Nepasiduokite bendro gyvenimo krizei

:flowers:

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už

rankos ir iš...tariau: "noriu tau kai ką pasakyti". Ji atsisėdo ir

tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.

Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie

ką tiek laiko galvojau. "Aš noriu skirtis"... - ramiu balsu pradėjau

pokalbį.

Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai

paklausė: "Kodėl?"

Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: "Tu

ne vyras!". Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus

į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet

vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O

jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.

Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose

sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės

akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius.

Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo

svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš

negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai.

Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam

pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys

apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo

tvirtą ir aiškų pavidalą.

Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji

kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu.

Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.

Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau

ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.

Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji

tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį

abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė

paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus,

ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.

Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs

priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.

Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš

miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau,

nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.

Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai

nusijuokė. "Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks

susitaikyti su skyrybomis", - su neslepiama panieka balse pasakė ji.

Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau,

jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų,

abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių,

net suplojo rankomis: "tėvelis neša mamytę!" Jo žodžiai suspaudė man

širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų -

visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai

paprašė "nesakyk sūnui apie skyrybas". Aš linktelėjau galvą. Tie jos

žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės.

Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į

automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.

Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės.

Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš

suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką... Pastebėjau, kad

ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę

žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau,

ką aš padariau su ja.

Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo

jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo

metų man.

Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau

to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti.

Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.

Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo

gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso:

"visos mano suknelės išaugo". Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek

suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva

ją nešti.

Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir

kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos

galvą.

Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: "tėveli, laikas nešti

mamytę". Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo

svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų

arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau

persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas

iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo

mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje -

lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.

Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas

ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą.

Stipriai ją glausdamas, pasakiau: "aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime

taip trūko artumo".

Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją

neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs

persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė

Rasa. "Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis" - ištariau jai.

Ji pažvelgė į mane su nuostaba. "Ar tu karščiuoji?" - ištarė ji,

bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. "Atleisk Rasa,

bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus

greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų

kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas

kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną

įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis

mus išskirs".

Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per

veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn

ir skubėjau link automobilio.

Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių

puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors

užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau "aš nešiosiu tave ant

rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs".

Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide.

Greitai užlipau laiptais į viršų... mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.

Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs

su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji

suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų

nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną

mėnesį...

Dabar - bent jau sūnaus akyse - aš vis dar mylintis vyras...

_______________

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes

išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir

didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems,

bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo

sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie

daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.

Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.

Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda,

nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums

primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome.

Laimingos santuokos Jums, mielieji

Perskaičius pasidarė taip liudna... Mes kartais taip užsimirštam, pykstam...nevertinam vieni kitu

o jei kokia istorija,negaliu sulaikyti asaru :blink: :hm: tikrai manau daznai gyvenime daug ko neivertiname :) :D

Kokia graži, bet labai liūdna istorija... :) :D , net gumulys gerklėj stovi...

Ko cia bliaunat :)

Man tai nei silta nei salta nuo tokiu istoriju, neveikia manes

Tokių istorijų, kaip kad iš"meilės romanų" serijos yra tikrai daug. Vieni jas mėgsta, kiti ignoruoja. Šiaip jau moralas aiškus - turėtumėm būti artimesni ir atidesni savo gentainiams. Visiems: ne tik vyrui ar žmonai, bet ir tėvams, net ir vaikai neturi jaustis atstumti, net ir šuo su kate, jei kažkada buvo priimti į mūsų šeimos ratą.

Būkit išradingos, mielosios, gundančios ir labai protingos.

Norite ypač romatiško vakaro dviems, bet nežinote ką padaryti tokio unikalaus ir nepakartojamo, kad mylimasis liktų nuoširdžiai susižavėjęs? Jaudinatės, kad tikrai tobulo vakaro neištvers jūsų kišenė ir nuolat žadate palaukti tam tinkamos progos? O gal baiminatės, kad kažkas nepavyks ir jausitės kvailai?

Amžini pažadai, atsikalbinėjimai, nukėlimai... Pateikiame jums keletą naudingų patarimų kaip susikurti ypatigai romantišką vakarą be jokios progos.

