Poezija

Justinas Marcinkevičius

Meilė

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,

Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.

Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,

Vėl šaukiasi į ją. Į ją.

Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.

Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.

Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,

Parodyk, koks aš menkas.

Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas

Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,

Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.

Neperleisk niekam.

Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti

Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.

Kaip savo kūdikį mane išvystyk,

Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,

Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.

Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,

Kad visados nešiotumeis mane kartu.

BALTOJI ŠMĖKLA

Vėlyvą rudenio vakarą lietus barbeno į langą.

Vėjas taip gailiai verkė, lapai po kiemą sukosi,

O aš žiūrėjau ir laukiau, kada pamatysiu baltąją,

Šmėklą paklydusią vėjyje, prieglobsčio sau ieškančią.

Ir ji atėjo iš miško, su lapais kieme sukosi...

Pamačiusi mano žvilgsnį, prie lango priglūdo lūpomis.

Jos akys - bedugnės didelės,

Bet prašančios prieglobsčio, meilės...

Įleidau ją prie židinio, pagailo man šios belaisvės.

Daviau jai meilės spindesį, švelnumo, gailesčio ilgesį.

Ji verkė savim, be ašarų, paprašė plunksnos ir rašalo.

Kai saulė mane pažadino, jau pusiaudienis artinos.

Ant sienos išvydau užrašą,

Gražiai išvedžiotą - ačiū.

Meilės himnas

Dviejų širdžių ištikima draugystė

Jokių nepaiso kliūčių kelyje.

Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją

Sutriuškina klasta ir išdavystė.

Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,

Kuri nė mirksniui nepaliauja degti

Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,

Kai laivą svaido viesulai pikti.

Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;

Jai visagalis Laikas nebaisus,

Kuris naikina lūpų radastus

Ir iš visų tą pačią duoklę ima.

Jei tau meluoja posmai šių eilių, -

Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…

Viljamas Šekspyras

Lauk Manęs

Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. -

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos

Tulpes, ramunes.

Negyvuos žiemos speiguos

Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,

Jei manim tiki, -

Drėgnas apkasas man bus

Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, -

Jausiu prie šalies...

Ir aplenks mane mirtis,

Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk,

Nenukirpk kasų!

Ilgai laukus, dar palauk, -

Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, -

Žuvusį minės.

Netikėki. Grįšiu aš.

Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks.

Sužaliuos lazda.

Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekada...

Salomėja Nėris

Šis gana liūdnas, bet man patinka.

Džiaugsmas

Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių

Kaip žemė aš iškart sužaliavau.

Tu atėjai - ir aš upelėm,

Plačiaisiais ežerais sualsavau.

Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia

Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido.

Ir saulėje plasnoju dulkele,

Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.

Kaskadom saulės tu mane užtvindei.

Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk.

Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė.

Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.

Janina Degutytė

Aš tave matau

Tyla. Vis bręsta į mane šaknis įleidus.

Tačiau staiga iš saulės ir lietaus

išnyra, priartėja tavo šiltas veidas,-

kur tu bebūtum - aš tave matau.

Aš nežinau, kiek savo atminties muziejuos

tu saugai džiaugsmo, liūdesio kartaus,

bet mano akyse nei augi, nei mažėji -

kol kas gana, kad aš tave matau.

Tu nors trumpam, juokais įauk į šitą gruodą -

prie laikinumo aš jau pripratau.

O žodžiai kas? Jie žeidžia, žemina, išduoda.

Todėl tyliu: juk aš tave matau!

Rankas paspaudę vėl išeisime į tylą

Ko palinkėt, kad liktų gera tau?

Juk žemėj viskas griūva, sudega, sudyla...

O aš - tave matau. Girdi? Matau!

(Jonas Jakštas)

Kiek kartų eita, viltasi, ieškota,

Kiek kartų plėšyta ir deginta lapus,

Kiek kartų savo širdimi sijota,

Atsirenkant ir priešus, ir draugus.

Kiek kartų viltys puldamos į uolą,

Purslais ištiškę tirpdavo laike,

Kiek kartų patys savo laimės guolį

Paversdavome skudurų krūva.

Kiek kartų laužėm priesaikas ir ėjom

Tolyn ieškoti tais pačiais takais,

Kiekvieną kart iš naujo įtikėję

Atsitiktiniais žodžiais ir kerais.

Kiek kartų mokėmės, švariai nuprausę

Kelionę sumaitotą, bet ir vėl

Išeidavom širdies neatsiklausę,

Net nebandydami suprast kodėl.

