Pereiti prie turinio
egluze

Pasikalbėkim dviese

Rekomenduojami pranešimai

nuostabūs žodžiai. Sakyk, ar esi išleidusi knygelę savo kūrybos. Juk gerokai kuklenės mintys sugula ant popieriaus.

As taip pat neperseniausiai norejau to paklausti Egmiles :super:


DovanėlėVIP.gifmylimas%20autorius.gifzvaigzde.gifflow14.gif

Skaitome forumo taisyklės

Galima pamilti žmogaus sielą nepažinus jo kūno - Ir paskui išeiti iš proto, palietus mylimos sielos kūną

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
nuostabūs žodžiai. Sakyk, ar esi išleidusi knygelę savo kūrybos. Juk gerokai kuklenės mintys sugula ant popieriaus.

 

 

Esu išleidusi 4 knygas, bet beveik dar tiek parašyta ir guli stalčiuje. Pats didžiausias noras kada nors išleisti knygelę vaikams, nes jai eilėraštukų taip pat esu surinkusi pakankamai.

 

O dabar dar ne visai vaikiški:

 

Tingulys

 

Solidūs, įmitę, protingi-

Tokia jau ta metų kaina.

Dažnai negali, ar tingi

Pakilt į aukštesnį kalną.

 

Traukia papėdė, asfaltas

Be ypatingų vingių

Ir net pačiam nebeaišku

Ar negali, ar tingi.

 

Kūnu bėgioja šaltukas,

Atmintis vis kažkur užstringa,

Reiktų krosnelę įkurti,

Bet beviltiškai tingi.

 

***

 

Lyg seniai nevalytas parkas,

Užžėlę takai ir usnys...

Žiemą, kai žemė minga

Prislegia laiko pusnys.

 

Meni, lygiuoji į gretą,

Praeitį savo tvarkingai,

Slydai per skylantį ledą,

Bet sugrįžai laimingai.

 

Dabar gi ir vėl panūsti

Eiti linguojančiu tiltu.

Dar nesinori užsnūsti,

Dar ne laikas nutilti.

 

Šauki likimą pavymui

Lyg artimiausią žmogų.

Reikia sugrįžt išlikimui

Ant paties aštriabriaunio stogo.


Dovanėlė

menas.gif

 

Su kuo į kalnus šiandien...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Šaunu. Reiks pasidairyti knygynuose.

 

 

:D

 

Pasaka apie daiktus

 

Vakarais mintimis nusikeliu į senelių sodybą. Ten buvo mano rojus žemėje. Ten mokėjau džiaugtis besiskleidžiančiu žiedu, praskridusiu drugiu. Galėdavau valandomis gėrėtis rasos laše žėrinčiais rytinės saulės atspindžiais. Dažnai mintimis nusikeliu į tą laikotarpį. Bandau mintyse pagulėti toje pat lovoje, paglostyti senelio išdrožinėtas rožes ant spintos durų. Tada, kai buvau maža, man dažnai atrodydavo, kad kambaryje be manęs yra kažkokia dar siela ar bildukas. Nebijojau to padaro ir netgi jaučiau jo globą. Visai neseniai man kilo mintis, kad tas bildukas buvo mano pačios mintys, atsiūstos iš ateities, pagražintos ilgesiu, meile ir žinojimu. Ratas užsidaro. Tereikia tą mažą vaiką iš praeities pasikviesti į savo širdį ir viską pamatyti vėl vaiko akimis. Daiktai šioje istorijoje tėra dekoracija, skiriamieji ženklai, padedantys surasti tą nuostabią kertelę, glūdinčią beribėje laiko erdvėje, tarsi sandėliuko lentynoje. Jų dėka, galiu nukeliauti į man reikalingą laiko ir erdvės sandūrą. Daiktai, buvę tos idiliškos praeities dalimi, gyvena savo gyvenimą ir jų man nereikia.


Dovanėlė

menas.gif

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

***

Ateina laikas -

nusidėvi batai,

drabužiai, vazos,

net kėdė.

Ateina laikas,

kada keičias

daug kas

į kitą vertę.

Netgi pavardė,

sąlyginai jauna,

nenudėvėta,

kažkiek tai laiko

buvusi sava,

tave apleidžia

ir į josios vietą,

žiūrėk,

jau įsirangiusi

nauja.

