Eilės vaikams ir jų tėveliams

Ankstų rytą atsikėlę

Sėmėm košės dubenėlį.

Dzink, burnytėje šaukštukas,

O gi žiūrime- dantukas!

Toks baltutis, nedidukas

Gal ten cukraus gabaliukas?

Gal ištirps jis kaip sniegelis

Nuo pavasario saulelės?

Čiupinėjom, žiūrinėjom,

Ir vis mums įkast norėjo...

Vieną turim mes dantuką,

Tokį baltą, nediduką.

Bet jau greit, ne už kalnų,

Miškas bus jau tų dantų.

Ir kai mes juos vėl pamesim

Paprašysim pelės sesės,

Kad atneštų mums kitus,

Dar gražesnius už perlus,

Kad nuo vaiko šypsenos

Džiūtų ašaros veiduos.

Mama, nesapnuok manęs.

Tai buvo gal vakar, prisimeni,

tarsi maža būtybė spurdėtų

Tavo įsčiose.

Mama, kada tai patyrei,

Tavo akys pritvinko ašarų.

Mama, prisimeni, kiek kartų mane sapnavai,

sudėjusi rankas ant pilvo, tarsi ant gaublio.

O kai išvydai, tavo širdis mane atmetė,

bet nesijaudink, Mama,

aš tavęs niekada nekaltinsiu.

Tik šiandien priimk mane.

Prašau.

Mama, nesapnuok manęs,

kai atėjusi nauja diena, o aš jau užaugęs.

Nelabai moku skaityti -

stringa mano kalba,

nedailiai rašau,

bet nepaisant viso to taip noriu

būti panašus į Tavo sapną.

Mama, nebėk vis tekina,

negaliu paskui Tave suspėti,

mano kojos tokios vangios,

o rankos nepaklusnios.

Pailsėk truputuką.

Įsiklausyk į savo žaizdą -

tuomet išvysi nuostabiausią gėlės žiedą,

tuomet pažinsi gaivų

šypsnio skonį.

Savo liūdesio dieną

nusišluostysi ašaras,

mano džiaugsmo dieną

šoksi iš laimės.

sis labai liudnas

Dvi mano rankos – judviem priglausti.

Dvi mano ausys – jūsų klausyti.

Dvi mano lūpos – barti ir bausti.

Dvi mano kojos – paskui lakstyti.

Dvi mano godos, kurias godoju.

Dvi mano ugnys – šviesti ir šildyt.

Ir - kaip stebuklas: brangiausios pasauly

Dvi mano mažos, mylinčios širdys…

Tyloj užsnūs nesusapnuotas lengvas tavo sapnas,

Ir žvaigždės suspindės padangių skraistėj.

Žvakutės liepsnoje plevens ir žybčios tavo svajos.

Ryškias vaivorykštės spalvas regėsi sapnuose.

Užmigs pliušinis meškinas šalia pagalvės,

Ir mašinėlės snaus paliktos ir užmirštos garaže.

Už lango dūks ir ūžaus vėjas,šalčio išsigandęs,

Pabaisa čia tūnos tamsiausioj kertėje.....

Dabar ramu,neskamba juokas tavo veidu,

Nes tu miegi ir supas pasaka stebuklų lopšyje.

Miegok ramiai mama tau tyliai sako.......

Tegu žvaigždelės saugo ramų miega naktyje

Vaikiško pasaulio karalaite,

Tu valdai svajonių ištisas pilis.

Dviem kasytėm pasipuošusi mergaite,

Tavo rankose atgyja žaislas bet kuris.

Mano krištoline saulės kruopelyte,

Tegu vaivorykštė juosia tavo dieneles.

Tegu tau, brangi mano dukryte,

Būna lengva eit per žemę patirties

Tavo vaikiškas mažas pasaulis

Dar apgaubtas stebuklų skraiste,

Ir veidukas dar švyti kaip saulė,

Kai miegodama šypsais sapne.

