Kalėdos

Ar žinot, kad Kaledas lietuviai švesdavo gerokai ankseiau nei gime Kristus?

Žinau.Ir dauguma bažnytinio švenčių yra ne bažnyčios sugalvota,bet perimta iš pagonio.Del to ir netikintys jas šveneia.Nors šiaip tas privalomas šventimas užknisa kartais negyvai.

?iaip tai adomu kodel Kristaus gimtadienis ?vemeiamas dvi dienas ir kur nurodyta tiksli diena, nes kiek girdejau, bei skaieiau, tai biblijoj apie tokia data neu?siminta.

O del tos 'daugumos', tai kiek ?inau, tai visos. Ankseiau domejausi pagonybe, skaitinejau, tai visos pagonio ?ventes pervardintos, pagra?intos ir dabar jau laikomos kataliko. Kitose ?alyse, kur tikejimai buvo kitoki, pvz Graikija, Italija ir kt. jo senosios ?ventes irgi buvo pritaikytos ir paverstos kataliki?kom (krik?eioni?kom), ka?in ar yra bent viena grynai krik?eioni?ka ?vente...

o as nezinojau....

Tai pati didžioji žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX a. pab., kol dar buvo švenčiamos trys ar net keturios dienos ta dingstimi “ kad ledai javų neišmuštų” (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienos dar buvo švenčiamos XX a. pradžioje ir dabar, po Nepriklausomybės atgavimo. Kuo išsiskiria Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje? Tai aiškiai sena agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Pasaulis Kalėdas , kaip Kristaus gimimo prisiminimą švenčia nuo IV m. eros amžiaus, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas, su Naujųjų Metų šventės sakralumą. Pamatysime, kaip ims gerėti ir mūsų kasdienis gyvenimas.

Kalėdų šventėms viskas jau buvo paruošta iš vakaro, ruošiantis Kūčioms, nes per Kalėdas jokių darbų šiukštu negalima dirbti. O ir to laiko nebėra. Kas praleido visą naktį bažnyčioje prie gimusio Kristaus prakartės, kiti ankstyvą rytmetį i Bernelių mišias išskubėjo. Bus to laisvo laiko ir darbus nudirbti, ir pasilinksminti net iki Trijų Karalių. Sugrįžus iš bažnyčios – sotūs pusryčiai (jie ypač mieli po ilgo pasninko), nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio “Pavalgę atsigėrėme gero alaus ir kaipo naktį nemiegoję, sugulėm. Kėlėmės ateinantį rytą – rašo M. Valančius “Palangos Juzėje”. Taigi, ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramoga.

Buvo sakoma, kad reikia ne tik patiems pasisotinti, bet ir gyvulius gerai prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių pieno riebumas, pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti , kitaip javai būsią menki .Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Šis paprotys ypač būdingas žiemos šventėms. Iki Kalėdų valstiečių ūkyje jau būdavo nupenėtos skerdimui skirtos kiaulės Užtat Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Štai M. Valančius rašo: “Vos į kiemą įėjom, sugrįžę iš Bernelių mišių, pakvipo mums lašiniai, visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega... kyšojo vidury bliūdo”. Buvo paprotys Kalėdų pusryčiams patiekti virtą kiaulės galvą. Kiauliena – būdingas Kalėdų patiekalas ne tik mūsų, bet ir kaimyniniuose kraštuose.

Pamiegoję ir pailsėję pirmąją Kalėdų diena niekas didelių linksmybių nekeldavo. Jaunimas susirinkdavo pažaisti, “pašposinti”, padaionuoti. Kaimo moterys dažniausiai susirinkdavo vienon trobon ir giedodavo “bernelius”, kitas dainas, eidavo ratelius, žaidė (Jucaičiai, Šilalės raj.). Pirmoji Kalėdų diena dažniausiai būdavo rami, lyg pasiruošimas antrosios dienos šurmuliui.

Antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Vienas iš charakteringiausių antrosios Kalėdų dienos ir viso tarpukalėdžio (iki Trijų Karalių) papročių buvo ir yra jaunimo grupių, vadinamųjų “kalėdotojų”, “bernelių”, “čigonų” ir kt. Vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse vienas būdavo vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tik pakviesti, Štai kaip tai aprašo M. Valančius: “ ...pradėjo loti šunys ir kažin kas brakšt, brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: “Kas čia?” - “Mes susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?”Šis atsakė: ”Roda, roda. Tuoj įėjo keturi vyrai: trys jauni, o vienas senas,žilas. Pagiedojo “Sveikas Jėzau mažiausias”, ir tarė senis: ”Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti.. sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės”. Šeimininkas ęsą jiems padėkojo, pasodino, atnešė alaus ąsotį. Tiems begeriant atėjo kiti sveikintojai. Taip per naktį pereinančios kelios sveikintojų grupės. Prof. P. Dundulienė teigia, kad Kaltanėnų apylinkėse (Tauragės apskr.) bernelių grupę sudarydavo 12 jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešinų botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu. Prieš ateidami į kiemo namus, jie ”vaikydavę piktąsias dvasias” krūmuose, triukšmaudavę, paskui įsiprašę priimant, giedodavę šventas giesmes, linkėdavę šeimininkui gerų ateinančių metų, derliaus, būdavę pavaišinti.

Aukštaitijoje “bernelių” būrį surinkdavęs Kalėda, dar vadinamas Sidabru. Senis Kalėda būdavo apsivilkęs vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su “kupra”, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: “Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą, pilną turtų – laimę, derlių ir kitokį labą.Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielyly, kad būtų gražios.” Įleistas į vidų berdavo užstalėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus lionkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Dzūkijoje populiariausios giesmės buvo su referenais “Kalėda”, “Leliumai”, “atvažiuoja šventos Kalėdos” ir kt. Tokios dainos būdavo dainuojamos ir per adventą iki Trijų karalių.Dainose obelėlės, grūšelės, bitelės ir kt. Įvaizdžiais poetizuojamas mergelės grožis, Jaunystė, minimas jos tykantis sakalėlis – bernelis, ieškąs uošvio dvaro, savo pabėgusio žirgelio, ar medžiotojas – piršlelis. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Pats Kalėda, tai protėvio, ateinančio iš požemio karalystės –“ ano pasaulio”, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis savo išvaizda būtinai skiriasi nuo šio pasaulio gyventojų , oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų palaiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus – vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti.

Kalėdotojai turėjo mokėti gražiai pagiedoti “bernelius”. Jeigu pagiedodavo, juos įsileidę vidun vaišindavo vėdarais, kugeliu, burokiniu alum, paskui linksmindavosi – šoko ir dainavo.

Seni žmonės atsimena, kai kalėdotojai eidavo per kaimą, visi sekdavo, kad jie užeitų į kiekvieną trobą. Tik tada bus galima tikėtis, kad tais metais kaimą aplenks nelaimės. Kalėdojimui buvo priskirta apsaugos funkcija, tiesa, jau antrinė. Kalėdotojai buvo laimės nešėjai. Atėję į trobą jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas, kaip ir visuose virsmuose, reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Tačiau svarbiausia – kalėdotojų linkėjimai ir laiminimai. Jie buvo tikroji Kalėda ž dvasinė dovana. Po nepaprastos Kalėdų nakties toji dvasinė dovana, tarsi, raugas, įraugdavo ateinančių metų dienas.

Senieji kalėdotojai atnešdavo dvasinę dovaną. Kalėdotojus vaišindavo ir jiems duodavo materialinę kalėdą. Nykstant seniesiems kunigams, kalėdojimo paprotį perėmė persirengėliai, vaikai ir ubagai. Pamažu dvasinę Kalėdų dovaną – linkėjimus ir laiminimus pradėjo išstumti materialiosios dovanos.

Nuo mūsų priklauso, ar taps Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį.

