Poezija

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai, keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Vytautas Mačernis

Ir dar viena diena -

Tai tarsi saulės laikrodis,

Lyg vieniša daina,

Pavargę mes jos laikomės,

Pavargę mes užmiegame,

Pavargę atsibundame.

Ir šaukiame per miegą,

- Gyvenimo pagunda !

Sapnuojame kas laumės, kas gyvatės.

Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką

Praradęs ...

Mes einam nematydami veidų,

Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų.

Neturim laiko niekam, -

Užtenka vien tik nevilčiai ...

Pasiimam sau viska, -

Kitam palikt nereikia !

Po viso šito stebimės,

Kodel sapnuojam klaikiai?

Pabuskim, na pabuskim pagaliau,

Juk reikia ir gyventi,

Ne vien tik egzistuoti.

Pradėsim skirti mes spalvas

Ir šypseną nors vieną dovanosim

Viens kitam,

O retsykiais ir ašarą nubrauksim ...

Gyvenkim ! Pakilkim iš tušcios, pilkos

Kasdienybės ...

Kiekvieną minutę, valandą širdy laikykim !

Sapnuose statykim svajonių pilis!

Kad siela šypsotųs, kad juoktųsi veidas,

Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko:

Tai ? Meilė !

Atidaryk duris - tai aš.

Neversk ilgai laukti,

Lauke taip šalta...

Atidaryk duris - tai aš

Sušilti noriu viduje.

Ir širdį tavo noriu

Priverst virpėt,

Kaip kad manąją

Verti virpėt

Vos tave pamačius.

Atidaryk duris - prašau,

Nenoriu laukt ilgiau.

Taip pasiilgau aš tavęs,

Taip noriu vėl tave išvyst.

Atidaryk duris,

Įleisk mane vidun,

Įleisk savon širdin,

Leisk ištirpdyt ledus joje.

Mylėti leisk tave labai

Karštai ir amžinai.

aš surakinsiu savo mažą širdį

apvysiu grandine tvirta

tris spynas didžiules ten užkabinsiu

o raktą atiduosiu tau -

tik TAU, manoji Meile

aš sustingdysiu savo mažą širdį

paversiu akmeniu ir liepsiu niekada neplakti

jau niekada...

nebent tik TAU, manoji Meile

aš ištirpdysiu savo mažą širdį

tesudega liepsnoj karštoj

ir niekas gaisro negesinkit,

nes tai tik TAu, manoji Meile

aš uždarysiu savo mažą širdį

paslėpsiu nuo visų akių

ir niekas kitas nebandykit jos surasti

nes ji tik TAU

tik TAU, manoji Meile

aš sudraskysiu savo mažą širdį

paleisiu saulėn gabalais

lai niekas jos jau nebegirdi

ir ši auka tik tau

tik TAU, manoji Meile

aš nežinau, kam viso šito reikia

ir kas ta meilė iš tiesų

bet atiduodu savo širdį meilei

jei nepriims - numirti ketinu.

Po nakties ateina diena..

Po lietaus nušvinta rasa..

Ir ateina kita vėl diena..

Štai tokia ir yra rutina..

Tik jausmai ir tušti pažadai..

Kartais dieną pakeičia kitaip..

Liepia suktis laikui greičiau..

Arba sustot tučtuojau..

Tačiau kam ta tiesos valanda..

Jei meluosi net ir tada..

Nors ir būsi ištroškes tiesos..

Tu negausi jos niekados..

Per daug sunku sustoti meluoti..

Kai negali apie melą negalvoti..

Taip pripranta visi..

Šiam ilgam kely..

Meluoti, svajoti, ir tiesos ieškoti..

Nors pats ją žinai..

Tik kitiems nesakai..

Gyvenimas... - tai paukštis.

Aukštai aukštai pakyla jis

Ir nubloškia žemyn.

Gyvenimas... - tai sapnas.

Laimingam leidžia pasijust

Ir sugrąžina atgalios.

Gyvenimas... - tai skausmas.

Nors širdy džiugu,

Priverčia jis pravirkt.

