, geriau suvokti save. Kai kurių tvirtinimu, dėl to ir tarpusavio santykiai tampa aiškesni. Drįsčiau abejoti. Kartais geriau kai ko nepasakyti, nei pasakyti per daug. Kaip dažnai emocijoms atlėgus norisi išsirauti liežuvį! Be to, pliurpdamos, kas ant seilės užeina, neretai sukeliame apkalbų liūtį ir gerokai apkartiname bendravimą su kitomis mūsų ložės atstovėmis. Kone kas antra moterų draugystė išyra kaip tik dėl apkalbų. Ar teko girdėti, kad tuo skųstųsi vyrai? Šis iš pažiūros nekaltas mūsų pomėgis pakiša koją ir darbe — blaško dėmesį ir kenkia darbo našumui. Pati pastebėjau, kad viena dirbdama užduotį atlieku tris kartus greičiau nei tada, kai esu apsupta kolegių.

 

 

Jie geba sutelkti dėmesį į vieną sritį

 

Kodėl tarp garsių mokslininkų vyrų yra kur kas daugiau? Veikiausiai dėl to, kad jie sugeba visa galva nerti vienon vagon nesiblaškydami į šalis. Gražu stebėti vyrą, žiūrintį futbolo rungtynes: jis negirdi nei čirškiančio telefono, nei zyziančių vaikų, nei už sienos vykstančio remonto. Gali nuoga vaikštinėti priešais televizorių — jis nuvys tave kaip įkyrią musę. Tuo tarpu mums toks kiurksojimas prie televizoriaus atrodo tuščias laiko gaišimas. Mes tuo pat metu galime žiūrėti televizorių, bendrauti su vaiku, megzti, planuoti rytdienos dienotvarkę ir dar retkarčiais pamaišyti sriubą.

 

Šie skirtumai irgi nulemti gamtos. Pasirodo, mūsų galvelėse ryšiai tarp abiejų smegenų pusrutulių yra 30 procentų stipresni nei vyrų. Manoma, jog tai lemia moteriškasis hormonas estrogenas. Todėl mes visiškai sėkmingai galime dirbti keturis tarpusavyje nederančius darbus. Tuo tarpu vyro, pjaustančio morką, geriau nekalbinti, nes persijungęs į kitą pusrutulį jis gali netyčia nusirėžti pirštą. Galėtume didžiuotis šiuo savo bruožu, tačiau jam būdinga ir trūkumų: blaškydamosi tarp keleto darbų neįstengiame tobulai atlikti nė vieno. Kitą dieną tu atsiminsi tik vakarykščio filmo nuotrupas, tuo tarpu tavo vaikinas futbolo runtynes atpasakos iki smulkmenų. Lyg ir būsi bendravusi su vaiku, bet ką jis šnekėjo, sunkiai beatgaminsi.

 

Tas pat nutinka ir darbe. Kai skyriaus viršininkas paklausia, ar padarei tai, ko jis prašė, akimirką sutrinki. Nes tuo metu, kai kalbėjaisi su juo, mintyse kurpei ataskaitą artėjančiam susirinkimui. O ką jau kalbėti apie seksą! Kaip dažnai atsipalaiduoti ir patirti malonumą mums trukdo mintys apie pašalinius, su seksu nesusijusius dalykus… Vyrai šito negali suprasti. Atsidūrę lovoje jie akimirksniu išjungia visas mintis, išskyrus vieną. Tiesa, dėl tokio išsibarstymo kalta ne vien genetika, bet ir socialiniai vaidmenys. Esame priverstos aprėpti kur kas daugiau sričių nei vyrai. Jie programuoja save tik į veiklą, tuo tarpu mes dar turime prižiūrėti namus, ruošti valgyti, auginti vaikus ir palaikyti gražius santykius su giminaičiais bei kaimynais. Antra vertus, tai nereiškia, jog privalom viską užbraukti ir sėsti prie mokslinio darbo. Tačiau pabandyk bent vieną kitą darbelį padaryti visiškai negalvodama apie pašalinius dalykus. Nustebsi, kaip tai gali būti malonu. Ir rezultatyvu.

 

 

Jie neneigia savo interesų

 

Neseniai paskambino draugė, vienoje reklamos firmoje dirbanti vadybininke, ir pranešė, kad ją paskyrė rinkodaros direktore. Jos balsas buvo toks, tarsi ką tik būtų palaidojusi mamą. “Nežinau, nežinau... Aš juk dirbu dar taip neseniai. Ten yra ir geresnių darbuotojų. Be to, su manimi nustojo kalbėtis viena kolegė. Girdėjau, kaip ji su kitomis šnibždėjosi, kad pasikėliau. Bet aš tikrai nepasikeičiau”, — teisinosi Alma.

