Poezija

Birželio 20, 2005

Kol nesutikau tavęs, aš niekad

Šito dar patyrus nebuvau:

Kad ateina meilė ir palieka

Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią

Aš radau, pakilus su diena,

Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę

Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,

Savo paslapties ir galios nepažinus,

Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas -

Ir nesitikėjau, kad dievai atves

Mano mažą kelią lig tavęs.

Birželio 20, 2005

Tu išėjai

Ir palikai save tik popieriaus lape...

Nepasakei

Nors paskutinįsyk, kad myli tu mane...

Nepalikai

Tu nieko, kas galbūt primintų man tave,

Tačiau žinai,

Kad visada giliai žaizda liks širdyje.

Gal likimas lėmė išsiskirt,

Nors iš pradžių leido mums pamilt...

Bus skaudu žinot, kad tu toli,

Ir galbūt kita su tavimi.

Bet sunku mums būtų likt drauge

Ir galvot, kad viskas dar taip pat...

Juk jausmai išblėso viduje,

Ir daugiau negrįš jie niekada.

Nesupratai,

Kiek skausmo tavo žodžiai atnešė tada,

Tu pavirtai

Žmogum, kurio nepažinojau niekada...

Tu išėjai,

Ir tai geriausia, kaip galėjai pasielgt,

Nors dar slaptai

Giliai širdy vyliaus, kad viskas bus gerai...

Kvailus žodžius lape pradedu rašyti

O ką, ką noriu jais tau pasakyti?..

Tavo žodžiai privertė susimąstyti...

Mintys link tavęs taką ima skinti...

Seno laikrodžio rodyklė tyliai tiksi.

Nuslopinta aistra mano akyse žybsi.

O tik neseniai degė noru širdis,

Bet ką man sąžinė į tai atsakys?..

Žinau, jaučiu, tikiu, kad tiesą man sakei -

Su manimi trokšti pasiduoti aistrai...

Nesulaukęs mano atsakymo, vienas likai, Kvailus žodžius lape pradedu rašyti

O ką, ką noriu jais tau pasakyti?..

Tavo žodžiai privertė susimąstyti...

Mintys link tavęs taką ima skinti...

Seno laikrodžio rodyklė tyliai tiksi.

Nuslopinta aistra mano akyse žybsi.

O tik neseniai degė noru širdis,

Bet ką man sąžinė į tai atsakys?..

Žinau, jaučiu, tikiu, kad tiesą man sakei -

Su manimi trokšti pasiduoti aistrai...

Nesulaukęs mano atsakymo, vienas likai,

Savo mintis link manęs vėjo gūsiu nešei...

O aš nežinau, nežinau, ką galvoti.

Jaučiu norą tam troškimui pasiduoti...

Atėjus vėsiam vakarui, veidą bučiuoti.

Pirmajai žvaigždei nušvitus, save atiduoti -

Švelniai muzikai skambant, tyliai prieiti,

Savo rankų pirštais tavo veidą paliesti.

Susijaudinusią nosytę link tavosios lėtai tiesti.

Sudrėkusių lupų saldžiais skoniais apsikeisti.

Degu noru tavo įsitempusį kaklą kutenti,

Troškimų pilnos širdies kampelius savosios link lenkti.

Mažais bučinukais visą tave pažinti.

Viską, ką duodi man siąnakt, su kaupu paimti.

Vėl ir vėl į tavąsias lūpas įsiskverbti,

Jų likimą šios audros metu nulemti...

Noriu savo degančiu kūnų tave apdengti

Ir į nepažįstamą pasaulį drauge žengti...

Nejaugi nori šio krašto gidu man tapti?

Leisti viską pažinti ir tave sekti?

Tavo akių žvilgsnį pagauti ir tyliai ''myliu'' ištarti?

Visur aistringai išdykauti ir įstatymu ribas aplenkti?

Galėsiu tavo vyriškam gleby skęsti,

Tik trumpam raudonas lūpas pamesti.

Mintimis tą meilės akimirką norėsiu sustabdyti.

Visa aplinkui privalo žaibiškai apmirti...

Koks jausmas - rojaus sodų taku einu.

Šią vietą palikti man baugu...

O tu...kuo tapsi po šių aistrų?

Po šių mūsų aplankytų meilės kraštų?

Ir kodėlgi man šią kelionę pradėti baugu?

Bet žinai...gal norėčiau...

kad taptum gidu...

...nežinau...