Tu tyra ir trapi asmenybė,

Dar nei melo, klastos nežinai.

Tavo vaikiškas mažas pasaulis

Tegul būna ilgai, dar ilgai....

Šypsos katinas ūsuotas,

Sargis nebenori loti,

Uodegom kelius tik brauko

Ir gardaus pyrago laukia.

Žino, kad jų šeimininkas

Šiandien šventės kaltininkas.

Juk gimtadienis - proga,

Metai trys - jėga!

Kepa mums mama pyraga

Ant pyrago zvakes dega.

Tetis sako: ziurek, Matai,

Sitos zvakes-tavo metai.

O tu metu jau burys-

Ant pyrago zvakes trys

Sirgaliui (vaikui)

Lauktuvėlių tau siunčiu maišą šypsenų plačių,

Dar įmesiu pro langelį saują spindulių sirgalei.

Sveik ir būk stipri, mažute, pakšt į nosį ta, ____ (vardas).

Aš ant savos šakelės sukroviau pumpurėlį,

Su rūpesčiu ir meile migdžiau jį vakarais,

O tu iš mažutėlio vis augi ir didėji,

Ir su laiku pražysi pavasario žiedais.

Virpėsi lietui lyjant, drebėsi vėjui pučiant,

Saulutei suspindėjus nušvisi sidabru,

Svajosi žvaigždei šviečiant, mylėsi metams byrant

Ir tęsi mano kelią nauju pumpurėliu.

Tu palauk, jis greitai ateis

Dar minutė. Sekundė trumpa. Dar atodūsis ilgas, sunkus

Nesvarbu: ar sūnus ar dukra

Jis jau skuba pasaulin. Jauti?

Jis jau greitai, jau greitai pravirks. Jauti?

Pakentėk... O chalatai balti

Ji pirmieji šioj žemėj sutiks.

Bet minutė pavirto diena

Ir tas skausmas be galo aštrus

Nežinos tik sūnus niekada

koks tas kelias pasaulin sunkus...

Dar ikvėpk... nuščiuvo visi

Ir kūną nuliejo liepsna.

Paklausyk ar girdi

savo sūnų, geroji mama?

Tu girdi, tu šypsaisi, verki

Laimingiausia paliks si diena

Ir į sūnų taip godžiai žiuri

panašus, panašus i tave!

Toks mažutis žmogus

su rankutėm, kojytėm - matai?

išbučiuosi visus pirštukus

Gal po tūkstantį kartų tikrai.

Laimingiausia paliks ši diena

Jis užaugs - gražus ir stiprus...

Nežinos tik sūnus niekada,

Koks tas kelias pasaulin sunkus...

Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę...

Tiktai paprastai ir gražiai.

Kadaise, kai nieks mūsų nematė,

Mes žaidėm abu panašiai.

Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...

Tiktai visada atvirai.

Jie ir nežinodami tiki,

Kad baigiasi viska gerai.

Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...

Kaip mudu, kaip mudu kadais.

Todėl juos ir glaudžia ir šaukia

Gražiausiais pasauly vardais

*********

Kalbėk, kalbėk ir dar kartą kalbėki

Švelnius žodžius į ausį savo vaikui.

Sakai, jis nesupranta? Bet užtat jau girdi

Ir jaučia meilę, sklindančią taip aiškiai.

Myluok, bučiuok ir dar kartą myluoki

Ant savo rankų spurdantį mažylį,

Nes tik jausmai pradžiugint širdį gali

Ir tik nuoširdume esmė tikroji slypi.

*********

Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,

Su niekuo nepakeičiamu juoku,

Į šį pasaulį jie ateina -

Atsineša čia viską, kuo tikiu:

Neramų miegą, mielą šypsnį,

Linksmas akis ir daug keistų garsų,

Ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:

"Mama, aš tave myliu..."

*******

Iš ko padaryti mažyčiai vaikučiai?

