Sophia

kad tavo žodžiai dievui į ausį...

o aš net negalėčiau įvardinti mėgstamiausios, man jos beveik visos patinka negalėčiau gyventi be jų

nu kuo toliau tuo labiau nusiviliu pastaruoju metu visai net 2lt neišlošiam

aš galvoju kad geriau būti mylimam, nei mylėti ir už tai nieko negauti (egoistė)

bet aš iš tikrųjų pavydžiu tiems žmonėms kurie vienu metu gali skaityti kelias knygas, fainai nu aš niekaip negaliu, turiu pabaigti vieną o tik paskui imti kitą

nu žinok paskaičiau ir baisu pasidarė tikrai labai užjaučiu nemaloni situacija bet kad net nepasveikino ir nepasinaudojo praga susitaikyti tai jis tikras KVAILYS arba labai protingas, gal jam taip patogiau, o gal jis net nenori taikytis bet vistiek man labai gaila tavęs :) :( laikykis

taip taip taip dabar skaitau apie Budą, labai nuramina, toks geras jausmas kai ją skaitau :) :(

galvoju kad niekad nepmirši, galima užsimiršti, bet pamiršti ...nemanau

mes su tėvu išsiskyrę, ir aš ištekėjus antrą kartą :) vakar pasakiau labai greižtai taisykles , bet supratau kad jis jų nesilaikys nu aš irgi nenusileisiu pažiūrėsim kas išeis

kaip visada gražuolės foto :wub1: :wub1: :)

kaip fainai :D aš irgi noriu užsidėti šaunuolė kicule :wub1: :wub1: :)

nu super super :wacko: ačiū mergaitės, kaip aš ankščiau čia neužklydau :( :( :(

ne vyrukai, bet saldainukai

Geiste, tai ir yra visas piktumas dėl jo jinai nori būti geresnė už mane už tai ir daro tokias nesąmones supranti bet aš savo vaiku rūpinuosi supranti, jei nesirūpinčiau, man būtų nesvarbu ką jisai daro, nevesčiau pas psichologus ir pati ten nesėdėčiau, savo laiko negaisčiau ir t.t. šendien perskaičiau nemažai literatūros, yra du tipai vaikai taip daro kai tėvai nesirūpina savo vaikais ir kai vaikai yra labai išlepinti supranti, tai mano vaikas yra išlepintas, ir aš niekada nesutiksiu kad nesirūpinu savo vaiku jei nesirūpinčiau visai dėl jo nepergyvenčiau

tikrai, žinai kas įdomiausia daugiau taip nedaro atrodo pastovi puse minutės, bet labai gerai veikia