...baugu...

Savo mintis link manęs vėjo gūsiu nešei...

O aš nežinau, nežinau, ką galvoti.

Jaučiu norą tam troškimui pasiduoti...

Atėjus vėsiam vakarui, veidą bučiuoti.

Pirmajai žvaigždei nušvitus, save atiduoti -

Švelniai muzikai skambant, tyliai prieiti,

Savo rankų pirštais tavo veidą paliesti.

Susijaudinusią nosytę link tavosios lėtai tiesti.

Sudrėkusių lupų saldžiais skoniais apsikeisti.

Degu noru tavo įsitempusį kaklą kutenti,

Troškimų pilnos širdies kampelius savosios link lenkti.

Mažais bučinukais visą tave pažinti.

Viską, ką duodi man siąnakt, su kaupu paimti.

Vėl ir vėl į tavąsias lūpas įsiskverbti,

Jų likimą šios audros metu nulemti...

Noriu savo degančiu kūnų tave apdengti

Ir į nepažįstamą pasaulį drauge žengti...

Nejaugi nori šio krašto gidu man tapti?

Leisti viską pažinti ir tave sekti?

Tavo akių žvilgsnį pagauti ir tyliai ''myliu'' ištarti?

Visur aistringai išdykauti ir įstatymu ribas aplenkti?

Galėsiu tavo vyriškam gleby skęsti,

Tik trumpam raudonas lūpas pamesti.

Mintimis tą meilės akimirką norėsiu sustabdyti.

Visa aplinkui privalo žaibiškai apmirti...

Koks jausmas - rojaus sodų taku einu.

Šią vietą palikti man baugu...

O tu...kuo tapsi po šių aistrų?

Po šių mūsų aplankytų meilės kraštų?

Ir kodėlgi man šią kelionę pradėti baugu?

Bet žinai...gal norėčiau...

kad taptum gidu...

...nežinau...

...baugu...

Birželio 21, 2005

Tu užvaldei mano mintis,

O tai mane baugina.

Tu lyg gražiausia naktis,

Kurią kiekvienas brangina.

Mane įbauginti sunku,

Bet tu...pagrobei dalį minčių -

Susikaupti, mąstyti negaliu,

Užsimerkus tik tave regiu...

Kas atsitiko? - nesuprantu.

Kodėl mano sapnuose tik tu, tik tu?..

Nuo pažinties vakaro visur tave jaučiu.

Ieškau tavęs žvilgsniu.

Štai ten, kelyje, ar ne tu?

Neši glėby puokštę lauko gėlių.

Jaučiu tave širdies plakimu,

Tavo žvilgsnį su kiekvienu žingsniu...

Prisilietimas prie lūpų...

mmm...kaip saldu...

išeik iš sapnų...

šia ateik...

degu nekantrumu...

Tu išeik, išnyk iš mano gyvenimo.

Man taip sunku tave jausti šalia.

Eik ten, kur tik nori,

Tik nesirodyk mano ašarotose akyse.

Neaitrink senųjų žaizdų,

Nebeprimink nuostabių akimirkų

Kartu su tavim nakčia praleistų.

Nebekentėsiu tų kryžiaus kelių...

Girdi? Dink man iš akių!..

Ar supranti, kaip aš tavęs nekenčiu?

Mes stovim kryžkelėje mūsų kančių,

O dabar, eik savuoju keliu...

Bėk ir neatsigręžk, nebegrįžki juo.

Aš palydėsiu tave ašarų upeliu.

Tešviečia kelionėje tau mėnuo,

O aš...nesirūpink...ir aš savuoju einu...

Na kodėl? Kodėl vis nepaleidi manęs?

Gal nori, kad pradėčiau stipriau tavęs neapkęst?

Prašau, paleisk mane, meile mano,

Leisk šiąnakt paskęsti ašarose savo.

Bet...palauk...nors akimirką

Leisk pažvelgti į tavąsias akis.

Tenoriu trumpam sugrąžinti, kas sutrypta

Ir prisiminti šį ilgesio žvilgsnį vis...

Žinau, jog kentėsiu, kentėsiu ilgai...

Tik nesijaudink, prisiminsiu tave amžinai.

Tu ryškų pėdsaką širdy palikai,

Per amžius branginsiu visa tai...

O dabar gal tu prisiektum ir man?

Ar galėtum nepamiršti manęs,

Ižengęs svetimos širdies naman?