Bandai priprasti

prie šaukimo naujo,

prie parašo,

pasirinkto pačios,

įlieji jai šiek tiek

savesnio kraujo

ir pradedi

vėl viską

nuo pradžios.

Juk taip tiki,

kad ji bus neeilinė,

kad ją nešiosi

ligi pat baigties,

kad ji vienintelė,

kad išimtinė,

lyg vėliava

ant marmuro peties.

Didžiuojies,

kartais pyksti,

kartais leidi

jai būt pačiai

svarbiausiai

iš visų

ir užmiršti,

kad ne jinai

pirmoji,

iškėlusi tave

iš pat šaknų.

------------------------

Kada žvakutėmis

Kalneliai žydi,

Tarp kauburėlių

Lapkričio ūkuos

Susirandi savus

Ir vėl išlydi

Vardu nuo jų

Atskilusios šakos.

-----------------------

O, moterie!


Dovanėlė

menas.gif

 

Su kuo į kalnus šiandien...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
***

Tie žodžiai taip palietė širdį. Vaikštau lapkričio vakarais po mirusiųjų miestus. Jie tokie paslaptingi naktį. Plevena aibės žvakelių. Spragsi, treška, skilinėja stiklinaitės nuo perkaitimo. Rodos verda gyvybė. Tik deja. Niekaip nepriprantu prie tos natūralios gamtos kaitos. Kartais norisi, kad pasaulis būtų idealus ir nekintantis. Kartais bandau suprasti, kodlė mūsų genuose užkoduota senatvė ir mirtis. Kur link juda gyvybė. Kodėl vienodomis teisėmis po saule egzistuoja budelis ir auka, žmogeliukas tyromis akimis ir klastingas virusas, gyvenimas ir mirtis. Žinau, kad niekuomet nesurasiu atsakymo, bet nugara jaučiu artėjantį laiką, kuris vistiek ateis ir ... Ir nesvarbu kada tai bus rytoj ar po penkiasdešimties metų- amžinybės požiūriu, mūsų gyvenimas tėra akimirksnis, lašelio prisilietimas prie įkaitinto paviršiaus. Kai apmąstymus pasikviečiu Dievo pavidalą, tampa dar painiau: kam jam reikia tos nesibaigiančios agonijų virtinės, kur jis veda tuos gyvos materijos gumulus, pakylančius gvenimui ir vėl nugrimstančius į nebūtį, ar kitokią būtį...


Dovanėlė

menas.gif

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Tai ir kelia sopulį. Tas nežinojimas į kur ir kodėl... Gal todėl taip dažnai apninka mintys lyg tamsūs lietaus debesys , kad nežinome kodėl mes čia. Bandome įsivaizduoti, jog esame svarbūs patys sau. Didžiuojamės į šį pasaulį atvedę savo palikuonis, bet kiek visame šiame procese mūsų pačių. Kažkas begaliniai didelis ir neaprėpiamas sudėlioja visus klaustukus ir kablelius, pasinaudodamas mūsų protu, valia, rankomis...Kažkas suveda ir išskiria žmones. Kur tasai, kuris vienam duodamas, atima iš kito. Kodėl kiekvienas atsiradimas palydimas netekties? Kodėl kiekviena ašara turi savo kainą? Kodėl tik gimę, artėjame į ten... Ir esame laimingi, kai apie tai negalvojame. Džiaugiamės įsigiję naują blizgutį, aplinką vertiname pagal tai, kiek ji patogi mums patiems. Žmones taip pat skirstome į bloguosius ir geruosius, patys kažkam likdami tokiais pačiais. Pykstu ant savęs, kuomet nemoku atleisti. Ir tai netiesa. Visi tai moka, tik ne visada to nori. Lyg gyventumei amžinybę. O traukiniai nuvažiuoja ir išsiveža tai, kas mums brangiausia - laiką, kurio nebepavysime, nesustabdysime ir nesugražinsime atgal... Tai kaina už gyvenimą. Už savo gyvenimą, kurio atkarpa neatspindi gyvenimo kokybės...

 

Vaitoja varpas,

Dūžiai kimūs

Į žemę klimpsta palengva,

O laiko ūkanoj parimus

Į gausmą beldžiasi diena.

 

Rasa, palikus

Savo pėdą

Ramunės žiedlapio krašte,

Ramiai į netektį nurieda

Laukimą nusinešdama.