 

Vyrui tokie niekai tikrai netemdytų džiaugsmo. Žinią apie paaukštinimą jis vertintų kaip likimo dovaną, kurios, savaime suprantama, jis nusipelnė dėl puikaus darbo ir genialaus proto. Išgirdus pasiūlymą užimti vadovaujamą postą jam tikrai nešautų į galvą mykti: “Ar aš tikrai sugebėsiu? Ar jūs manote, kad aš to vertas?”, ir atsiprašinėti bendradarbių: “Man taip nepatogu… Tikrai nežinau, kodėl paskyrė mane... Nepykit…” Tuo tarpu mūsų džiaugsmą slopina įvairios abejonės.

 

Taip yra dėl to, kad moterų prigimtis labiau orientuota į bendravimą, o ne į individualią veiklą. Kad išsaugotume gerus santykius, esame pasiryžusios atsisakyti daug ko. Priekaištauti staiga pavaldine tapusiai kolegei, kad ji prastai atliko užduotį? Na, jau ne. Juk gali supykti! Verčiau paaukosime laisvą vakarą ir viską perdarysime pačios. Galop užsikrausime ant savo pečių tiek darbų, kad nebeįstengsime pavežti, o pavaldinės taip įpras naudotis mūsų minkštumu, kad net ir piktuoju jų nebepriversime dirbti. Rezultatas? Viršininkas nuspręs, kad iš tiesų nesugebame vadovauti. Liūdniausia, jog taip mus vertins ir kolegės, dėl kurių aukojamės.

 

Panaši istorija neseniai nutiko ir man. Draugai netikėtai pakvietė į šventę. “Puiku!”— sušuko vyras, tuoj pat paskambino auklei ir suderino visus planus. Tačiau aš ėmiau niurnėti. Vargšė auklė, kodėl ji turėtų dirbti savaitgaliais? O mažasis? Juk jis irgi norėtų pabūti kartu su mumis. “Negalima taip egoistiškai tenkinti savo poreikių kitų sąskaita!” — pareiškiau aš ir atšaukiau susitikimą. Vienintelis žmogus, apsidžiaugęs tokiu sprendimu, buvo auklė. Vaikas dar buvo per mažas įvertinti mūsų pasiaukojimą. O draugai mirtinai ant mūsų supyko — tris valandas laukę, kol susiruošime, į šventę jie nuvyko pavėlavę ir turėjo patys suvalgyti maistą, pirktą mums. Visiems neįtiksi. Tad ar ne geriau kartais spjauti į visokius sąžinės skrupulus ir įtikti bent jau sau?

 

 

Jie nekreipia dėmesio į smulkmenas

 

Ką tik susituokę mūsų pažįstami nutarė savaitgalį praleisti romantiškai — palapinėje ant ežero kranto. “Fantastika! — grįžęs pareiškė vyras. — Tik valgėm ir mylėjomės. O žuvys kokios kibo — jėga!” Žmona pritariamai linksėjo galva nenorėdama gadinti jam nuotaikos, tačiau kai jis išėjo parūkyti, paklaikusi sušnibždėjo: “Tokio košmaro dar nesu patyrusi: uodai — kaip žvėrys, vanduo šaltas, miegojom ant kažkokių kankorėžių, netoli visą naktį plyšavo girti poilsiautojai, o baisiausia, kad pamiršau pasiimti dantų šepetuką ir kremo”.

 

Pasaulyje yra tiek daug dalykų, galinčių sugadinti mums nuotaiką, kad kartais baisu ir koją iš namų kelti. Spuogas ant nosies, nubėgusi kojinės akis, vaiko dvejetas, paniurusi kaimynė, prišnerkšta laiptinė, palubėje kabantis voratinklis, vėluojantis autobusas, įkyrus girtuoklis stotelėje — viskam išvardyti nepakaktų lapo. Tuo tarpu vyrus katastrofa ištinka tik dviem atvejais — kai dingsta erekcija ir trūksta pinigų. Visa kita — lengvai išsprendžiami niekai. Vyrai niekada nesupras, kaip galima sukelti tokią audrą dėl neužsuktos dantų pastos tūbelės.

