Įvaikinimas

Ką manot apie tai? Koks jūsų požiūris į norinčius tapti įtėviais? Ar norėtumėte tapti įtėviais?Kaip manot vaikui geriau augti žinant kad jis yra įvaikintas ar nežinant tiesos?

Visada bijojau kad negalesiu tureti vaiku, kai pradejom planuoti ir planavimo menesiai vis ilgejo, bijojau, kad mano speliones nepasitvirtintu, tai buvau pagalvojus ir apie ivaikinima, bet nezinau istikruju ar galeciau isivaikinti, tam reikia daug drasos ir ryzto, manau jei savo vaiku netureciau isivaikinciau.

Aš anksčiau kažkaip apie tai dažnokai pamastydavau... kai vaikučiai mano paaugs, kodėl gi ne.

Bet labai dažnai galima išgisti labai kategoriška numone, NE UŽ KA Kaip jau minėta apklausoje: genai ir t.t. ir t.t.

Maniškis taip pat turi prieštaringa nuomone :D

Aš balsavau už šį variantą "Manau galėtume, esam apie tai kalbėje, bet dar nepasiryžę."

Bet tvirtai žinau kad ateityje, gal net gilioj ateityje, stengsiuos suteikti svetimam mažyliui namus.

kilnus noras Indrė, aš nežinau ar galėčiau, iškyla daug tokių "bet" kurie stabdys mane jeigu ir būtų didėlis noras

Niekada nesvarsciau, bet tikriausiai kad ne. Nesu tas zmogus, kuris galetu duoti tam svetimam vaikeliui visa kas geriausia, nes nejauciu dideles meiles svetimiems vaikams. Mano pazistama yra paemusi mergaite seseriu metu is vaiku namu ir kai as paklausau kaip ji apie ja kalba tai man net ziurpas nubega per nugara, geriau jau ta mergaite butu likusi vaiku namuose.

Yra zmoniu kurie myli visus vaikus o as myliu tik savus ir savo artimuju vaikus, todel ir nenoriu tam vaikui padaryti dar blogiau.

esu ne vieną kartą apie tai galvojusi, tikrai galėčiau suteikti tokiam vaikeliui namus, man jų labai gaila

o as balsavau uz - manau,kad galetume..... is tikruju as galeciau ir net noreciau- bet noreciau nuo pacios kudikystes vaikuti isivaikinti, bet kad neduoda taip paprastai.... kazkaip buvau uzsiminusi apie tai savo vyrui, bet jo nuomuone priestaringa- o mano tik uz tai.....kad kuo maziau vaikuciu butu vaiku namuose ir gyventu be teveliu....

Niekada nesvarsciau, bet tikriausiai kad ne. Nesu tas zmogus, kuris galetu duoti tam svetimam vaikeliui visa kas geriausia, nes nejauciu dideles meiles svetimiems vaikams.

Yra zmoniu kurie myli visus vaikus o as myliu tik savus ir savo artimuju vaikus, todel ir nenoriu tam vaikui padaryti dar blogiau.

vat ir mano tokia nuomone...As irgi tokia...

Matot as kol neturejau savo vaiko galvojau, kad myliu visus vaikus be isimties, juk jie nieko neprasikalte mazuciai, geruciai, bet kai pagimdziau supratau, kad tai didele atsakomybe, daug didesne negu isivaizdavau, auklejimas kainuoja kartais daug nervu, ir tikrai negaleciau priimti svetimo vaiko isdaigu taip kaip savo, nes ir savo is kantrybes daznai isveda, bet juk tai savas... nors suprantu, kad tai vaikas, bet tokia jau ragana matyt esu

Matot as kol neturejau savo vaiko galvojau, kad myliu visus vaikus be isimties, juk jie nieko neprasikalte mazuciai, geruciai, bet kai pagimdziau supratau, kad tai didele atsakomybe, daug didesne negu isivaizdavau, auklejimas kainuoja kartais daug nervu, ir tikrai negaleciau priimti svetimo vaiko isdaigu taip kaip savo, nes ir savo is kantrybes daznai isveda, bet juk tai savas... nors suprantu, kad tai vaikas, bet tokia jau ragana matyt esu

del kantrybes ir del savo-nesavo, tai visiskai pritariu tau, bet manau, kad pamilti imanoma svetima vaika taip kaip savo.....