Vaikiški eilėraštukai

MANO BATAI BUVO DU

Mano batai buvo du,

Vienas dingo - nerandu

Aš su vienu batuku,

Niekur eiti negaliu.

Dvi rankytės ieško batų

Dvi akytės juos pamato

Aš apsiausiu batukus

Ir keliausiu pas vaikus

J. Degutytė

NAUJIEJI METAI

Mirga žvaigždėm ir snaigėm

Žalios palaukių eglytės.

Sidabro varpeliais aidi

Naujųjų metų rytas.

Paukščiams parneš dovanų

Saulę – raudoną uogą,

Kiškiams – šiltų kailinių,

Vaikams – saldainių ir juoko.

Spindi ledinis langas,

Briedžio ragais išrašytas.

Sidabro varpeliais skamba

Naujųjų metų rytas

Justinas Marcinkevičius

ŽIEMA

Važiavo žiema ledo tiltu

Ir vežėsi pusmaišį miltų.

Ir džiaugėsi :

- Bus kaip iš rago

Sausainių, riestainių, pyrago !

Gulėsiu viena sau po uosiu

Ir valgysiu, niekam neduosiu.

Užkliuvo jos ratai už vėjo,

Ir miltai visi išbyrėjo.

Vaikai atsikėlę iš miego,

Už lango pamatė daug sniego!

O šitas mano mėgstamiausias. Dar ir dabar dičkis vis paprašo padeklamuot...

LEDINUKAS

Ledo rūmuose nuo seno

Senis šaltis sau gyveno

Ir turėjo jis anūką

Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas

Šaltanosis ledinukas

Nesurūgęs, nesustiręs

Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,

Moku malti sniego miltus,

Kiškį piškį užpustyti,

Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,

Aš sušaldyti galėčiau.

Miega varlės pūstažandės

Ir barsukas kietasprandis.

Ką barsukas? Aš ir mešką,

Kai paspaudžiu - šonai braška...

Visą žemę, jei norėčiau

Aš sušaldyti galėčiau!

Vienąkart per sniego pūgą

Šaltis vedasi anūką,

O anūkas Ledinukas

Rateliu su snaigėm sukas.

Žiūri - važy sėdi ponas,

Nuo arielkos net raudonas,

Ir į kailinius storiausius

Storas ponas įsirausęs,

Ir kelius, ir ilgas kojas

Zebrų kailiais apsiklojęs.

Šast anūkas Ledinukas

Ir po zebrų kailiais brukas:

Šaltanosis, šaldo poną

Šąla, bąla pono nosis...

Ir nuo rankų ligi kojų

Ponas kaulan suragojo.

- Na matai, - anūkas girias,-

Ar, seneli, aš ne vyras:

Moku kalti ledo tiltus,

Moku malti sniego miltus.

Zuikį puikį - užpustyti -

Ežį kežį - užmigdyti

Ir sušaldyt storą poną,

Nuo arielkos net raudoną.

Visą žemę, jei norėčiau,

Aš sušaldyti galėčiau...

- Na jau, na! - jam Šaltis sako. -

Dar tau girtis neužteko.

Tau sušaldyt žemę knieti,

O sušaldyk tu valstietį.

Pažiūrėk - tenai už valkos

Pagiry jis kerta malkas.

- Chi! - nusijuokė anūkas. -

Aš nebūčiau Ledinukas,

Jei valstietį palei traką

Nesušaldyčiau į ragą.

Ką valstietį! Jeigu mešką,

Kai paspaudžiu - šonai braška.

Pasigyrė, na ir dumia

Pas valstietį į pakrūmę.

O valstietis - malkas kerta.

Kirvis skamba. Darbas verda:

Užsimoja ir kad tvoja,

Tai net skiedros išlekioja.

Meta pirštines į šalį:

- U ta ta! Karšta dienelė! -

Vienas sau valstietis šneka,

O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas galvą kraipo.

Pasižiūri. Pasišaipo.

Ir galvoja: "Tu sušalsi

Ir kirvuko nepakelsi.

Va, ir bus tada, žmogeli,-

"U ta ta! Karšta dienelė..."

Ir sutelkęs visą rūstį,

Jis pradėjo šaltį pūsti.

Kaklą rankom apsivijo.

Tuoj skrebučiai apšerkšnijo,

Tuoj ir ūsai apšarmojo,

O Šaltutis pagalvojo:

"Na, dar vieną šaltą gūsį,

Ir, vargšeli, tu pražūsi,

Suragosi kaip tas ponas,

Nuo arielkos net raudonas..."

Ir nušokęs nuo pusnyno,

Vėl jis pūsti pamėgino:

Griebia ausį, griebia nosį,

O valstietis nusikosti

Ir kiek gali stuobrį engia,

Net sušalęs kirvis spengia.

Baltas baltas tartum pūkas

Tūpsi šaltas Ledinukas -

Čiupt už kojų, čiupt už rankų

Ir į antį įsirango,

Bet valstietis nesušąla,

Tik į kelmą pleištą kala.

Šaltas sniegas žaižaruoja.

Karštas prakaitas garuoja.

Pagaliau žmogus prašneko.

- Na ir karšta čia prie trako!

Kur tas šaltis pasidėjo,

Duotų gūsį šalto vėjo.

Ledinukas net pašoko,

Vos iš apmaudo nesprogo

Ir, sutelkęs visą rūstį,

Vėl pradėjo smarkiai pūsti.