 

Sublyksi ašarų

Karoliais,

Sudilgsi sielos virpesiais

Ir vėl į dieną, lyg atolą

Įsibrendame paryčiais.

 

Šienaujam sūrų

Laiko klonį-

Skalsiausią pašarą vilties,

O priekyje ir vėl kelionė

Nuo netekties lig netekties.

-------------------------------------------

 

Gyvename su permainingais lūžiais,

Su nenuspėjama veiksmų seka

Ir atsaku - širdies beribiais dūžiais

Matuojama gyvenimo trasa.

 

Supleišėtas spragas užpildę turiniu

Skubotai keičiame lapus naujais,

Ir štai tokiu sulopiniuotu kūriniu

Užbaigiam savo kelią ties namais.


Dovanėlė

menas.gif

 

Su kuo į kalnus šiandien...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Labas.

Man skauda širdį, kai sužinau apie vaiko, kad ir svetimo kančią. Nesuprantu gyvenimiškos to įvykio prasmės. Nepaaiškina man to nei religijos, nei filosofijos. Iki šiol nerandu atsakymo: kam reikalinga gyvasties kančia. Ką gauna pasaulis, įgijęs tą auką. Kodėl ant egzistencijos aukuro sudega viltys, gyvenimai, pasauliai...

 

 

Pro uždarą langą

man kužda

viltis.

Lyg mintys ištįsę

šešėliai.

Rimtis

mano sielą aplankė.

Karaliai

virš mano galvos

pasilenkę

jau lemia likimą.

Tik laiką aplenkęs

ant mano palangės

balandis

ar siela paklydusi

lankės...

 

likimo deivės

baltarankės

siūlą audžia

tingiai

nerangiai...

 

 

 

Laukiu Egmilės laiškų. :hm:


Dovanėlė

menas.gif

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

:hm:

 

Kartais taip norisi pabūti vaiku, sugrįžti pasakų takais į šią stebuklų šalį ir atsigerti gaivaus ir tyro šaltinio vandens. Todėl ir labos nakties jums visiems palinkėsiu vaiko kalba.

 

Vieną neankstyvą rytą,

Vos pramerkus akeles

Aš išvydau nematytą

Padarą šalia savęs.

 

Jo barzdelė siekė žemę,

O noselė vos šilta

Susiliejo su manąja

Nosyte karšta karšta.

 

Ūsai auseles kuteno,

Rankos glostė padukus,

Negi man pasivaideno

Šis nykštukas įstabus.

 

Kalbinau, o jis šypsojos

Vos primerkęs akeles

Antklode šiltai apklojo

Mano baltas rankeles.

 

Ir ilgai ilgai žiūrėjo,

Kol aš vėl neužsnūdau,

Mama, kur jisai išėjo

Aš juk jo neišvariau.

 

Į sapnelį, mažutėle,

Kitą naktį vėl ateis

Jei papuoši pagalvėlę

Rytmetį saldžiais sapnais.

 

Pas visus jisai užbėga,

Ir palieka mažutes

Ant pagalvės lyg ant sniego

Šilto sapno pėdutes.

 

:D


Dovanėlė

menas.gif

 

Su kuo į kalnus šiandien...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
:hm:

 

Kartais taip norisi pabūti vaiku, sugrįžti pasakų takais į šią stebuklų šalį ir atsigerti gaivaus ir tyro šaltinio vandens. Todėl ir labos nakties jums visiems palinkėsiu vaiko kalba.

 

Vieną neankstyvą rytą,

Vos pramerkus akeles

Aš išvydau nematytą

Padarą šalia savęs.

 

Jo barzdelė siekė žemę,

O noselė vos šilta

Susiliejo su manąja

Nosyte karšta karšta.

 

Ūsai auseles kuteno,

Rankos glostė padukus,

Negi man pasivaideno

Šis nykštukas įstabus.

 

Kalbinau, o jis šypsojos

Vos primerkęs akeles

Antklode šiltai apklojo

Mano baltas rankeles.

 

Ir ilgai ilgai žiūrėjo,

Kol aš vėl neužsnūdau,

Mama, kur jisai išėjo

Aš juk jo neišvariau.

 

Į sapnelį, mažutėle,

Kitą naktį vėl ateis

Jei papuoši pagalvėlę

Rytmetį saldžiais sapnais.

 

Pas visus jisai užbėga,

Ir palieka mažutes

Ant pagalvės lyg ant sniego

Šilto sapno pėdutes.