 

Gali būti, kad mūsų gyvenimas iš tiesų susideda iš smulkmenų. Tačiau blogai, kai smulkmenos ima gožti esmę. Moteris gali ištisas valandas skųstis, kaip kadaise jos vyras pamiršo padėkoti už pietus ar pasakė ką nors pašiepiama apie naują šukuoseną, — ir stebuklingai pamiršti, kad tai tas pats vyras, kuris slaugė ją sergančią ar išlaikė daugybę metų, kol ji ieškojo darbo. Gali būti, kad toks elgesys nulemtas istorijos — kol vyrai po miškus vaikėsi stumbrus ir kitus gigantus, mes turėjome užsiimti visokia smulkme: rinkome uogas, grybus ir žabus urvui šildyti. Smulkmeniškumas — puikus bruožas, jei esi nusiteikusi visą gyvenimą tyrinėti kokio nors vabzdžio sandarą, tačiau jis pakiša koją, kai tenka sudarinėti tolimą ateitį siekiančius projektus. Detalių fanatikės neretai taip įsiunta dėl ne vietoje padėto kablelio ar netinkamai pavartoto žodžių junginio, kad meta darbą į šiukšliadėžę nė neskaičiusios. O kartu su juo praranda ir visą išties naudingą informaciją.

 

 

Jie leidžiasi į avantiūras

Stebint TV laidą “Skrendu. Iki!” į akis krinta keistas dėsningumas: vyrai kur kas dažniau nei moterys ryžtasi netikėtai avantiūrai. Nemokama kelionė į Egiptą? Puiku! Ir tik pakeliui jie prisimena, kad reikėtų įspėti viršininką, žmoną. Moterys, išgirdusios tokį pasiūlymą, paprastai net lošteli: “Hmmm... Kas prižiūrės vaiką? Ką pasakys bosas? Kas išvirs vyrui valgyti? Be to, žadėjau padėti mamai nuravėti burokėlius kolektyviniame sode. Gal tiek to, paskraidysiu kitą kartą”. O juk kito karto gali ir nebūti! Atrodo, vyrų gyslomis teka adrenalinas. Kai manasis demonstruodamas savo automobilio galias prašvilpė kaimo keliuku 170 kilometrų per valandą greičiu, mirtinai įsiutau. “Liaukis man pumpavęs adrenaliną!” — sucypiau įsikibusi į mašinos dureles. Jis pristabdė ir po kelių minučių nedrąsiai paklausė: “O ką, argi adrenalinas — blogai?” Gali būti, kad tokį jų elgesį lemia vyriškasis hormonas testosteronas, kurio genami jie skuba į karus ir veliasi į muštynes. Spausdami greičio pedalą ar spardydami kamuolį vyrai atsiduoda aistrai ir krykštauja iš džiaugsmo, visiškai nesirūpindami dėl to, kaip atrodo. Jie gali akimirksniu palikti jų netenkinantį darbą ir pasinerti į nuosavą verslą. Tuo tarpu mes tūkstantį kartų apskaičiuosime visus už ir prieš. Ir kai galop apsispręsime, Didysis Šansas jau bus praėjęs pro šalį. Dėl to, kad pagautų didžiausią savo gyvenimo žuvį, vyrai nukeliauja net iki Sibiro. Vaikiška? Lengvabūdiška? Bet nesakyk, kad giliai širdyje nejauti jiems pavydo.

 

Kariaudamas su priešo gentimi ar vaikydamasis mamutą turi būti pasiruošęs bet kam — galbūt todėl jie visada pasirengę netikėtumams ir geba staiga keisti visus planus? Tuo tarpu mūsų, namų židinio saugotojų, funkcija niekaip nedera su netikėtais skrydžiais. Nejaugi nuo urvinių žmonių laikų mes nė kiek nepasikeitėme? Gal jau metas liautis rikiuoti gyvenimą pagal griežtas taisykles? Tai nereiškia, kad turi šokti su parašiutu arba leistis gumine valtimi nuo Niagaros krioklio. Tačiau kodėl negalėtum ryžtis beprotiškam pirkiniui ir be ilgų svarstymų vieną kartą išleisti pusę algos išsvajotiesiems bateliams? Arba netikėtai išeiti nemokamų atostogų ir leistis į kokią nors egzotišką kelionę? Gebėjimas pasiduoti azartui išlaisvina. Galbūt po šių mažų žingsnelių išdrįsi žengti ir didesnį — palikusi nekenčiamą darbą ar netikusį vyrą susirasi tai, apie ką svajojai visą gyvenimą.