Ar dar ilgai žiaurus skausmas manyje bręs?!!

Na, o dabar eik...dink man iš akių!

Nebegaliu būt šalia, aš taip kenčiu...

Rodos, jau visą amžinybę vis verkiu...verkiu...

Bet žinai, meile, aš tave myliu!

Aš tyliai tyliai savo kelio tolumoje dingstu.

Tik nesuprantu, ar tu...ar aš tave palieku...

Baltos šviesos apakinta ryškiu blyksniu,

aš mirštu...

Meile, anapus tau paskutinį pasimatymą skiriu...

Redagavo Rugpjūčio 20, 2007 kicule

Birželio 30, 2005

Kodel esi toks neryztingas?

Juk laukiu Taves as.

Ateik ir imki mano sirdi

Nelauk kol vejas ja nunes...

Ateik, atskriski ziedo dulkele,

Kol saule neuzgeso danguje.

Uz rankos netiketai imk mane

Ir begame dalintis siluma.

Pabegsim ten, kur busime vieni,

Meileje prisipa?insiu Tau po lietumi.

Musu lupom tik meiles zodziai tariami,

Buciuosimes lietaus silto plaunami...

Sirdies keliais busim vedami,

Pasele jausmai tik jauciami.

Nuskandinsi mane savo buciny,

O ausra pasitiksime geliu gleby.

Ateik, prasau, kad ir sapne,

Mylet ismoksiu Tave net cia,

Padovanosiu Tau save.

O, kad tik meile amzinai liepsnotu mumyse!..

Liepos 11, 2005

Prisidėk prie širdies miško šlamesį -

ir skaudėti nustos...

Užsimiršk visas vėjo glamonėse -

ir laikas sustos...

Išdalink gelsvą spindulį šypsenom -

ir pasklis šiluma...

Savo džiaugsmą barstyk be atokvėpio -

prisipildys diena...

Pilką veidą nuprausk jūros debesiu -

ir didybe nušvis...

Užkankink liūdesy pykčio virusą -

ir meilė atgis...

Viską tyliai šnibždėk ... per garsiakalbį -

nebeliks netiesos...

Rink lygybės prieš sąžinę nuotrupas -

nieks ant kelio nestos...

Liepos 12, 2005

Kaip voratinkliai saulėje tempias,

Pasiklysta kaip kvapas žolėj

Ir pabyra kaip nerimas pempės,

Ilgesiais nusitaškęs žaliai.

Pro griaustinio sutemusį riksmą,

Ties stiklinės šviesos ežerais,

Aplink saulėj pražilusią viksvą -

Deimantiniais, vingiuotais garais.

Mieste - naktys, metalas ir minios.

Nors kaip krištolas laimė trapi,

Nusijuokia kažkas sidabrinis

Begaliniais džiaugsmais paupy.

Liepos 12, 2005

Pabuciavimas tavo buvo karstas ir trumpas

Ir kaip zaibas vaigus ir staigus kaip naktis

O galinga pagunda ir sventieji suklumpa

Pabuciavimas tavo-pavogta kibirkstis

Negaliu as uzmisti tu ikaitusiu lupu

Jos isdegino zyme lyg sirdies gilumos

Ir beprotisku svaiguliu minti uzsupo

Ir kaip verge prie taves nakti diena rymos

Ne gyvate ikando- karstos lupos buciavo

Ligi kaulu nusmilko siurpulinga salna

Negaliu as pamirsti.....nes zinau kad ir tavo

Visos mintys ir aistros bendro lauzo liepsna

Salomeja Neris

Spalio 12, 2005

Ar Tu jauti, kaip gėlės kvėpuoja,

Kaip mažytės širdelės jų plaka,

Kaip suglaudusios galvutes

Kažką tyliai tarp savęs šneka.

Gal apie savo gėlišką laimę,

Kad gali žydėt šalia Tavo namų,

Kad maisto ir šilumos pakanka,

Džiaugias, kad Tu esi šalia jų.

O gal apie Tavo gyvenimą,

Apie Tavo jaunystės dienas,

Kai prisiskindavai jų žiedų

Ir puošdavai savo kasas.

Įkaitęs Tavo veidas švytėjo,

Tu neišpasakytai laiminga buvai,

Jausmus žieduose paslėpus,

Svajojai ir meile Tu gyvenai.

O gal jos mena Tavo nelaimę,

Kai iš skausmo plyšo Tavo širdis,

Gal nori Tave priglausti,

Nušluostyt ašarotas Tavo akis.