 

:D

Egmile labai grazios sukurtos tavo eiles :D


ok16.gif

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
Kartais taip norisi pabūti vaiku, sugrįžti pasakų takais į šią stebuklų šalį

 

 

Ak, taip ir įsivaizduoju knygelę su šiomis eilėmis ir jaukiomis iliustracijomis, kvepiančią spaustuviniais dažais ir tokią stebuklingą.

 

Kūdikio šypsena- pats nuostabiausias dalykas gyvenime. Ačiū, Egmile.

 

 

ba554867039286e24ee10d05971f3d11.gif


Dovanėlė

menas.gif

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Adatinė

 

Vėl kieme kažkas tai puksi.

Sese, ar ilgai užtruksi ?

Man jau darosi baisu,

Kas ten juda po medžiu?

 

Na, gerai, pati prieisiu

Ir šią paslaptį atskleisiu.

 

Vis artyn, artyn slenku,

Seka baimė, bet smalsu...

Kaip jūs manot, kas tenai ?

O gi, adatų kalnai!

 

Du mažiukai ir nebaisūs

Na, o trečias – visas maišas

 

Adatų – tikra gausybė,

Ir nežmoniška smailybė ...

O dar kruta, o dar tvinksi,

Nei prieisi nei paimsi.

 

Tai užuomarša mama

Laiko adatas kieme.

 

Subedžiojo jas lyg ietis,

Negaliu ramiai ilsėtis.

Man jau aišku ko jos pyksta -

Paliktoms - ragiukai dygsta.

 

Tik staiga – kelmelis vykst,

Iš po jo noselė – blykst

 

Ir akytės dvi lyg sagos

Taikosi kur įsisegus

Kamuoliukuose radau,

Kojeles, na nieko sau...

 

Ant lentelės drebulinės

Stebuklingos adatinės.

 

:flower:


Dovanėlė

menas.gif

 

Su kuo į kalnus šiandien...

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose
:super:

 

 

LAbai nuotaikingas eilėraštis. Mano siela šiandien gieda liūdnesnes gaidas.

 

 

ruduo sužvarbęs, lietumi

į langą tyliai beldžias.

Pabūk šiandien su manimi,

lai šerkšnas atsileidžia

ir iš šešėlių pamažu

gal išviliosim laimę,

pabūk šiandien su manimi

ir viskas lyg savaime

susirikiuos ir bus ramu

ir sielai bus taip lengva

pabūk šiandien su manimi,

juk rudeniui atleidžiam

ir nudraskytus vėl lapus

ir nuraškytus žiedus

pabūk šiandien su manimi,

lai atitolsta bėdos...

 

 

.....................................

 

 

 

Ta kasdienybė tokia miela,

Kai kas vakarą gali žinoti,

Kad ir rytoj lakstys

po kiemą vištos.

O patvoryje megsis

naujos žirnių ankštys.

Ta kasdienybė tokia miela,

Kai subėga prie stalo

Murzini vaikeliai

Ir mylinčiomis akimis

Prašo duonutės.

Ir žinai, kad gali duoti

Ir abišalę naminės duonos,

Ir pilną prikyštę meilės.

Ta kasdienybė tokia puiki,

Kai ir vėl parskrenda gandrai,

O ūgtelėję jų atžalos

Nebetelpa lizde ir nakvot

Susirenka ant trobos stogo.

Tada jau žinai- ruduo nebetoli

Bet kas gi trukdo ir vėlei

Kaip ir daugelį metų

Raikyti duoną ūgtelėjusiems

vaikams ir laukti

laukti pirmų šalnų

 

 

 

 

 

:flower:

 

 

 

Iki, Egmile. Lauksiu kitų laiškų.

 

 

Laukiu ir jūsų visų laiškų.

Taip gera yra gauti eiliuotus laiškus, jie prasiveržia iki giliausių sielos gelmių.


Dovanėlė

menas.gif

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Susikurkite paskyrą arba prisijunkite, jei norite komentuoti

Komentuoti gali tik registruoti nariai

Susikurkite paskyrą

Prisijunkite prie mūsų bendruomenės.

Užsiregistruoti

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite.

Prisijunkite dabar

×
×
  • Sukurti naują...

Svarbi informacija

Informuojame, kad šiame puslapyje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su Privatumo politika.