nu tikrai nemaloni situacija, užjaučiu tave

Ikimokyklinukas ir masturbacija: išsigąsti ar ne? Anot Vikipedijos, masturbacija (lotynų k. manus – ranka + stupro – išniekinu; arba onanizmas pagal Biblijos personažą Onaną) – lytinio malonumo (orgazmo) siekimas dirginant savo lytinius organus ar erogenines zonas. Daugiausiai rašoma apie suaugusiųjų ir paauglių masturbaciją. O kaip vaikai? Nors tai tema, apie kurią kalbame (ypač Lietuvoje) retai ir nedrąsiai, reikia pripažinti, kad tai egzistuoja. Demistifikuodami šį reiškinį lengviau atsikvėpsime. Bent jau aš taip pagalvojau perskaičiusi keletą straipsnių šia tema. Kada masturbuojasi vaikai? Dažniausiai, kai jie nuobodžiauja, žiūri televizorių (!), mieguisti arba…išgyvena stresą. Vaikai dažnai masturbuojasi ne tik dėl malonumo, bet ir…norėdami pasijusti saugūs. Retkarčiais masturbuotis ikimokykliniame amžiuje - normalu. Manoma, kad tai daro net iki trečdalio šio amžiaus vaikų, nes jie tyrinėja savo kūną taip atrasdami ir jautrias kūno vietas. Maždaug trijų mėnesių kūdikis “atranda” savo rankas, vėliau - kojas…taigi nereikia stebėtis, kad tam tikru metu vaikas atranda ir lytinius organus. Jeigu vaikas pajaučia malonumą save liesdamas, tai…nori tai pakartoti. Iš tiesų patiko vieno autoriaus mintis: masturbacija ikimokyklinio amžiaus vaikui yra tas pats, kas čiulptuko čiulpimas kūdikiui. Neįprastas ir drąsus palyginimas, ar ne? Tačiau - jei susimąstai - ne toks jau ir “kvailas”! Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad odos suerzinimas ar infekcija nebūna masturbacijos priežastimi. Nuo jų dažniausiai skauda arba niežti, todėl vaikas trina/kasosi ir pan., o tai visai kas kita, nei masturbacija. Jeigu vaikas kartą masturbavosi, didelė tikimybė, kad darys tai dar kartą. Sulaukę maždaug penkerių/šešerių metų vaikai jau žino, ką darome viešai, o ko - ne, todėl dažniausiai masturbuojasi savo kambaryje ar kitoje asmeninėje erdvėje. Tačiau…ką daryti tėvams? - Nesistenkite vaiko “perauklėti”. Susitaikykite su mintimi, kad vaikas “išmoko” ir kad jam tai…patinka. Jūs galite kontroliuoti tik tai, kur TAI vyksta. Pasakykite vaikui, kad tai, ką jis daro, yra normalu, tačiau neturėtų būti daroma viešai. Tik neignoruokite, nes vaikas - kaip ir jūs - gali iš nežinojimo prisigalvoti visko. Arba susilaukti kritikos iš suaugusiųjų ir pajuokos iš vaikų. - Ignoruokite, jei vaikas masturbuojasi atsigulęs miegoti. Netikrinkite jo. Nepamirškite, kad vaikui TAI dažnai suteikia saugumo jausmą. - Jeigu vaikas masturbuojasi ne savo kambaryje, visų pirma, tai pamatę, pasistenkite nukreipti vaiko dėmesį. Duokite užduotį, kuriai atlikti vaikui reikėtų “naudoti” rankas. Jeigu nepavyksta, taip ir pasakykite: žinau, kad tau malonu, tačiau nemandagu tai daryti prie kitų žmonių. - Straipsniuose siūloma tėvams pasikalbėti apie tai su auklėtojomis darželyje: kad jos žinotų ir elgtųsi taip pat kaip ir jūs. Va čia tai aš, manau, Lietuvoje apie tai nesipasakočiau. Nebent…nebent išties manyčiau, kad mano vaikui bus nuo to geriau. Nes mąstant apie tūlą auklėtoją, tai po to dar gali būti blogiau, o ne geriau… - Kreipkitės į specialistą (pediatrą ar psichologą), jei manote, kad jūsų vaiką išmokė masturbuotis kas nors kitas, jei jūsų vaikas nori masturbuoti kitus ir jei vaikas - net jums keletą kartų apie tai pasikalbėjus - nesiliauja masturbuotis viešose vietose. - Masturbacija tikrai nekenkia kūnui ir nesukelia jokių nukrypimų. Vaikas, kuris masturbuojasi, yra normalus. Masturbacija - irgi ne kokia baisa pabaisa. Masturbacija padarys emocinę žalą tik tuo atveju, jei suaugusieji reaguos nenormaliai (gėdins, šaipysis, bars ir pan.), jei vaikui suformuos nuostatą, kad tai “nešvaru” ar gėdinga.