O valstietis be skrebučių

Krauna malkas ant rogučių.

Baigęs darbą, ant kelmuko

Atsisėda, užsirūko...

Pailsėjo, pasėdėjo

Ir per girią nugirgždėjo.

Senis Šaltis atlingavo:

- Kur valstietis?

- Nuvaziavo!

- Na, matei dabar, sūneli,

Ką žmogus ir darbas gali.

Tau sušaldyt žemę knieti...

Ką ten žemę! Jei valstietį

Šaldei šaldei tu prie šilo -

Ne sušalo, o sušilo...

Nors valstietis apšerkšnijo. -

Darbas šalčio nesibijo!

Baltas baltas tartum pūkas

Susimąstė Ledinukas.

Ir nusivedė per pūgą

Šaltis tylintį anūką.

/Kostas Kubilinskas/

Iškilmingas eilėraštukas iškilmingai progai darželyje.

Šiandien šventė -

Darželyje.

Užsivilksiu -

Švarkelį.

Su baltais

Marškinėliais,

Ir gražiais

Kaspinėliais,

Su juodais

Bateliais,

Skubam miesto

Takeliais.

Šventė tuoj

Prasidės.

Vaikų būriai

Sugūžės!

Padėkite vaikučiui tarti sunkius garsus. Tai bus smagus užsiėmimas.

Tušku Pušku

Čiuku čiuku

Ši kalba -

Mažų vaikiukų.

Aš jau vyras keturių,

Bet kalbėti dar sunku.

Kaip lūpytes išmankštinti?

Kaip liežuvį išmokinti-

Tarti sunkius žodelius?

Daug dainelių paklausysiu,

Daug knygelių paskaitysiu,

Taip visus vaikus-

Imsiu ir pavysiu!

Rūkas rudenėlio auksaspalvio

Slenka palei upę rūkas

Tarsi baltas pienės pūkas,

Tarsi pasakos močiutės

Lengvos, spindinčios, švelnutės...

Susupa berželį baltą

Ir eglaitėms vis po paltą.

Seną gluosnį užliūliuoja,

Žemę kamuoliais užkloja.

Ak, smagu tą tykų rytą

Rūko pagalvėm braidyti!

Noris žaisti ir kvatoti,

Ir rūke pasivolioti...

Bet... Saulutė jau nubudo

Ir neliko rūko rūbo.

Rasele suspindo rytas,

Visas rūkas išbraidytas!

Baimė

Štai mama labanakt linki,

Ir užgęsta žiburys...

Žengia ji tylučiais žingsniais,

Tyliai užveria duris...

Tuoj iš kampo - ten, kur stovi

Kibiras ir šepetys-

Išlenda nykštukas storas,

Blizgina tamsoj akis...

Tarp užuolaidų, už lango,

Skrenda ragana juoda,

Plaikstos vėjy paslaptingai

Didelė tamsi skara...

O ant stogo - aš prisiekiu:

Kelia puotą slibinai!

Na ir kur tas rytas dingo!?

Kada baigsis tie kerai!?

Ledo pilis

Žmonės kalba. Žmonės matė.

Kai Šaltukas pilį statė.

Ledo stogas. Ledo menės.

Pilį saugo besmegenis.

Menėj dega ledo žvakės.

Nuo šviesų net raibsta akys.

Apie pilį snaigės šoka.

Kyla, leidžias, kaip tik moka.

Bet klausyk, pily naujiena –

Saulė švietė visą dieną.

Pilies bokštai sumažėjo.

Menėse vanduo varvėjo.

O jau po trijų dienų

Pažiūrėt pilin graudu.

Pasidžiaugus saulute,

Ji pavirto balute.

Apie Zuikį ir Zuikienę

Kartą Zuikis ir Zuikienė

Krūmuos kepė kiaušinienę.

Skrido pempė viršum krūmo

Ir pamatė – virsta dūmai!

Žvilgt į savo pilką lizdą:

Ten – tiktai lukšteliai blizga.

Kad įdūko kuodotoji!

Visos plunksnos piestu stojo.

Visas laukas buvo pilnas

Pempių klyksmo, Zuikių vilnos.

Nuo to sykio, nuo to karto

Kopūstienę Zuikiai kerta.

Kai kas mini kiaušinienę,

Rausta Zuikis ir Zuikienė...

Garnys

Garny, garny, ga ga ga!

Tavo pati ragana,

Išvažiavo žagarų,

Parvažiavo be nagų.

Man bandelės nekepė,

Kad ir kepė – nedavė,

Po varteliais pakišo,

Žila kiaulė iškniso.

Garny, garny, ga ga ga!

Tavo pati ragana,

Po varteliais pakišta,

Šiaudų kūliu užkišta.

Tie varteliai virst virst,

Tavo pati virkt virkt!

Tie varteliai sudegė,

Tavo pati nulėkė.

Garny garny, ga ga ga!

Bus tau ir varlės gana.

Aš ir turiu vieną, bet manau, kad ne tas...

Eglutė

Kaip manai,

Kaip manai,

Kur eglutės

Namai?

Papuošta

Aprengta

Kambary –

Lyg ne ta.

Be sesulės,

Mamos –

Ne namuos,

Ne namuos.

Ne namuos,

Ne namuos.

Ilgesys

Ją kamuos.

Nes kaskart

Vakare

Šaukia eglę

Giria.