Jūsų keisčiausias pasimatymas

Neturėjau tokių,arba greičiausiai nebe pamenu,sklerozė :lol:

Mano istorijoj tai gal ne pats pasimatymas buvo keistas, bet iki jo juokinga :)

Prieš daug metų rugpjūčio pabaigoj buvau vos savaitė atvažiavusi mokintis iš provincijos į Kauną ir prieš įsikeliant į bendrabutį truputį pagyvenau pas savo draugę kaunietę. Su ja nuvažiavom į Dainų slėnį į kažkokią rugsėjo pirmos šventę. Pakabino mus tokie vaikinukai, simpatiški, bet girtut girtutėliai. Nepiktybiški pasirodė - pašokom, pakalbėjom, kiek ten su girtais tos kalbos išėjo, o vienas jų paprašė mano telefono. Tai draugė pasilazdavojo ir sako klausyk, jei atsiminsi - ir pasakė savo namų telefoną (dar pas ją gyvenau, o apie mobilius net nesvajojom). Ir ką gi, didžiausias nustebimas buvo, kad po kelių dienų paskambino ir pakvietė mane į pasimatymą :)

Tai čia istorija tik prasidėjo. Nežinau kas man susisuko galvoj, bet pasirašiau tokiai avantiūrai. Miesto nepažinojau visiškai, vaikinuko taip pat. Sutarėm, kad susitiksim prie to paties Dainų slėnio berods 8 vakaro. Draugė pasakė, kad iki ten nuo jos namų (Ašigalio g.) važiuoja 14 troleibusas. Na ką, išėjau į sustojimą ir įsėdau į tą troleibusą. Jis pavažiavo pora sustojimų ir sustojo, visi žmonės išlipo, šviesas troleibuse išjungė. Sėdžiu pasimetus ir nežinau ką daryt, nes pagal mano menką suvokimą, jis turėjo važiuoti gan toli. Žiūriu ir vairuotojas išlipo, lauke rūko, kalba su kitais vyrukais. Tada kažkas mane pastebėjo ir parodė jam. Vairuotojas vėl įlipo, įjungė šviesą ir klausia manęs, ko čia sėdžiu. O aš pasimetus: "Ką, kelias baigėsi?". Nepamirštu lig šiol, kaip jis juokėsi... Sako, "na ne, nesibaigė" :) O aš: "į Dainų slėnį važiuoju...". Jis man: "Važiuok, važiuok..." tik tada supratau, kad ne į tą pusę įsėdau ir troleibusas mane ne į Dainų slėnį, o į troleibusų depą atvežė :)

Žodžiu, pralaukiau trulike kiek ten reikėjo - apie 20 minučių, pajuokinau lauke rūkančius vairuotojus, kol troleibusas pagaliau apsisuko ir pajudėjo link Dainų slėnio. Kantrus vaikinas pasirodė, vis dar manęs laukė, nors vėlavau beveik pusvalandį. Nesigailiu lig šiol, kad taip avantiūristiškai pasielgiau, nes nuo tada su juo išsirutuliojo gan graži draugystė, nors baigus mokslus ir nutrūko...

čia tai linksmai :)

nu geras..bet vaikinukas tikrai lb kantrus..;]

nijoliux, o kodel nutruko rysys tarp jusu..?

man dar nebuvo ..;D

nu geras..bet vaikinukas tikrai lb kantrus..;]

nijoliux, o kodel nutruko rysys tarp jusu..?

man dar nebuvo ..;D

Nutrūko, nes jis vieną dieną paprasčiausiai dingo...

Tik tada susigriebiau, kad apie jį mažai ką žinau - net telefono neturėjau :( Tiesa, adresą žinojau, bet pati važiuot pas jį nedrįsau - niekad nebuvau buvusi. Pamaniau, kad gal susirado kitą merginą, maža ką.

Susirado jis mane beveik po metų. Irgi turėjo vargelio, bet kažkaip rado. Taigi išdygo vieną dieną priešais mane mano naujam nuomojamam bute, kai aš koridoriuje lubas su kalkėm balinau ir buvau visa sutrina iki ausų Atsimenu, džiūgavo lyg pamišęs, tikėjosi atnaujinti draugystę. Tik aš jau kurį laiką draugavau su dabartiniu savo vyru ir tada mūsų santykiai pamažu kaip tik rimtėjo. Teko rinktis - nutariau nesidairyt atgal, nenorėjau kad vėl taip nutiktų. Kaip senais laikais nuėjom kartu į mėgstamiausią abiejų kavinukę, pasikalbėjom "nuo dūšios" - prisipažino, kad atseit su draugais išgėrę kvailiodami nuvarė mašiną ir buvo policijos susemti; kaip supratau, sėdėjo. Todėl ir nedrįso apie save duot žinių. Gaila vaikino, šiaip atrodo nuoširdus žmogus buvo, bet slapukas. Bet kuriuo atveju nesigailiu nieko, o tą mūsų draugystę pamenu su šypsena, graži buvo :)