man labai patiko kaip tik neseniai pati pradėjau taip daryti, oadbar dar ir straipsnė radau Bausmės vaikams. V. Pasėdėki minutėlę…ar taikote šią “auklėjamąją priemonę”? Turiu pripažinti, mums “minutės pertraukėlės” efektyviausios su Augustu. Tuo tarpu Vilhelmui labiausiai tinka nusiraminimas kitame kambaryje (tiek laiko, kiek JAM reikia), o Mortai…vis dar įvairovė:)Kadangi nemažai tėvų vis dėlto taiko šią priemonę, pagalvojau, kad galima ją išsamiau aprašyti (nors kai kas kartosis, ką jau esu rašiusi anksčiau). Visų pirma, minutėlės pertraukėlė yra efektyviausia, kai skiriama laiku. O kada yra tas “LAIKU”??? Kaip teigia dr. Dana Chidekel, „minutės pertraukėlės“ pavadinimas pasiskolintas iš sporto. Prisiminkime, kada treneris prašo minutės pertraukėlės? Ar tada, kai nori, kad žaidimas (elgesys) pasikeistų, ar jau post factum (kai jau šaukštai popiet, t.y. nepageidautinas poelgis jau padarytas)? Taip, treneris nelaukia, kol žaidimas bus pralaimėtas, pertraukėlės jis prašo tada, kai žaidėjams, ima nesisekti,– treneris siekia išvengti pralaimėjimo. Taip reikėtų elgtis ir su vaikais. Minutės pertraukėlė turi padėti vaikui „susiimti“, kol jis dar nepadarė nieko blogo. Minutės pertraukėlės tikslas – išmokyti vaiką kontroliuoti savo elgesį. Taigi…kada skirti minutės pertraukėlę, kad ji būtų veiksminga? Parinkau medžiagos, ką siūlo kiti specialistai: 1. Įspėkite. Jeigu matote, kad vaikas tuoj praras savikontrolę, įspėkite jį: „Matau, kad jau pernelyg įsišėliojai ir jau nebegali sustoti. Pats žinai, kad dėl tokio elgesio dažnai susipykstate su broliu. Jei nenusiraminsi, reikės minutės pertraukėlės“. Klausiate, kodėl vaikui reikia aiškinti? Ogi, todėl, kad jis suprastų, kas iššaukia nepageidautiną jo elgesį (pavyzdžiui, per didelis siautėjimas). 2. Jeigu vaikas po įspėjimo nenusiramina (t.y., nepadaro, ko prašote), skirkite jam minutės pertraukėlę. Jeigu sodinsite vaiką ant kėdės, ta kėdė turi būti atokiau nuo ,,netinkamo poelgio“ vietos, tačiau pakankamai arti, kad vaiką matytumėte. Kai kurie tėvai pastato vaiką į artimiausią kampą arba ant laiptų. Kai vaikas pasielgia netinkamai, pakartokite jam taisyklę, kurią pažeidė ir išveskite nusiraminti. Dauguma jaunesnių nei trejų metų vaikų lengvai nepaklus, vadinasi, jums gali tekti mažylį į bausmės vietą nunešti. Būkite pasirengęs protestams ir ignoruokite juos. Jau rašiau, kad rekomenduojaama vaikui ten pasilikti tiek minučių, kiek jam metų. Kad geriau suprastų, galite įsigyti smėlio laikrodį arba žadintuvą: būsi čia tol, kol išbėgs smėliukas/suskambės laikrodis. Svarbiausia, bausmės metu nebūtų JOKIŲ pramogų: nei maisto, nei žaislų, nei televizoriaus, nei pokalbių su jumis ar broliuku/sesute. NIEKO. Jeigu vaikas ant kėdės išdykauja arba vis nuo jos pašoka, prieikite ir švelniai, bet tvirtai palaikykite tiek, kiek reikia. Gali prireikti ne vieno karto, kol vaikas supras, kad jūs nejuokaujate, tačiau vieną dieną tikrai išmoks ramiai išlaukti skirtą laiką. Jam pasibaigus (jei vaikas jau kalba ir yra vyresnis nei trejų metų), paklauskite, ar žino, kodėl jį nubaudėte: taip sužinosite, ar mažylis suprato, už ką buvo bausmė ir kaip jam elgtis, kad vėl nebūtų nubaustas. Jeigu vaikas mažesnis, šią dalį praleiskite. 3. Kad ir kokio amžiaus jūsų vaikas, po bausmės (ir jos aptarimo) nebepriminkite jam jo netinkamo elgesio, būkite malonus ir elkitės taip tarsi nieko nebuvo atsitikę: vaikas turi žinoti, kad bausmė nėra begalinė, kad jūs jį mylite ir džiaugiatės, kai jis elgiasi gražiai ir jūsų klauso. 4. Kai vaikas gražiai elgiasi, nepamirškite jo pagirti. Jei vaikas gaus pakankamai dėmesio elgdamasis gražiai, jam bus mažiau pagundos gauti dėmesio elgiantis blogai. Minutės pertraukėlė yra efektyviausia, kai vaiką „pričiumpate“ pakėlusį ranką kam nors trenkti, pasirengusį įdrėksti, mesti daiktus ir pan. Minutės pertraukėlė daugiau yra skirta apmąstymams, ką galima būtų daryti kitaip, o ne bausmės laikui „atkentėti“. Tačiau svarbiausia – kaip ir visada auklėjant vaikus – nuoseklumas ir kantrybė. Jeigu matote, kad minutės pertraukėlės neefektyvios, imkitės kitų auklėjimo priemonių, tačiau jei nepritrūksite kantrybės ir būsite nuoseklūs, dauguma vaikų suvoks jūsų ketinimą išmokyti jį kontroliuoti savo elgesį.

jis iš pamokų nebėga o iš vienų namų į kitus eina tidėl kad jam ten geriau, ten pildomi visi jo norai, supranti, valgyt picos karšti sumuštiniai, pamokų nereikia daryti, bent jau tenm netikrina jų taip kaip aš, kieikvieną pamoką atskirai turi atsiskaityti bet nieko šendien jau grįžo tik viena žinau, ne visada kalti tėvai, aš darau viską kad būtų geriau, bet jam nė motais, jis nieko nemato aplink save tik patį save žmonės kurie yra išdirbę su tokiais vaikais po 15 - 20 metų ir daugiau, ir prisižiūrėję visokių vaizdų, tėvų nekaltina kad blogai augina vaikus (nekalbu apie asocialias šeimas)

