Pasikalbėkim dviese

;)

***

Sugėrę skausmą - pernykštį sniegą

Ar beatversim, jei vėl pabels,

Ar užmigdysim nuskriaustą miegą,

Pasiūlę gurkšnį drungno vandens.

Ar atidėsim į laiko kraitę

Laukimo šventę- lašą rasos,

Ar bemokėsime skriaudą įkeitę

Paliesti pradžią naujos tiesos.

Kūno takais braidžios mintys paklydę,

Pirštų galiukais žaizdas kedens,

Į karštą kamuolį geismą išlydę,

Jį visą kelią dulkėm ridens

Kol pasidengs visos buvusios rievės,

Kol suminkštės susilietę randai,

Kol sutvirtės susidariusios žievės

Ir pasitrauks ištuštėję sapnai.

Šliaužios rimtis, pranašaudama taiką

Painioj kelionėj klampaus rudens

Suvėlę skausmą, praeitį, laiką

Ar beatversim, jei vėl pabels...

***

Rimsta naktys suglaudę bures,

O į lovą ir vėl pilnatis

Savo šaltą šešėlį įmes

Ir tikėsis, jog ši sueitis

Tai dermė tarp dangaus ir žmogaus,

Tarp tikėjimo ir tarp lemties.

Tik ar kas prisiglaudęs paklaus

Ar nešalta šešėly nakties...

***

Blaškiaus, ieškojau minioje,

Belaukdama metus barsčiau,

Neiškeičiau pakelėje

Ir į kitus neišmainiau.

Sudužo perlai netikri,

Suskilo stiklas į šukes

Ir likom mūsų lapkrity

Tik TU ir AŠ. Tik TU ir AŠ.

***

Nekalti! Nekalti! Nekalti!

Visos kaltės ant kryžiaus sukeltos.

Nusiplakę, bet vis dar gyvi -

Kokios sunkios tos svetimos kaltės.

:lol:

Labos ir iki pasimatymo. Gera čia, todėl kviečiu ir jus.

;)

***

 

:lol:

 

Labos ir iki pasimatymo. Gera čia, todėl kviečiu ir jus.

Žiemos nekvieski dar prašau,

tegul dar vėjai rudeniniai

paglosto ąžuolus senus,

dar rodos vakar patvoryje

aš pienę žydinčią mačiau

žiedelis gležnas rudeninis

pražydęs šitaip nelaiku

priglausčiau jį sau prie krūtinės

tačiau ir ten labai žvarbu,

ten šaltį stingdantį matau

žiemos nekvieski dar, prašau...

Labos. Tegul Mūza pailsi svajonių pievose ganydama Pegasą.... ;)

Mes tiesiog kaip du vandens malūnai-

Upės tėkmę priešinga kryptim

Bandome pasukti ir užkliūnam,

Trupindami girnas akmenim.

Pasaulis sugriūtų,

jeigu svajoklis

nelaikytų jo

ant savo sprando,

jeigu netikėtų

pasaulio gerumu

ir grožiu...

pareisiu iš laukų

nešina laumės

dovana ir padėsiu

ant nepažįstamojo

slenksčio,

kad sužydėtų

sužvarbusi siela...

Iki

Tu - manoji laimužė paklydusi -

Ieškai kelio ir vis nerandi...

-----------------------------------------

Kaip dažnai kaimo žvilgsniai pavydūs

Į mane strėlėmis įsmeigti.

-----------------------------------------

Tu – dangus dar nė kart nelytėtas,

Išsibarstęs žvaigždynais takus.

Akimis šimtą kart išmylėtas

Pro išraudusius klevo lapus.

Tu - likimas ant kelio užsnūdęs

Pačiame gyvasties pakrašty.

Jei nubustumei, eitum panūdęs

Vieną rytą sutraiškyt glėby.

Tu ir aš... Pas Tave - iš dangaus

Sapno laiptais žemyn nusileidau.

O paskui dar ilgiausiai glaudžiaus

Prie gaivaus išrasojusio veido

Bet ar tu pajutai drėgną karštį,

Ar mėnulio šaltoj pilnaty

Bučiniai, kur lankoj išsibarstė -

Buvę tavo- dabar surinkti?

-----------------------------------------

Kaip dažnai kaimo žvilgsniai pavydūs

Į mane strėlėmis įsmeigti.

Egmile,Enija ;) labai grazu

Labas. Kviečiu kartu paišdykauti. Ir nebūtinai viskas turi rimuotis gražiomis eilutėmis- svarbu jausmas, o jau tada iš sielos išsilieja patys gražiausi brangakmeniai.

gražesnė už gražiausią žiedą

ji tarsi pūkas vėjo nešama

į margą skraistę įsisupus

palaukėm eina, net žiema

jos šilumos neužgesins

visiems ji vasarą primins...

;)

Pasilik ir išeik.

Išsineški apsunkusį kūną.

Pasilik širdyje –

Sakysi, jog taip nebūna.

Pasilik gerumu,

Kad mano siela gedėtų,

Pasilik praeitim,

Kurią dar ilgai perštėtų.

Pasilik svajone

Ant vyšniomis apsnigto kelio,

Pasilik, jei gali,

Nes daug kas jau taip nebegali.

Pasilik manyje,

Kai pavasarį obelys teka,

Pasiliki skalsa,

Kurios kažkada neužteko.

Pasilik viltimi,

Kai tamsūs debesys šoka.

Pasilik ir išeik...

Nors daug kas jau taip nebemoka.

:1122:

***

Gyvenimas ilgai spalvas nokina-

Žmogus dar nesunokusias jas skina

Ir greitai, nusitvilkęs rūgštimi,

Aplieja naują dieną tulžimi.

Užtvindęs erdvę, kelią, laiką,

Tikėjimą po svietą draiko,

Neskirdamas savų nuo svetimų,

Skubėdamas raškyt naujų spalvų,

Artėdamas prie paskutinio taško

Ir vėl jas nesunokusias nuraško.

***

Gyvenimas dažnai mus blaško

kiti mūs derlių nusiraško

nėra teisybės ant lėkštutės

tik tylios ašaros ir nevilties minutės.

Vis tamsoje mes beldžiame, gal durys

mums atsivers, sušuks, kad mūsų laukia,

tik vėjas tyruose lapus nešioja,

o laikas plaukia plaukia plaukia...

tada susiruošiam pabūt geri

prisijaukinti kitą ir turėti draugą.

Ir kartais užantyj jis auga auga auga...

Priglausk mane,

O vakaro šešėli,

Ledinėm rankom

Apkabink pečius.

Aš paskutinius

Šiandien išlydėjau

Lyg tyčia užsibuvusius

Svečius.

O mes dar atsisėskime

Prie stalo,

Sudaužkime taurėm

Raudono vyno

Ir tegul šventė

Tęsiasi lig galo,

Ir tegul šventė

Sielvarto nežino.

Priglausk mane,

O vakaro šešėli,

Suglostyk plaukus

Ir užpūsk žvakes.

Visus, visus

Aš šiandien

Išlydėjau,

Tik nepavyko

Išlydėt tavęs.