Poezija

Nesvarbu ar vidury dykumos,

Ar vidury didžiulio miesto - visuomet yra du,

Vienas kito laukiantys žmonės.

Ir kai jiedu susitinka,

Kai susikerta ju žvilgsniai,

Visa praeitis ir ateitis nebeturi jokios reikšmės.

Lieka tik esamoji akimirka ir neįtikėtinas tikrumas,

Kad viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia ranka.

Ranka kuri pagimdė meilę,

Kuri sukūrė po dvynę sielą kiekvienai šioje žemeje dirbančiai,

Besiilsinčiai ar savo lobių ieškančiai būtybei...

(P. Coelho "Alchemikas")

TAUSOKIME DRAUGUS.

Išėjusių jau niekada

Ir niekas nepakeičia.

Gal tik atrodo,

Kad labai gražu,

Kai jų buvimą iškeičiam į skaičių.

Mylėkime draugus

Su jų klaidom,

Su jų silpnybėmis,

Su paklydimais.

Mylėkime draugus,

Kol jie šalia,

O ne keliuos,

Žymėtuos praradimais.

Globokime draugus.

Jų vis mažiau

Kaskart prie stalo

Per šventes susėda,

Kad nereikėtų

Verst atgal lapus,

Kai laikas paskutinę

Giesmę gieda.

TAUSOKIME DRAUGUS

Kai nebelieka nieko

Kai ašarų lašai susvilę miršta

Ir sviesto, tirpstančio ant pirštų nebeišlaikai

Ateina vasara. Ir aš esu gyva

Nes baigės tas, ką grojo melas,

Ir baigės tas, ką vadinau kančia

Auksinis vakaras ant stalo

Palieka gilų rėžį širdyje...

Aš išeinu iš ten, kur man negera

Bet dar neinu į ten, kur bus gerai

Sustojusi ant slenksčio, baisiai seno

Nenoriu jo palikti, juk žinai,

Kaip bus sunku išmokt gyvent iš naujo

Bet aš išmoksiu. Kaip išmokau skrist

Siūtais ir lopytais sparnais iš plieno plunksnų

Ir upių gijom pančiota širdim...

Taisyklės žinomos - nebelaukti laimės

Nereikia ryto, tavo rankų ant pečių

Aš atiduodu vėjui savo skausmą,

Galiu numirti, baimės neturiu.

Pakėlusi akis į savo dangų

Žinau kas lemta. Ir aš sutinku.

O mažas pienės pūkas skrenda,

Spektaklis baigės, bet juoko negirdžiu.

Dažnai tą laiką aš menu,

Kai tau mana širdis priklausė.

Kada buvai man tarp žmonių

Pati gražiausia ir mieliausia.

Nuo to akimirksnio kada,

Tu man atvėrei savo sielą

Patyriau aš, tylom, slapta,

Nusivylimo karčią gėlą.

Bet nėr kankynės didesnės

Negu galvot, kad meilė dingo

Kad neberasiu jau ugnies

Ant Tavo lūpų geidulingų.

Bet rytmetį džiugi žinia

Atskrido, argi gali būti,

Jog pasakei Tu, kad mane,

Dar vis prisimeni truputį?

Nebejaučiu vargų naštos

Ir kaip seniau Tave aš myliu.

Tu mano, mano visados

Nors būtumei už šimto mylių...

(Baironas)

Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės

Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus,

Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,

Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus.

Aš sėdžiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys...

Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus

Jaunos sesers... Į langus atsimušdamos plaštakės

Gelsvais milteliais nuberia įtrūkusius stiklus.

Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai,

O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai...

Užmik ir tu, širdie, kuri tiek liūdesio pakėlei,

Kurią praeivių smalsūs žvilgsniai įžeidė giliai...

Ant stalo miega pasmerktos mažytės lauko gėlės,

Už lango dūzgia medumi apsunkę bitės ir vabzdžiai.

Vytautas Mačernis.

KAŽKAS…

Kažkam tu esi viskas, kiekvieną minutę.

Kažkas labai tavimi didžiuojasi.

Kažkas galvoja apie tave.

Kažkas rūpinasi tavimi.

Kažkas ilgisi tavęs.

Kažkas nori kalbėtis su tavimi.

Kažkas nori būti su tavimi.

Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.

Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.

Kažkas nori laikyti tavo ranką.

Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.

Kažkas nori, kad būtum laimingas.

Kažkas nori, kad surastum jį.

Kažkas švenčia tavo sėkmę.

Kažkas nori tau įteikti dovaną.

Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.

Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.

Kažkas nori tave apkabinti.

Kažkas kažkas myli tave.

Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.

Kažkas žavisi tavo stiprybe.

Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.

Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.

Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.

Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.

Kažkas nori tave apsaugoti.

Kažkas padarytų viską dėl tavęs.

Kažkas nori, kad tu jam atleistum.

Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.

Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.

Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.

Kažkas giria tave.

Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.

Kažkas vertina tavo patarimą.

Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.

Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.

Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.

Kažkas nori laikyti tave savo rankose.

Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.

Kažkas brangina tavo dvasią.

Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.

Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.

Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.

Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.

Kažkas myli tave už tai kas esi.

Kažkas dievina buvimą su tavimi.

Kažkas nori būti su tavimi.

Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.

Kažkas turi dainą, kuri primena tave.

Kažkas nori būti skirtas tau.

Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.

Kažkas nori būti tavo draugu.

Kažkas galvoja apie tave visas naktis.

Kažkas yra gyvas dėl tavęs.

Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.

Kažkas nori, kad atpažintum jį.

Kažkas nori tave geriau pažinti.

Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.

Kažkas nori būti šalia tavęs.

Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.

Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.

Kažkas tiki tavimi.

Kažkas pasitiki tavimi.

Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.

Kažkam reikia tavo paramos.

Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.

Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.

Kažkas verks, kai perskaitys šita!

Drauge,

Norėčiau padovanoti Tau lietų.. Tokį vėsų.. Bet dieviškai gaivų.. Bet, dėja aš tik žmogus.. ir tegaliu padovanoti lašą.. Imk jis tavo.. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas.. Kuriose kasdien matytum galybes gėlių.. Bet aš tik žmogus.. Atleisk.. Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę.. kuri nuvys greičiau, nei Tu.. Štai imk jį.. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų.. Dėja nepakėliau aš jo.. Juk aš tik - žmogus..

Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę.. Dabar pažvelk pro langą.. Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji.. Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausia.. Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi.. Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi.. Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės.. O dabar nusišypsok Juk pasaulis toks nuostabus..

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą,

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau

net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės,

aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

bet neturėčiau meilės,

nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

nesidžiaugia neteisybe,

su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.“

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,

Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos

Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,

Skridau sukdamos pavasario taku,

Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.

Meilė manyje, pabudinus šokėją,

Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės

Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo,

Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.

Vien tik tu ne mano meilės, - dievo ir Nirvanos

Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, -

Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!

Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.