Gyvenimas... - kančia,

Sunki, skaudi ir begalinė,

Nenori duoti atgaivos.

Gyvenimas... - tai meilė,

Apvelkanti visus

Troškimo gyventi rūbais.

Gyvenimas... - draugystė,

Dėl kurios mums ant galvų

Meilės karūnos.

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė

Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,

Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!

O ateitis... ar tik vienuolio laimę lemia?

Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;

Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,

Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;

Tik praeities kankins beširdis atminimas.

O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?

Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?

Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?

Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia

Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,

Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;

Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.

Kiek kartų mes buvom laimingi,

Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.

Į dangų su šypsena žvelgėm

Ir rankas suglaudę laikėm.

Kiek kartų mes buvom pavargę

Ir akys mūsų jau merkės.

Galvojom, kad reikia gyventi

Ir sunkų laiką kartu ištverti.

Kiek kartų ašaras liejom,

Slėpėm savo akis.

Viens kitą su panieka šaukėm

Ir norėjom nebūti išvis.

Kiek kartų mūs širdys šaukė,

Kartojo žodį atleisk.

Tačiau beržynai jau nebeklausė

Ir vėjais paleido svajones visas.

Kiek kartų klaidas dar darysim,

Kartosim diena iš dienos.

Nutilusios širdys akmenimis paliko

Nejutusios viena jau kitos.

Vos liesdamas daiktus ir žmones,

Aš laikausi pats už savęs

Ir einu be dangaus malonės

Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai,

Ir kažin ką loja šuva,

Ir kažin ką plėšia plėšikai,

Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras

Veja bėgančią avį laukais.

Bet nei badas, nei maras, nei karas,

Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti

Ir padėti man neprašau.

Negaliu nežydėt, neliūdėti

Ir sau laiškus - eiles rašau.

MYLĖK MANE

Tu išeini - ir viskas dūžta skaudžiai,

Ir vėl kaip siena stovi nežinia.

Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,

Kad nepradėčiau šaukt "Mylėk mane!"

Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,

Kai Tavo galvą rankomis liečiu.

Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi

Ir kai eini šaligatviu slidžiu.

Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,

Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.

Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,

Mylėk iki mirties ir po mirties.

Bet išeini - ir viskas taip netikra,

Vėl vieniša dugne,

Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,

Už jo - pilka kaip siena nežinia.

Gyvenimas duoda daug

Ir semkis iš jo kiek gali

Su juoku ir su šypsena auk

Tas linksmumas gėlių tik tavy.

Vaivorykštėm švyti širdis

Gyvenimo sūkuriuose

Saldi meilė saldi

Pienėmis žydi arimuose.

Toks vaikiškai smagus

Gražiai prasimanytas

Atnešdamas taku

Brangias skrynias anytos.

Ir atlaidus kaip Dievas

Svajonėse mano sukurtas

Miglotose rytmečio pievose

Gyvenimas – mano turtas!

Bučinys -

Kad prakalbėtum,

Kai per daug slogi tyla.

Bučinys -

Kad patylėtum,

Kai šneka nebemiela.

Bučinys -

Kad atsibustum

Iš sapnų ir nebūties.

Bučinys -

Kad vėl užpūstum

Žiburį…

Labos nakties!

Bučinys -

Atskleidęs tiesą.

Įspėjimo bučinys,-

Kad žinotum, jog išblėso

Tavo židinio ugnis.

Bučinys -

Aistrų verpetas.

Bučinys -

Tyli versme.

Viešas pergalės paradas.

Šventas aktas.

Nuodėmė.

Bučinys -

Pasidavimas.

Atspaudas:

Tu kalinys!

Bučinys -

Šviesus žaidimas.

Juodas Judo bučinys.

Bučinys -

Bjauri vagystė.

Ar gražiausia dovana.

Nuoširdumas.

Apgavystė.

Meilės prievolė.

Daina.

Niekas bučinys.

Ir viskas.

Žmogų prikelia

Arba

Jį pražudo…

Bučinys juk daugiareikšmis,

Kaip kalba.