Pereiti prie turinio
egluze

Eilės vaikams ir jų tėveliams

Rekomenduojami pranešimai

Aš myliu vaiko juoką

O, kaip aš myliu tą juoką vaikelio,

Linksmą, čiurlenantį, džiugesį keliantį:

Atskamba oru tyra srauja

Tartum paukščio trelė aušros tyloje;

Plaukia kaip aidas lengvas varpelių,

Kaip muzika kriauklėje skambančių perlų.

O vaikiškas juoke, laisvas ir tyras,

Pats nuostabiausias, aš jį patyriau.

Isabel Athelwood

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinčios šiapus rojaus vartų. (Dr. Davies)

 

Kūdikio šypsena - ankstyviausias žmogaus proto vaisius. (Henry N. Hudson)

 

Kūdikis - nuostabi žmogaus pradžia. (Don Herold)

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Trapi,lyg krištolo lašelis,

Lengva, lyg pūkas erdvėje,

Mažutis spurdantis spurgelis

Karštam likimo lopšyje

Sūpuoja begalinę viltį,

Kad žemė ši - dosni, gera,

Kad ne sušalti, o sušilti

Ji Dievo buvo sutverta.

Mažutis spurdantis spurgelis

Lopšy visus namus talpins,

Kur visos keturios kertelės

Į vieną kupstą susipins.

O laikas bėgs. Tik naktys ilgos

Užtruks lopšinės kelyje,

Dienas sukibusias ant smilgos

Liūliuos birželis savyje.

Sapnus globos mažutės elfės,

Sesutės pasakėlę seks,

O meilėj puoselėtos terpės

Pasaulyje visoms užteks.

Trapi, lengva, švelni, mažutė-

Brangiausia Dievo dovana

Atėjusi į laiko būtį,

Kai vasara tokia lengva.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Mano mažas žmogau,

Mano saulės zuikeli,

Be tavęs negaliu

Ir mama nebegali.

 

Kaspinėliai baltučiai,

Šortukai gėlėti,

Mano mažas žmogau,

Kaip tavęs nemylėti

 

Tavo aukso plaukai

Saulės spindulius žeria,

Mano mažas žmogau,

Mano lauko gėlele,

 

Šypsenėlė šilkinė,

Skruostukai įkaitę,

Kaip tavęs nemylėti,

Mano aukso mergaite.

 

Mano mažas žmogau,

Mano sielos dalele,

Be tavęs negaliu

Ir mama nebegali.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Nu jau labai aš čia įsijaučiau :geda: , tik dar paskutinį eilėraštį noriu įkelti ir nebeužimsiu eterio :rolleyes:

 

Jo dar nėra, bet Jūs abudu žinot,

Kad jis ateis - mažytis ir švelnus.

Jūs jaučiate trečios širdies plakimą,

Ir kas bebūtų Jis - dukrelė ar sūnus -

Jūs nesidžiaugt, nelaukti jo negalit,

Ir šis laukimas dvigubai džiugus,-

Ateina naujas, laukiamas žmogus.

Gal saulė švies, gal žvaigždės degs, mirgės...

Ne, niekur, niekada žmogaus gimimas

Dar neturėjo taip giliai prasmės...

Just. Marcinkevičius

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Tau, vaikeli, dovanojam

mes ramunių pievą,

garbanotą debesėlį

ir švelniausią vėją.

 

Tavo šypsena tyra

Šviečia mums kaip saulė.

Tu brangiausias mums esi visame pasauly!

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Aciu mergaites uz tokius grazius eilerascius :rolleyes:


DovanėlėVIP.gifmylimas%20autorius.gifzvaigzde.gifflow14.gif

Skaitome forumo taisyklės

Galima pamilti žmogaus sielą nepažinus jo kūno - Ir paskui išeiti iš proto, palietus mylimos sielos kūną

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Ateinanciam vaikeliui

 

Įaugai į mane,

Į mano kūną,

Dar nepažįstantį tavęs,

Į mano sielą -

Būseną bekūnę

Ir į mintis

Kasdienes ir šventas.

Įaugai šaknimis,

Kaip medis jaunas,

Išleisdamas kaskart

Naujus ūglius

Ir nuolat manyje

Dvi jėgos kaunas,

Kovodamos už

Nuosavus namus.

Ir vis dažniau

Užvaldo tavo jėgos

Ir mintyse kaskart

Daugiau tavęs.

Ir netgi potvyniams

Širdies atlėgus

Jau nebelaukiu

Kas iš jų išves.

Suaugom šaknimis,

Širdim suaugom,

O mintys įsileidžia

Tik tave,

Neatpažįsta jokio

Kito draugo ir šakos,

Išsiraizgę erdvėje.

