Poezija

Pagaliau kartu

Matau tave paskutinį kartą,

Akis užpildo ašarų gausa.

Paskutinį kart paliečiu lūpas tavo

Ir virpa beprotiškai kūnas mano.

Jaučiu atsisveikinantį žvilgsnį,

Bet lūpos neprataria to žodžio.

Jaučiu pašėlusiai plakančią širdį,

Ir nebegirdžiu savo kvėpavimo.

Bijau išgirsti atsisveikinant tave,

Nenoriu girdėt, noriu būt kurčia!

Trokštu suplėšyt savo širdį,

Kad nejaustu, kaip tu toli nuo čia.

Tavo kūnas vis dar stovi šalia.

Skruostu rieda ašara mana.

Akimirka...ir tu jau tolsti...

Tai mano mirties valanda...

Neišeik! - širdis šaukia.

Tu negirdi...

Po akimirkos aš prie tavęs atsirandu...

Jau vėlu?

Kodėl manęs negirdėjai?

Tūkstantį kart klausiu savęs.

Tu negirdi...

Tavo kūnas ant kelio paplūdęs krauju.

Pastveriu peilį iš tavo delnų...

Duris tiesiai į širdį!

Pulsuojančią širdį lėtėjant girdžiu:

tik tu... tik tu... tik tu...

Ir tavo lūpos paskutinį kartą man taria:

Pagaliau mes kartu...

TAU

Jei tapsi tu

Kalnų viršūne,-

rūku baltuoju būti aš galiu...

Tau būsiu aš

Tyla svajinga,

Jei tapsi susimąstymu giliu.

Jei tapsi tu žaliąja pieva,

Aš būsiu tau

Gaivinančiu lietum.

O jei tu netikėtai

Tapsi jūra,

Pavirsiu aš krantu.

Nešu

Aš laimės pradžią-

Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.

Jei kaip daina

Tu suskambėsi,-

Žinok, aš tavo žodžiuose esu.

O jei mane nutildys laikas,

Tu būsi man prasmė visa.

Jei tu pabusi tarsi rytas,-

Kaip saulė būsiu,

Kaip šviesa...

Nabi Chazri

Iš realybės pasitraukėm į sapnus.Tačiau

Net jie prasmės ir žavesio neteko-

Tam pačiam guolyje,kuriam kadais glaudžiau,

Dabar tiktai įsivaizduoju tavo odos kvapą.

Nebesapnuok manęs,vienintele,neverta.

Nebesapnuok ir bus abiems lengviau.

Nereikia šimtas pirmo paskutinio karto-

Te viskas būna žymiai paprasčiau.

Aitrioj tyloj kamuojuos meile tau.

Man tebeskauda,tik meluoju,kad praėjo.

Te praeitis pavirsta patirtim greičiau-

Ne mano valioj sulaikyti vėją.

Tu niekad niekad šito nežinoki.

Gyvenimas išėjo toks nepanašus į šokį.

Š.Navickis

Jaunystė—pavasariai svaigūs

Ir grožis, ir džiaugsmas kartu.

Jaunystė—veržli kaip palaukių upelis,

Nebijanti jokių kliūčių!

Jaunystė—pavasario upės šniokštimas

Ir ūžesys artėjančios audros.

Jis neš mus į gyvenimą naują,

Praskaidrintą meiles šventos!

Su nerimu lauksim išsprogstant

Beržų ir uosių pumpurų.

Ir lauksime gandrų sugrįžtant

Į savo lizdus prie namų.

Kartu įveiksime audras ir vėją

Ir lauksim gimstančių vaikų.

Ir niekad niekam nesiskųsim,

Jei bus gyvenime sunku.

Suklumpi ir žemėn parkrenti,

Rodos nereikalingas esi...

Po kojomis neįtikėtinai slidu,

Tik pakilti ar sugebėsi? Vargu...

Gyvenimas netekęs prasmės,

Skausmas tekantis iš upės versmės.

Abejingumas nuolatos tviska,

Gėrio gaidos pražūtingai išblėsta...

Suklupęs tu kenti,

Nemato kas plūstasi tavy...

Saulė tavo akis išdegino,

Vėjo kova lyg malūnai išsekino...

Pasaulis tylus, abejingas, šaltai sukilęs,

Nerandantis išblėsusios stiprybės...

Puola suklupusius kelyje

Išliedami pyktį tūnantį mintyse...

Tik ranką jam ištiesk,

Žodį vilčiai ir naujai aušrai tark...

Prikelk naujam pakilimui,

Naujai vilčiai, širdies ir sielos prabudimui prabudimui...

Salomėja Nėris

Pabučiavimas

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,

Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis.

O galinga pagunda! - Ir šventieji suklumpa...

Pabučiavimas tavo - pavogta kibirkštis.

Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų,

Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!

Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo

Ji kaip vergė prie tavęs dieną naktį rymos.

Ne gyvatė įkando - karštos lūpos bučiavo!

Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna,

Negaliu aš pamiršti... Nes žinau, kad ir tavo

Visos mintys ir aistros - bendro laužo liepsna!

J. Degutytė

Aš nenoriu drungno vandens

Ir takų, smėliu pabarstytų.

Te ugnim mėlyna srovens

Mano dienos nuo ryto lig ryto.

Tik neduok man drungno vandens

Ir takų, smėliu pabarstytų.

Aš nenoriu laimės mažos,

Aš nenoriu mažyčio skausmo.

Juos abu mano siela nešios-

Bekraščius. Kaip šilas - gausmą.

Man nereikia laimės mažos.

Man nereikia mažyčio skausmo.

Palytėki mane ta ugnim...

Nebijok. Nesudegsiu - nežūsiu...

Gal mokėsiu visom naktim

Saulės žiežirbą nešt - neužpūsiu.

Palytėsi mane ta ugnim,-

Aš akimirką šviesuliu būsiu!

IŠTIKIMYBĖ

Palaimos šviesią valandą

Ar juodu nesėkmės metu

Aš liksiu ištikimas žmogui

Ir sau pačiam.

Yra nematoma jungtis

Tarp mūs visų širdžių.

Ir saulėtą dienovidį.

Ir nykųjį vidurnaktį

Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.

Po kasdienybės pelenais

Karšta rusena žarija

Kiekvieno mūsų širdyje.

Tegul ji skaidriai įsižiebs

Draugystės šildančiais jausmais

Palaimos šviesią valandą

Ir juodu nesėkmės metu —

Ir tamsią naktį,

Ir šviesią dieną —

Būties akimirką

Kiekvieną. — — —

V. Mykolaitis - Putinas

Kartais

Kartais būna, skaudina

Net patys mylimiausi žmonės.

Bet mylėt kitam neįsakysi…

O savosios meilės gi neužgėsysi.

Akys kalba už tave,

Nors ir mato pyktį prieš save…

Meilės kibirkštėlė širdyje

Vis dar rusena, tartum žarija…

Bet be žodžių nieks tavęs negirdi.

Garsas per ausis pasiekia širdį.

Bet ar užglostys žodžiai tas žaizdas?

Įsirėžusias giliai, pykčio paliktas…

Meilė, neapykanta šalia,

Nesantaikos liepsnelė ugnyje…

Tyla ne kelias erdvėje.

Jausmus įkalinus galia…

Laikas, gęsta žarija…

Pagieža kaupias sunkstančia našta…

Bet tikrosios meilės kibirkštėlės

Neįstengs užpūst nei laiko, nei pagiežos vėjas…