Eilės vaikams ir jų tėveliams

Aš jau Esu ! Matau kaip už lango mainosi diena,kaip supasi danguj geltona saulė ir tiesia į mane rankas mama.Tik vieną ją aš iš visų pažįstu....Girdžiu kaip skleidžiasi gėlė,smuikuoja žiogas,kaip griūdamas nubėga basas vaikas - tikriausiai mano brolis....ir jaučiu,kaip gera šitaip bėgti.Kai išmoksiu,paprašysiu saulės,kad pribarstytų strazdanų ant nosies,ir lėksiu,vydamas drugius ton pusėn,kurion pašauks mane Vaikystė .....

Aš jau Esu ! Aš dar nemoku juoktis,todėl verkiu iš laimės,iš saugumo,nes man patinka Būti.O visos spalvos plūsta į mane,visi garsai,kokie tik yra ,apsupo mano klausiančias akis,ir aš,ieškodamas mamos,nusišypsojau....

Kaip gera Būti !!!!!!

Priimk mane ,Pasauli .Gerumu ir šviesa užliūliuok,nepagailėk man šilumos ir meilės.Ateidamas prašau.....išsaugok mano mamą,kad turėčiau kam nusišypsoti, prikelk saulutę bundančiais rytais,ir lai bėgioja basas mano brolis - kai paaugsiu aš jį pasivysiu.Aš jau Esu.Priimk mane ,Pasauli. Aš atėjau pažinti

Įeik vidun. Ar nepažįsti,

Meni, kuo kvepia kūdikystė?

Pavasariu - šviesiu, ankstyvu,

Pumpurėliu berželio gyvu.

Džiovintais vėjy vystyklėliais

Ir stebuklingais tepalėliais.

Šviežiom skiltelėm obuolių,

Gardžiausiu žemėj pieneliu.

O taip ! Bet aš gerai jaučiu,

Kad tarsi žydinčiu medžiu

Visų pirma,

Visų pirma -

Ji kvepia mylinčia mama.

Ji kvepia mylinčia mama -

Jaukiausia žemėj šiluma...

. Vytė Nemunėlis

Kas paleido kaip margą drugelį

Mane žemės žieduos paskraidyti,

Kas pasaulin nežinomą kelią

Man parodė? – Mamytė, mamytė!

Kas perdien su manim nepailsus

Bėgo bėgo kaip laimės saulytė

Per svajonių ir pasakų tiltus

Auksinius? – Ji – mamytė, mamytė!

Kas šiltais patalėliais paklojo

Man sapnų tų gražiųjų lovytę,

Kas kaip angelas sargas rymojo

Per naktis prie manęs? – Ji – mamytė!

Anzelmas Matutis

Aš bėgu, mamyte

Kas man kaip saulytė

Šypsosis ir švies?

Aš bėgu, mamyte,

Artyn prie tavęs.

Kas man kaip gėlytė

Daržely žydės?

Aš bėgu, mamyte,

Prie tavo širdies.

Kas man kaip žvaigždutės

Spindės ir žėruos?

Žvaigždutės –

Akutės

Mamytės geros.

Kas man kaip saulytė

Takelį nušvies?

Aš bėgu, mamyte,

Artyn prie tavęs.

Vytautas Mačernis

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,

Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,

Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti

Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,

Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.

Sode aš žalią drebulę pasėjau

Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,

Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“

Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,

Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,

Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.

Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?

Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

Ramutė Skučaitė

Kas švelnumą, kas paguodą

Man kiekvieną dieną duoda?

Kas man atneša jaukumą

Per žiemos sidabro dūmą?

– Tyliai žingsnį žengdama,

Meiliai žodį tardama,

Ir švelnumą,

Ir jaukumą –

Viską atneša mama.

Kas išmokė pirmą žodį,

Pirmą raidę kas parodė?

Kas lyg skrynią man atvožė

Tėviškėlės mielą grožį?

– Tyliai žingsnį žengdama,

Meiliai žodį tardama,

Visą žemę,

Visą žemę –

Man juk atneša mama.

Vytautas Skripka

Kur mėlynos žvaigždės,

Kur lygumos žalios,

Prasideda didelis

Dulkantis kelias.

Ir bėga laimingas

Į bėgantį dangų

Kaip baltas balandis

Nuo motinos rankų...

Garbanėlė auksinės spalvos,

Susiraičius švelnučiais žiedeliais,

Nuo mieliausios pasauly galvos

Man brangesnė už turtą ir galią

Iš meilės nepamirštamiems laikams

Tu, mama, mano kūrinius skaitai.

Girdėti rimų skambesy margam

Tau mano žingsnių vaikiškų aidai.

Užmerkia tau akis miegelio bučiniai,

Nespėji atsibust, kai apsupa šypsniai.

Brangus vaikeli, akeles užmerk,

Lopšinę padainuosiu, tik neverk.

Jis glaudėsi prie motinos krūties,

Skaistus ir tyras kaip pirma rasa

Ar angelo sparnų švelni šviesa,

Vaivorykšte sutviskus virš būties

Tai, ką girdėjome, kai buvome vaikai:

stovėk ramiai, eik greičiau, kur bėgi, paskubėk, neliesk, būk atsargus, viską suvalgyk, išsivalyk dan¬tis, neišsitepk, jau išsitepei, patylėk, kalbėk, atsi¬prašyk, pasisveikink, ateik čia, nesimaišyk man po kojomis, eik žaisti, netrukdyk, nebėgiok, nesu¬prakaituok, žiūrėk nepargriūk, sakiau pargriūsi, dabar tai tau bus, kodėl manęs neklausai, šito tu nesugebėsi, esi per mažas, duok aš padarysiu, tu jau didelis, eik miegoti, kelkis, pavėluosi, aš užsiėmęs, eik žaisti vienas, apsirenk, nestovėk saulėje, eik į saulę, nekalbėk pilna burna.

Tai, ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai:

myliu tave, tu toks gražus, kaip gerai, kad tave turiu, pasikalbėkime truputį, pabūkime kartu, kaip jautiesi, ar tau liūdna, gal bijai, kodėl gi šito nenori, tu toks mielas, tu toks švelnus, papasakok man, ką tu išgyvenai, ar tu laimingas, man patinka kai juokiesi, verk, jei nori, tau kažkas nepasisekė, kas tave nu¬skriaudė, kas tave taip supykdė, papasakok man viską, jei nori, pasitikiu tavimi, tu man patinki, ar aš tau patinku, kada tau nepatinku, klausau tavęs, žinau, kad mane myli, ką apie tai manai, man patin¬ka būti su tavimi, noriu su tavimi pakalbėti, noriu išklausyti tave, pasakyk, kada jautiesi nelaimingas, man patinki toks, koks esi, mums gera būti kartu, pasakyk, jei suklydau.

Šalia tavęs yra daug suaugusių žmonių, vis dar laukiančių žodžių, kuriuos norėjo išgirsti vaikystėje, bet neišgirdo