 

 

Jie nesijaučia kalti

 

Savigrauža — labai mėgstama mūsų veikla. Teisė rinktis, be laisvės, mums suteikė ir nepaliaujamą kaltės jausmą, kad pasirinkome neteisingai. Jei sėkmingai kopiame karjeros laiptais, jaučiamės kaltos, kad neskiriame pakankamai laiko namams bei draugams. Jei pasineriame į artimųjų rūpesčius, kenčiame dėl primirštų profesinių ambicijų. Tuo tarpu vyrai, regis, dėl nieko nekvaršina galvos — jiems gerai taip, kaip yra. Na, tai nevisiška tiesa. Adelaidės universiteto profesorius Johnas Brebneris, atlikęs nuodugnią psichologinę 7 tūkstančių vyrų ir moterų apklausą, nustatė, jog vyrai, kaip ir moterys, jaučia kaltę. Tik jie tą jausmą geba lengviau įveikti. Tai ir yra esminis skirtumas. Moterys pernelyg ilgai ir kone mazochistiškai rymo ties savo kalte ir kitais liūdnais jausmais. Be paliovos narplioja, kodėl taip nutiko ir kaip blogai tai baigsis. Maža to, jos nuolat su kitais aptarinėja savo liūdnus potyrius, kaskart iš naujo išgyvendamos širdgėlą. Galbūt tai ir padeda suartėti, tačiau tų artimų santykių kaina — mūsų emocinė gerovė. Tad ko dar stebėtis, kad depresija sergame tris kartus dažniau nei vyrai? Jie, užuot analizavę tai, ko neįmanoma pakeisti, mieliau imasi malonios veiklos, kuri padeda užsimiršti. Pavyzdžiui, sekso. Vyrams seksas — būdas pabėgti nuo problemų ir atsipalaiduoti. O mes turime atsipalaiduoti ir pamiršti problemas, kad galėtume mylėtis.

 

Kai kuriuos kovos su kalte metodus tikrai vertėtų perimti iš vyrų. Pavyzdžiui, praktiškumą. Neteisingai įskaudintos kolegos mes paprastai mąstome: “Jis su manimi blogai pasielgė. Bet juk aš dėl to nekalta…” Tuo tarpu vyras, patekęs į tokią padėtį, manytų: “Jis su manimi blogai pasielgė. Rytoj griežtai su juo apie tai pasikalbėsiu”. Mąstydama apie galimus blogus padarinius sugalvok bent tris įmanomas geras išeitis. Arba įvertink situaciją iš laiko perspektyvos. Ar po penkerių metų tai, dėl ko šiandien graužiesi, bus bent kiek svarbu? Vis dėlto svarbu? Tada įsivaizduok save po dešimties. Susiplanuok kaltę — skirk savigraužai laiko, tarkim, nuo 16 iki 17 valandos. Jei kaltė užgriūva kitu laiku, pasiūlyk jai palaukti. Pamačiusi, kad jau neblogai sekasi kovoti su viduje kirbančiu kirminu, apdovanok save. Ir nesijausk dėl to kalta.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Jie nesiknaisioja po žodžius - man tik to išmokti reikėtų :mention:

Kartais tikrai per daug suku galvą apie tai ką vienas ar kitas žodis galėtų reikšti.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

...Kaip norieciau visa tai ismokti.... :flowers: :flowers:

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Dievas sukure vyra ir moteri lygius , jis sukure juos (mus ) skirtingus.....

 

jai ir moteris ismoktu visu situ dalyku..... ar butu idomu vyruj gyventi su tokia moterimi?

 

CECHOVO pastebejimas

Jei moteris brangina jusu laika ir nervus – niekuo nesiskundzia, nezirzia ir nekelia skandalu, tai reiskia, kad ji jums abejinga.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Prisijunkite prie pokalbio

Jūs galite rašyti dabar, o registruotis vėliau. Jeigu turite paskyrą, prisijunkite dabar, kad rašytumėte iš savo paskyros.

Svečias
Parašykite atsakymą...

×   Įdėta kaip raiškusis tekstas.   Įdėti kaip grynąjį tekstą

  Only 75 emoji are allowed.

×   Nuorodos turinys įdėtas automatiškai.   Rodyti kaip įprastą nuorodą

×   Jūsų anksčiau įrašytas turinys buvo atkurtas.   Išvalyti redaktorių

×   You cannot paste images directly. Upload or insert images from URL.


×
×
  • Sukurti naują...

Svarbi informacija

Informuojame, kad šiame puslapyje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su Privatumo politika.