Kūčios

Kada turi ateiti KALEDU senelis?

Zmonike, jis turi ateiti per Kalėdas, jei tik esat pagonys

Pas katalikus nėra jokio Kalėdų senio O gal aš tik neskaičiau, bet Jėzus irgi apie jį kalbėjo? Nuo senų senovės lietuviai pagonys šventė Kalėdas greičiau kaip saulės sugrįžtuves, nes nuo Kalėdų pradėdavo ilgėti dienos... Tarybų laikais ateidavo senis šaltis, kai tapom netarybiniais prisiminėm Senį Kalėda...

Bėja kaip tik nuo šiandien galit jau pradėt jų iš tikrųjų laukt.. turėtų elnias devynragis atnešantis saulę ant ragų išbėgt iš miško (kaži kaip ten mieste)... kai tik jį pamatysit - kalėdos :unsure:

O, kad pasirašė Jėzum, tai aš nieko baisaus tame nematau, nes niekam net mintis nekils, kad čia Jėzaus rašyta, bet rašant būtent taip atsiskleidžia kas norima pasakyti.

Nesu aš tokia baisinė katalikė, nesilaikau bažnyčios papročių, bet esu tikinti ir tas laiškas mane privertė stabtelt, tikiuosi, kad ir jus

Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio minkšto šieno gniūžtelę – tai prakartėlėje ant šieno kartu su avelėmis paguldyto gimusio Kūdikio Kristaus prisiminimas. Gilios senovės reliktas yra ir tai, kad per Kūčias yra pabrėžiamas prasmingas bendravimas su gyvuliais ir augalais. Šitą patvirtina tai, kad po šventiniu stalu būdavo pametami arklio pavalkai ar apynasri, paskleidžiamas nekultų kviečių pėdas.

Visada buvo stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų visi šeimos nariai, bet ir simboliškai visi, kas supa šeimą: mirusiųjų vėlės, gyvuliai, augalai. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad būtų “pilnas” skaičius. Jeigu kas nors iš šeimos narių tais metais buvo palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Ritualinė Kūčių vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodo Vakarinė žvaigždė. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių negyvulinės kilmės (pasninko) valgių. Be anksčiau minėtų aguonpienio ir kūčios, ant stalo dar būdavo dedama žuvies, silkės, grybų valgiai, avižinio ar spanguolių kisieliaus dubuo, saldžios džiovintų vaisių sriubos, obuolių (dabar ir tropinių vaisių, riešutų). Stengtasi, kad pagal išgales stalas būtų kuo gausesnis ir turtingesnis.

Senovėje esą buvę 9 patiekalai (analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei). Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi ant stalo padėti ne mažiau 12 valgių. Turėta omenyje 12 metų mėnesių. Ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui. Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Ėmęs į rankas “kūčios duoną”, Liškiavos apylinkėse šeimos tėvas tris kartus apeidavo pirkią , vis pasibelsdamas į duris. Į klausimą “Kas ca aina ?” atsakydavo “Dzievulis su kūcela in jūs grytely”. Šeimininkė atidarydavo duris ir. Sakydavo: ´Prašom, prašom , Dzievuli, su savo kūcali in mūs grytely “. Kai kur šitaip buvo nešiojama kraitelė su Kūčių valgiais, apie Švenčionėlius – sližikai. Apeigos prasmė ta pati. Šitaip buvo vaizduojamas giminės protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir gerovę. “Dzievulis sodinamas prie stalo į krikštasuolę ir prasidėdavo apeiginė vakarienė. Prieš ją tas pats šeimininkas ar kitas vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį, bites: “Ateikit kūčių”. Tai buvo tradicinė susitaikymo su visais formulė.

Tikėta, kad per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi iki Kūčių visas skolas grąžinti. Apeiti gimines, artimesnius ir tolimesnius kaimynus reikia ne vien dėl skolų. Reikia jų ir atsiprašyti: “Atleidžiu, ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas. ”Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti ramia sąžine, kad po šventės būtų galima, tarsi, naują gyvenimą pradėti. Kūčių naktį praeinamas nulinis virsmo taškas. Tai nepaprasta akimirka, kuomet atsiveria visos galimybės. Todėl tokia ir yra Kūčių naktis – nepaprastai slėpininga: kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, atsiveria dangus, o dangaus skliaute sužimba žvaigždės. Todėl per Kūčių naktį visuose namuose degdavo žiburys: žmonės budi ir meldžias. Tą naktį įvyksta lūžis – aukštyn, į viltį ir šviesą. Kūčių nakties nepaprastumas yra pamatas visiems kalėdiniams ir naujametiniams būrimams. Dažniausiai buriamas naujų metų derlius, mergužėlės buriasi ar ištekės. Jei Kūčių dieną vis dėlto apsilanko svečias, tariama, kad ateinančiais metais avys atsives daugiau avinų, jeigu viešnia – avyčių. Svarbiausias darbas Kūčių dieną kočėlu (grūstuve) molinėje puodynėje sutrinti aguonas. Iš jų ruošiamas aguonpienis: gerai sutyrintos aguonos užpilamos medumi ar cukrumi pasaldintu vandeniu ir pridedama sližikų (prėskučių, kūčiukų). Sližikai – tai maži neraugintos tešlos džiūvėsėliai, kepami specialiai Kūčių vakarienei. Pažymėtina, kad trinti aguonas – grynai vyrų darbas.