Įaugai į mane-

Net mano kūnas,

Dar nepažįstantis tavęs

Jau linksta, šliejasi,

Lyg pataikūnas

Ir tiesia į tave

Savas šakas.

Įaugai į mane... ..."

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Suaugusieji klausosi žodžių, užuot juos girdėję.

Suaugusieji skaito žodžius, užuot juos jautę.

Suaugusieji taria žodžius, užuot juos ragavę.

Suaugusieji rašo žodžius, užuot juos uostę.

Suaugusieji kalbėdamiesi visai nepastebi žodžių, todėl šie skamba iš vienatvės ir liūdesio.

Suaugusieji vartoja žodžius, užuot juos mylėję. Taip žodžiai genda ir sensta.

 

Vaikai visai kitokie. Vaikai su žodžiais žaidžia. Žaidimas pataiso sugadintus žodžius.

Žaidžiant nuo senų žodžių nušveičiamos rūdys ir grįžta jų jaunatvės spindesys.

Žaidimas kuria naujus, negirdėtus, neapsakomai gražius žodžius.

 

Vaikai klausosi žodžių. Žodžiai- tai žmonių balsų muzika.

Vaikai jaučia žodžius: ar minkšti? kieti? apvalūs? smailūs?

Vaikai ragauja žodžius: ar saldūs? sūrūs? rūgštus? kartūs?

Vaikai uosto žodžius. Žodžiai- tai gėlių žiedadulkės.

Vaikai myli žodžius. Todėl ir žodžiai myli vaikus.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Suaugusieji žiūri į spalvas, užuot jas matę.

Suaugusieji jaučia pavidalus, užuot supratę jų kalbą.

Suaugusieji gyvena šviesoje ir iš šviesos, bet visai nepastebi.

Suaugusieji nusimeta ilgus šešėlius, bet nežaidžia su jais.

Suaugusieji užima daug (netgi per daug ) erdvės, užuot nors kartelį nusistebėję jos platumu.

Suaugusieji žvelgia į pasaulį užmerktomis akimis. Todėl erdvė traukiasi, šešėliai miršta, šviesa blausiasi, spalvos blunka, pavidalai tampa bežadžiai.

 

Vaikai- kas kita. Jie žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stebisi daiktais. Vaikai žaidžia su spalvomis ir pavidalais. Žaidimas nupučia dulkes nuo išblukusių spalvų ir grąžina joms prigimtinį blizgesį. Žaidžiant gimsta nauji, iki tol nematyti ir negirdėti, neregėti gražūs pavidalai.

 

Vaikai regi spalvas. Spalvos- tai šviesos vaikystė.

Vaikai supranta pavidalų kalbą: ar jie švelnūs? aštrūs? guvūs? liūdni?

Vaikai jaučia, vaikai įkvepia, vaikai mato nematomą šviesą. Šviesa- tai pasaulio motina.

Vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Šešėliai- tai neregiai, todėl šviesa juos vedžioja už rankos kaip vaikus.

Vaikai stebisi erdve, jos nenusakomu paprastumu.

Vaikai myli paveikslus, todėl ir paveikslai myli vaikus.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Kiekvienas poetas yra didelis vaikas. O kiekvienas vaikas- mažas poetas.

Kiekvienas tapytojas yra didelis terlius.

O kiekvienas vaikas- mažas tapytojas.

 

Kūdikiams nieko nereikia daryti, kad jie taptų tobulais, jie jau yra tobuli ir elgiasi taip, lyg tai žinotų. Jie žino, kad yra visatos centras. Jie nebijo paprašyti to, ko nori. Jie nevaržomai reiškia savo emocijas. Jūs puikiai zinote, kada kūdikis pyksta, jūs tai puikiai žinote, tiesą sakant, visi kaimynai tai žino. Kai jis laimingas, taip pat žinote, nes jo šypsenos nušviečia visą kambarį. Jie pilni meilės.

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Glaudžiuos mamyt prie tavo rankų,

Taip šilta,gera ir jauku,

Kai busiudidelė suprasiu

Kokia brangi esi man tu.

Nepyk mamyt,kad as nemiegu

Ir nakti būna tau sunku,

Žinok užaugus dovanosiu tau savo meilę su kaupu

Dalintis šiuo pranešimu


Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Susikurkite paskyrą arba prisijunkite, jei norite komentuoti

Komentuoti gali tik registruoti nariai

Susikurkite paskyrą

Prisijunkite prie mūsų bendruomenės.

Užsiregistruoti

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite.

Prisijunkite dabar

×
×
  • Sukurti naują...

Svarbi informacija

Informuojame, kad šiame puslapyje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su Privatumo politika.