KALĖDOS

Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos - Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji - Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės - jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių - tik vakare. Svečių lankymas - antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška. Jų priedermė - gražias oracijas sakyti, kalėdines giesmes giedoti. Kalėdautojus Lietuvoje gali sutikti ir Naujųjų metų išvakarėse per vadinamąsias Mažąsias arba riebiąsias Kūčias. Jų metu vėl vaišinamasi tradiciniais kalėdiniais valgiais, tą vakarą sakomi linkėjimai, ant šventinio stalo dega blogį apvalanti žvakė, prisimenami saulėgrįžos laikotarpiui būdingi burtai, orų spėjimai.

Iki pat Trijų Karalių - įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Nuo seno įprasta tarpušvenčiu nedirbti kai kurių sunkių darbų, nes iš to, anot mūsų protėvių, gali būti daugiau bėdos negu naudos - ledai javus išmuš ir kitokios negandos lankys. Visiškai nieko negalima dirbti saulei nusileidus. Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių tęsiasi šventvakariai. Tuo laiku tik į vakarėlius rinkis, šok, dainuok, vaišinkis, mįsles mink, pasakas sek. Daugelyje Lietuvos vietų tarpušvenčiu nuo seno gali sutikti persirengėlius. Jie išmoningi, triukšmingi, visokių staigmenų iš jų gali sulaukti. Dažniausiai jie lanko tas sodybas, kur tikisi už savo dainas, muzikas būti pavaišinti, apdovanoti. Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai sutikti vaikščiojant dvylika „bernelių“. Tai dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai, ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik funkcijos buvo kitokios - jis ne dovanas dalydavo, o giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino krašto). Pirmąsias eglutes Lietuvoje pradėta puošti dar XVIII a.

Kalėdų vaišės Žemaitijoje

Tradiciškai per šventes Žemaičiuose valgyta daug ir įvairaus maisto, nes tikėta, kad tik toje sodyboje, kur namiškiai ir svečiai per šventes linksmi ir sotūs, kur šalia vargingai gyvenantis kaimynas neužmirštamas, per metus viskas gerai seksis, geras derlius užderės, gyvuliai seksis, bitės daug medaus prineš - tiems namams Dievas bus palankus. Žemaičiuose iki pat šiol gyvas tikėjimas, kad tik tas žmogus, kuris kitam gera daro, per šventes vargšų neužmiršta, po mirties gali tikėtis Dievo malonės.

Žinoma, kad senovėje pirmuosius Kalėdų vaišių kąsnelius ir pirmąsias taures gėrimų mūsų protėviai aukodavo vėlėms - maistą numesdavo žemyn (dažnai po stalu), o gėrimus išpildavo į kambario kampą. Na, o visa, kas likdavo nuo Kalėdų stalo, būdavo nunešama ir padedama ant mirusiųjų kapų.

Pusryčiams dažniausiai valgomi šalti patiekalai, daug kur ir šiupinys su kiaulės uodega. Itin mėgstamas Kalėdų valgis - troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis (kiauliena per Kalėdas simbolizuoja sotumą ir skalsą). Šventėms išverdama šaltienos (košelienos). Kalėdų dieną žemaičiai neapsieina ir be naminio pyrago, sūrio, medaus, obuolių, grybų, riešutų. Daugelis jį paskanina aguonomis, uogomis. Ant Kalėdų stalo tradiciškai dedama ir tai, kas liko nuo Kūčių vakarienės. To gero reikia neužmiršti nunešti ir gyvuliams. Mėgstamas ir alus, naminė gira.

Oro spėjimai

* Jei Kalėdų rytą šalta - tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas.

* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri.

* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.

* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri.

* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.

MĖSĖDIS (MĖSĖDAS)

Tai laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Tokiu metu nuo seno kaime žmonės dažniausiai vakarais rinkdavosi kurioje nors troboje ir užsiimdavo smulkiais žiemos darbais: kas verpdavo, siūdavo, kas pančius vydavo. Tokiu laikotarpiu kaime būdavo daug pramogaujama. Tai dienos, skirtos ir giminių lankymui - tam dabar kaip niekad laiko daug, nes svarbiausi darbai nudirbti. Iš peties tokiu metu triūsia tik tie, kas statybomis užsiėmęs, kam malkų reikia pasistoroti (pasirūpinti), kas mišką kerta.