Jos gyvos,jos viską supranta,

Džiaugias,kai žmonės laimingi yra,

Pergyvena kartu su jais skausmą,

Kuris kartais aplanko juos čia.

Spalio 17, 2005

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - naktimis aš sapnuosiu Tave:

Pasivaikščioti eisime dviese - Tu laikysi už rankos mane...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - pabandysiu pašaukti mintim,

Prisiminsiu, kaip buvome dviese, kaip mūs meilė nuėjo viltin...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - Tu stovėsi po skėčiu drauge,

Švelniai rožėmis veidą palietęs, vis bučiuosi mane lietuje...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - aš skaičiuosiu laiptinėj žingsnius

Ir prie durų sutikti atbėgsiu, ir bučiuosiu Tave vėl žvilgsniu...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - aš paišysiu ant lango Tave

Ir ilgai aš į tolį žiūrėsiu, kaip eini vis gatve pas mane...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - rinksiuos debesį gražų danguj

Ir Tave debesin pasikviesiu - pažiūrėt, kaip ant žemės gražu...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - atsiminsiu vaivorykštę - tą,

Kur takais rudens ėjome dviese, susikibę sparnais danguje...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - aš braidysiu melsvais lubinais,

Mūsų meilę į lauką nuvesių, nubarstytą Tavais bučiniais...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - atrakinsiu Tau nakčiai duris,

Tavo širdį ateiti pakviesiu - i lai protas nuneš užmarštin...

Dar ilgai, kai Tavęs neturėsiu - aš tikėsiuos sugrįžtant Tavęs...

Tavęs, mylimas, amžiais ilgėsiuosi ir tik Tau rašysiu eiles.

Spalio 18, 2005

Man patinka naktis,

Kai rusena ugnis,

Kai beprotiškai plaka širdis,

Kai švarus sąsiuvinis

Stora knyga pavirs,-

Mano sielos gelmių atspindys.

Man patinka naktis,

Kai negęsta viltis,

Nors ir glūdi aplink paslaptis,

Kai užmerkę akis,

Mes arti mintimis,

Kai svaigina saldus bučinys.

Spalio 27, 2005

Išvesk iš čia į ten,

Kur vėjai šneka

Su vakarėjančia žara,

Kur saulė švelniai

Glosto ryto taką

Ir šis nurausta

Tartum mergina.

Kur šypsos debesys

Baltais pūkeliais,

Kur kelią lydi

Švieslentė dangaus,

Kur naktys tauriai

Į žvaigždyną kelia

Visus jausmus

Palaiminto žmogaus.

Kur kvepia ramuma,

Kur svaigsta oras,

Kur skleidžias žiedas

Nuo tylios drėgmės,

Į ten, kur laimė

Tarsi meteoras

Nukrinta

Nepalikdama dėmės.

Išvesk iš čia į ten,

Kur mano laikas

Sutilps į vieną

Su tavu laiku

Ir niekas į ramybę

Nesitaikys piktu

Ir surūdijusiu ginklu

Išvesk mane iš čia...

Spalio 27, 2005

Apie mane. Ir vėl apie mane,

Bet šiam pasaulyje ir T U esi,

Kokiais keliais gi veda jis Tave,

O gal Tu visuomet vienam kely?

Kokiais žiedais nukloja taką Tau

Pavasaris šuoliuojantis risčia,

O gal likimas sprendžia paprasčiau

Ir vykdo savo planą paslapčia?

Kokiom vilionėm sudrumsčia mintis,

Kokius sapnus Tau pasiunčia naktim,

Kokia gi ta didžioji PASLAPTIS,

Kuri neleidžia atsivert širdim?

Kodėl į dieną suneštas viltis

Išdrasko vėjai saulės laidoje,

Kodėl pati svarbiausioji mintis

Pasimeta tamsoj lyg migloje?

Ar būti savimi jau taip blogai,

Neatsargu ir per drąsu kely,

Kada naktis nusirengia nuogai

Ir mes prieš ją absoliučiai nuogi?

Prisijungti

Poezija

Rekomenduojami pranešimai

Viltė 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Viltė 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Viltė 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Bambyna 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Bambyna 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

VIAGRA 0

Dalintis šiuo pranešimu

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Susikurkite paskyrą arba prisijunkite, jei norite komentuoti

Susikurkite paskyrą

Prisijungti

Pradžia

Svarbi informacija