Kodėl tokie gražūs, rausvi ir minkštučiai?

Čia dėta meduolių iš pienių medaus,

Berta mėlynių iš miško tankaus.

Dar būna pridėta aušrinės spalvos,

Rasos įmaišyta ir ryto gaivos.

Melsvųjų akelių mamytė norėjo-

Prie mielo veidelio rugiagėles dėjo.

Kai pasvajojo žalių ar pilkų,

Ežero buvo prašyta spalvų.

Dukrelės tebūna auksiniai plaukai-

Saulėj bangavo kviečiai ir linai.

Reikia sūneliui plaukelių juodų-

Varnelė atskrido, pamojo sparnu.

Taip po truputį ir turim vaikutį.

Glėbin jį imam, brangiausiu vadinam.

Aš noriu gyventi, Mama,

Aš noriu tave mylėti

Aš noriu statyti namą

Sodinti vyšnias prie klėties...

Tegu tai dar bus negreitai

Ir teks su manim pavargti

Aš noriu žemėn ateiti

Tau pirmąjį žodį tarti...

Ir pirmąjį žingsnį žengti

Apsaugomas Tavo rankų

Aš noriu, Mama, gyventi

Pažint Tavo veidą brangų...

Aš noriu krykštaut ir siausti

Mylėti žmogų ir gėlę

O kartais Tavęs paklausti

Ko širdį, Mama, sugėlė...

Aš būčiau stiprus ir doras

Senatvėj Tave paremčiau

Nejaugi, Mama, nenori

Kad gimčiau aš ir gyvenčiau...

Lemtingą rytą ankstyvą

Sutiki mane, kaip moki

Juk Tau aš, Mama, jau gyvas

Lauki manęs, nebijoki

Paskalsins Viešpats kąsnelį

Užteks tos pačios pastogės

Tad leiski, Mama, į kelią

Tarnauti Dievui ir žmogui.

*****

Per aslą žingsniavo žmogus, -

Link durų keliavo smagus.

Kai vieną žingsnelį nuėjo,

Truputį žmogus pailsėjo.

Kai antrą žingsnelį nuėjo,

Į slenkstį kreivai pažiūrėjo.

Mat, slenkstis – platus ir status,

Užlipk, jei turi tik metus!

Ai, ai, kas paskui atsitiko!

Nukrito žmogus ir sukliko!

Nosytė didžiai sumušta,

Kojytė giliai įdrėksta!

Labai apmaudu ir skaudu,

Kai šitiek iš karto žaizdų...

Paverkęs žmogus atsistojo

Ir slenksčiui piktai pagrūmojo.

Tada, jau nurimęs visai,

Vėl žengė per slenkstį jisai.

O aš jam šypsaus ir sakau:

“Laimingos kelionės, žmogau!”

******

Iš meilės ir vilties

Iš jausmo ir minties,

po mėlynu dangum

gimei, gimei žmogum.

Tau šypsosi tėvai

Mojuoja tau klevai

O kiek aplink žiedų

O Kiek gražių vardų.

Greičiau, greičiau eime

ta žydinčia žeme,

Į vardą atsiliepki,

Paukščiu į šauksmą bėk

Į šviesą atsisuk ir tik laimingas(a) būk.

*******

Tas pienu kvepiantis vaikystės skonis, jame įsipina į pasakas svajonės, jame taip paprasta būti tuo, kuo širdžiai noris. Koks paslaptingas, pienu kvepiantis vaikystės skonis...

/Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė/

*******

Kai mėnuo patekėjo

Mažytis gimei Tu.

Likimas pažadėjo

Daug meilės,dovanų.

Mamytė dovanojo

Dalelę iš širdies

Ir gilų rūpestėlį

Mažyti dėl Tavęs

Linkiu aš Tau užaugti

Tauriu,širdim gera

Keliauti ir gyventi

Kur liūdesio nėra.

*******