čia reikėtų Geistei paskaityti Vilma Kuzmienė Psichologė psichoterapeutė Tėvai paauglius pas psicholgą dažniausiai atveda todėl, kad: jie nieko neklauso, elgiasi įžūliai, atsisako eiti į mokyklą arba praleidinėja pamokas, laiką leidžia abejotinose kompanijose, pabėga iš namų, negrįžta nakvoti, atsisako normaliai valgyti, nes laiko save “per stora”, rūko, geria, vartoja narkotikus, mušasi, vagia ir tt. Šis sąrašas tikrai dar nepilnas - yra dar daugybė problemų, su kuriomis tėvai susiduria augindami paauglį. Tai, ką išvardinau, žinoma nėra nustatyta “norma” kaip turi vykti paauglystės krizė, tačiau tokios problemos paauglystėje pasitaiko gana dažnai. Tačiau vistik yra kai kurios krizės išgyvenimo “normos” - tos, kurios sutinkamos dažniausiai. Tėvai šiuos dalykus išgyvena kaip stiprius ir negrįžtamus pokyčius savo vaikuose: vaikas pradėjo blogai mokytis staiga, tėvai pilnai netenka savo autoriteto, beveik į visus tėvų sakinius vaikas atsako protestu - audringu arba pabrėžtina tyla, daug laiko praleidžia bendraudamas su draugais, didelė nuotaikų bei aktyvumo kaita, jis visiškai negalvoja apie būsimą karjerą ir apie ateitį aplamai, vaikas jau turi savo paslapčių, mažai pasakoja apie savo gyvenimą, kažką “slepia”. Susidūrę su tokiu pasikeitusiu vaiko elgesiu, tėvai dažniausiai galvoja, kad kažką “praleido” auklėdami savo atžalą. Ir kad jų vaikas jau niekada nebebus toks geras, koks buvo anksčiau. Pirmasis punktas tikrai neteisingas. O antras teisingas dalinai - vaikas vėl bus geras, dar daugiau - jis geras jau ir dabar, bet jis niekada nebebus toks, koks buvo seniau. Psichoterapeutai aiškina tėvams, kad bręstantis paauglys pradeda prasčiau mokytis todėl, kad jo dėmesio centras nukrypsta kitur - jam dabar svarbiausia yra bendravimas, apmąstymai, savo tapatumo bei atsakymo į klausimą “kas aš?” paieškos. Bendravimas paaugliui tampa labai svarbiu. Taip nutinka todėl, kad būtent bendravimas padeda vaikui atsakyti į šį svarbų klausimą. Nuotaikos ir aktyvumo svyravimai aiškinami hormoniniais pakitimais organizme ir greitu augimu - apie tai žino visi tėveliai. Jis mažai pasakojasi apie save, nes atsiskiria psichologiškai, iš jo “išsirita” suaugęs... Ir apie ateitį jis negalvoja, nes jo galva ir kūnas nelabai suspėja ir su dabartimi... Normaliu, sėkmingu atveju, paaugystės krizė praeina per porą metų, palikdama vaikui labai svarbius naujai susiformavusius darinius ir įgūdžius: naujas suaugęs kūnas, išvystytas savęs tapatumas, didelė psichologinė autonomija ir savarankiškumas, tarpusavio santykių ypatumų pažinimas, sugebėjimas tyrinėti save ir sugebėjimas galvoti apie savo ateitį. Nauja kokybė tikrai verta to, kad mums, suaugusems, tikrai verta pasistengti išgyventi tą krizę kartu su savo vaiku - ir išgyventi ją su minimaliais praradimais. Tačiau tėvai sako - “bet gi yra vaikų, kurie šios krizės neišgyvena, ir nieko..?” Štai būtent, kad NIEKO”. Gali būti dvi galimybės: arba vaikas išgyvena užslėptą krizę, arba “peršoka” per ją negaudamas to, ką turėjo gauti krizės dėka, ir lieka su “niekuo”. Krizės nebuvimas, jos “peršokimas” sukelia labiau apverktinas pasekmės nei tos problemos, su kuriomis paauglys turi susidurti, kaip jam numatyta gamtos.

mano mama

nu negaliu taip užsijuokiau ačiū etaruj tikrai nuotaiką pakėlei

SVEIKINU SU GIMTADEINIU

nu jo geriau nereikia bet gal ten kiekvieną dieną nežais, gal tik savaitgaliais, jei taip tai dar būtų pakenčiama laikykis nicole

:wub1: :lol: tikrai