Kiek kartų klupta, pakely raudota,

Kiek kartų laimė buvo aplenkta,

Kiek kartų mūsų neteisybės šluota

Jinai nuo kelio buvo nušluota.

Kiek kartų meilei į duris parodėm,

Neatpažinę jos plačios širdies.

Kiek kartų mes jai patys pasirodėm

Prastos, neišmintingos giminės.

Kiek sau žadėjom - paskutinį kartą.

Beprasmiais žodžiais lopėme spragas,

Kiek kartų svėrėme - toliau ar verta

Barstyti dovanai žiedais dienas.

O jos byrėjo, krito išsiskleidę,

Jomis užsnigo ištisi laukai

Ir klaidžioja juose ne vienas veidas

Tenai visi pažįstami veidai.

Kiek kartų eita, viltasi, ieškota,

Kiek kartų plėšyta ir deginta viltis,

Kiek ateitim kliedėta ir svajota

Ir visa tai, deja, jau praeitis.

Jos akys man kaip saulė neatrodo

Jos lūpos - ne koralai.

Su sniegu bijočiau aš palyginti jos odą.

Juodus ir raizgius plaukus - su šilku.

Brangioji mano - ne puošnus bijūnas

Veidų nemaža gražesnių mačiau...

Jos kūnas toks, koks ir kiekvienas kūnas

Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau...

Ji prašmatniai kalbėti nesistengia

Nėr muzikos jos balso šiurkštume.

Galbūt dangaus dievaitės oru žengia,

O mano meilė vaikščioja žeme.

Bet man brangesnė grožio jos dalelė

Už visą ką kiti padangėn kelia.

(V. Šekspyras)

Ačiū

Ačiū Tau už šypsenas, už juoką, už draugystę,

Ačiū Tau už viską, ką galiu pajust, ramybę bei didystę,

Ačiū Tau už meilę, rūpestį ir kad būni šalia,

Ačiū Tau už džiugesį, kai pamatai mane.

Ačiū Tau už viską, ką regiu, jaučiu,

Ačiū Tau už šilumą mūsų širdžių.

Ačiū Tau už viską, įkvėpimą,

Ačiū Tau už optimizmą ir už viltį,

Ačiū Tau už gėrį, amžiną jo atgimimą,

Ačiū Tau už Dievą, už kantrybę ir kad galiu Tavo akyse sušilti.

Ačiū Tau už džiaugsmą ir gyvybės pamoką didžiulę,

Ačiū Tau, kad tarsi auklė man buvai gerulė,

Ačiū Tau, mažuti, už galimybę Tave pamilti,

Ačiū Tau už priminimą, kad geriau mylėti nei meilę atimti,

Ačiū Tau už galimybę, trumpą žybsnį,

Ačiū Tau už gyvenimo spalvų ryškesnį blyksnį,

Ačiū Tau už bendrumo jausmą ir ryšį, ir netgi kad būni aštrokas,

Ačiū Tau už tai, kad leidi pasijust svarbiu ir rast vietą po saule gyvenimo šoky.

Toks gležnas, bet kartu ir toks stiprus,

Toks silpnas, tačiau šviesia stiprybe spindintis,

Toks alkanas, o vis dėlto maitinantis kitus,

Draugystės medis puošia mano širdį.

Toksai ir tolimas, ir artimas kartu,

Nešiojantis mane svaigių svajonių vingiais,

Toksai spalvingas, o kartu ir toks blankus,

Nepasiduodantis ir atveriantis jautrią širdį.

Ir pilnas šilumos, ir saulėto lietaus,

Ir džiaugsmo valandų, skaisčios saulutės spindesio...

Tiktai prieik arčiau ir tyliai paklausyki jo dainos,

Pabudins gal jinai ir tavo širdį...

Kai krinta į sielą rasa,

Ją mylimo šypsnis džiovina...

Ir man nebaisi jau vėsa,

Kai meilė lyg vynas svaigina...

Ištieski man ranką, prašau,

Tai niekis, kad lapkritis mato...

Kad liūdna, visai užmiršau,

Aš šokti galiu net be batų...

Apglėbki tu mano pečius,

Priglusiu aš veidu prie skruosto,

Gros muzika mūsų širdžių,

Neš valsas į svaigųjį uostą...

Kad liūdna, visai užmiršau,

Vėl laimę saulutė nokina...

Tiktai nepaleiski, prašau,

Kai šokis ir meilė svaigina