Minčių lietus

Jeigu romantiškas vakaras domina ne vieną iš įsimylėjėlių, bet prie jo linkę prisidėti abu, vakaro organizavimas tampa žymiai paprastesnis. Nors romantiką vyrai ir moterys dažnai supranta skirtingai, tačiau visuomet galima atrasti ir abiems pusėms priimtinų dalykų. Susėskite ir ant atskirų popieriaus lapelių surašykite visas mintis, kurios tik šauna į galvą įsivaizduojant romantišką vakarą. Mintys neturi būti rišlios, tai gali būti visiškai padriki žodžiai, pavyzdžiui: aš, tu, fontanas, bučinys, valtis, mėnesiena ir t. t. Po to apsikeiskite lapeliais ir neabejotinai įžvelgsite vienas kito žodžiuose galybę įdomių idėjų romantiškam vakarui, o gal net keliems vakarams.

Išlaikykite paslaptį

Jeigu vis dėlto nusprendėte romantišką vakarą organizuoti savo nuožiūra ir taip nustebinti savo antrąją pusę, neprasitarkite visų vakaro planų. Paslaptingumas veda iš proto, tačiau nežinojimas padeda padaryti įspūdingesnę staigmeną. Nesvarbu ar nuspręsite savo mylimąjį nuskraidinti į Paryžių, pasiplaukioti upe mėnesienoje, ar nusivesti į ką tik pasirodžiusį romantišką filmą kino teatre. Viską galima apvilkti nežinomybės drabužiu: susitarti susitkiti oro uoste, nes reikia pasitikti atskrendančią senelę, ir visai netikėtai pranešti, kad tai romantiškų staigmenų vakaras, todėl kelionės tikslas nežinomas. Galbūt užrišite savo mylimąjąm akis ir jį, visiškai „aklą“, nuvesite prie jūros pasigrožėti saulėlydžiu, o gal švarko kišenėje paliksite paslaptingą laiškelį su užrašu „19 val. Laukiu tavęs miesto aikštėje. “ — tai priklauso tik nuo jūsų vaizduotės ir išmonės.

Nepamirškite smulkmenų

Romantiškam vakarui labai gali padėti įvairios tik jums abiems svarbios smulkmenos. Jeigu jūsų mylimasis mėgsta tam tikro autoriaus poeziją — pasistenkite, kad vakaro metu ji visai netikėtai nuskambėtų. Jeigu jūsų antoroji pusė turi mėgiamiausią patiekalą — paruoškite jį. Jeigu judu sieja meilės daina — pasistenkite, kad vakaro metu mylimasis ją išgirstų arba padainuokite ją pats. Jeigu yra kokia nors judviem labai svarbi vieta — nukeliaukite ten. Kiekviena, net ir menkiausia smulkmena nuspalvis jūsų vakarą kitokiomis spalvomis.

Planas B

Jeigu nesate tikras, kad jūsų sugalvota idealaus vakaro veikla patiks ir jūsų antrajai pusei, pasirūpinkite planu B. Kitaip sakant, sugalvokite kelias veiklas per vieną vakarą. Pavyzdžiui, papietavus jūsų mėgiamame restorane, pasivažinėkite meilės karieta ar pasivaikščiokite gražiame parke, pasitaškykite fontane ar tiesog pasikalbėkite sėdėdami ant suoliuko. Jeigu vakarą suplanavote namuose, jis taip pat neturi apsiriboti viena veikla ir būti nuobodus! Nesvarbu ar vakarą nuostabiu padarys ypatinga vakarienė žvakių šviesoje, po kurios atsidursite burbulų vonioje gerdami šampaną ar romantiškai pasiplaukiosite valtimi ir nuogi išsimaudysite mėnulio akivaizdoje — nors viena iš suplanuotų veiklų tikrai patiks ir jūsų antrajai pusei. Kas vieniems atrodo banalu ir lėkšta, kitiems gali pasirodyti itin tinkama. Svarbiausia, pačią romantiškiausią vakaro dalį palikite pabaigai.

Rizikuokite

Nesistenkite suplanuoti viso vakaro iki smulkmenų, nes tuomet tikrai kas nors nepavyks. Buvimas kartu turi būti malonus ir jums, juk nenorite vakaro metu nuolat sukti galvos „o kas toliau... įdomu ar jau viskas paruošta... kad tik jam patiktų...“. Nebijokite rizikuoti, juk jūs puikiai pažįstate savo mylimąjį ir tikrai geriausiai žinote kas jam patinka. Galbūt jūs esate ekstremalų porelė, todėl šuolis parašiutu būtų pati romantiškiausia veikla pasaulyje, o banalus šampanas ir rožių žiedlapiai lovoje jus varo iš proto. Stenkitės įsiklausyti į vienas kito norus ir susikursite tikrai patį romantiškiausią vakarą, kurį norėsis pakartoti dar ir dar kartą.