Butaforija tikrai sunkus metas dabar jusu seimoji ,ir patarimus sunku dalinti nes visur skirtingi zmones ir ju charakteriai ir aplinkybes .Gal galvoju pagelbes ikeltas straipsniukas -mano manymu tikrai yra cia protingu minciu o gal ir pravers tavo situacijoji .Ir didziules stiprybes tau ir mylek labiau save Suvokimas, kad žmogus, kurį mylite, tolsta, kad nesate jam svarbiausia, yra labai skaudus ir nešantis pyktį bei nusivylimą. Tačiau santykiai tarp vyro ir moters nepasižymi pastovumu. Norėdami santuokoje išgyventi džiaugsmą ir ramybę, turime žinoti, kad tai reikalauja nuolatinių pastangų ir reagavimo. Buvimas kartu primena kelią, kurio pakelių kraštovaizdis nuolat kinta. Eidami pro žaliuojančias pievas, nepaprasto grožio ežerus, galime nė nepastebėti, kai aplink prasideda dykumos paveikslas. Gamtos metaforos gal kiek per saldžios, tačiau tai leidžia geriau pamatyti, jog sutuoktinių gyvenimas yra kintantis ir reikalaujantis kasdienio apsisprendimo: kaip gyventi ir ką rinktis, kuriuo keliu eiti. Panašu, kad gyvenate su žmogumi, kuris nėra labai aktyvus santykių puoselėtojas. Tačiau paradoksas yra tas, jog neretai vyrai pasyvūs tampa atsidūrę šalia itin aktyvių moterų. Aprašydama savo sunkumą, minėjote, kad jausmų demonstravimo iniciatorė dažniausiai buvote jūs. Tai galėjo sukurti tokį buvimo kartu modelį, jog šeimos emocijos yra jūsų atsakomybė, o vyras palaipsniui jos visai atsisakė. Emocinio atšalimo priežasčių gali būti labai įvairių. Prie to prisideda ir amžiaus krizė, kurios metu stengiamasi ieškoti naujo būdo arba pasyviai išgyvenama nuoskauda dėl nenusisekusių pasirinkimų ir panašiai. Vertybės taip pat čia yra ne paskutinėje vietoje. Laiko ir energijos eikvojimas internetinėms pažintims yra išėjimas iš šeimos erdvės, siekiant sau susikurti naują tikrovę. Tai dažniausiai susiję su atšalimu ir motyvacijos ką nors keisti stygiumi. Kiek tai įmanoma, suprantu, kaip tokios situacijos pakerta norą ką nors daryti. Tačiau jei nebeturime jėgų, tai nelabai galime tikėtis ir pokyčių. Todėl tolesni komentarai visgi susiję su tuo, jog kitokią situaciją gali sukurti tik kitoks jūsų elgesys ir buvimo kartu būdas. Su visa pagarba jūsų nenorui kalbėtis, visgi nežinau geresnės pradžios, kaip tik konstruktyvaus pokalbio iniciavimas. Pokalbio tikslas - išsakyti savo būseną ir jausmus, kurie kyla gyvenant tokį gyvenimą. Pradžioje nereikėtų reikalauti ar smerkti. Kalbėkite tik apie tai, kaip jaučiatės. Jei norite pasakyti, kad koks nors vyro elgesys jus skaudina, tai svarbiausia nenaudoti tokių frazių kaip „Tu niekada manęs nemylėjai”, „Tu niekad nesupratai manęs”, „Tu visai nerodai man dėmesio” ir panašiai. Geriau savo nusivylimą išreikšti žodžiais, įvardinančiais situaciją ir jausmus. Tai sukelia mažiau pykčio ir neverčia žmogaus gintis ar menkinti kitą: „Man sunku, kai tu daug laiko praleidi prie kompiuterio”, „Norėčiau kartu praleisti daugiau laiko”, „Norėčiau, kad mes pabandytume paieškoti išeities”, „Man sunku ištverti mūsų atšalimą”, „Matyt, turi savų paaiškinimų tokiam savo elgesiui, bet man yra sunku gyventi nepatiriant švelnumo, dėmesio apraiškų”, „Jaučiu pyktį, kai negaunu to, ko labai norisi: švelnumo apraiškų, gėlių, vakarojimų kartu” ir t.t. Išsakius savo jausmus, būtų gerai paklausti, kaip jūsų vyras jaučiasi su jumis ir ko jis norėtų, kaip jis įsivaizduoja buvimą kartu ir panašiai. Interpretavimas apie tai, ar mus myli, ar ne, ar mes esame svarbūs kitam, ar ne, kartais gali pavesti. Turime kalbos dovaną, todėl lengviausia atsakymus sužinoti pasinaudojus ja. Jei išaiškės, kad abu turite troškimą būti kartu, tik poreikiai yra skirtingi, pabandykite iškelti klausimą, ką daryti, kad kiekvienas galėtumėte jaustis taip, jog santykis sukeltų kuo mažesnę kančią ir kuo didesnį abipusį pasitenkinimą. Kalbant reikėtų suvokti, kad ryšiai šiuo metu yra ne tokie, kurie jus tenkintų, tačiau jie negali iš karto pasikeisti ir tapti pilnavertiškais. Tam reikia laiko bei abipusio įsitraukimo. Gali būti, kad vieno pokalbio nepakaks, jog situacija pasikeistų. Tada svarbiausia išvengti tokių vertinimų kaip: „Tu nieko nesugebi padaryti”, „Kam žadėjai, jai nesugebi ištesėti” ir panašiai. Kaltinimai sumažina motyvaciją stengtis. Galite pabandyti susitarti, kad kartą per savaitę turėsite poros vakarus, kurių metu be kitų pokalbių, aptarsite kuo nudžiuginote vienas kitą per savaitę, o ką dar nėra taip lengva priimti kito elgesyje. Turint abipusį norą ir stengiantis naudoti kuo daugiau susitarimų, savo jausmų išsakymų, tačiau vengiant smerkimų, galima bent jau pajudėti iš mirties taško ar sustabdyti nutolimą. Tačiau tam reikia pastangų ir laiko. Svarbu neprisiimti visos atsakomybės už santuokos išgelbėjimą. Klauskite, ką kiekvienas jūsų gali padaryti, bet nesiūlykite ir nesiimkite visos atsakomybės, gelbėdama ir atnaujindama santykius. Esate pora, kuri gali vėl turi atrasti sutuoktinių vaidmenis, kurie slėpėsi po tėvų vaidmenimis. O tai nėra lengva. Gali padėti ir prisiminimas, kaip anksčiau sprendėte iškilusias krizes. Jei vis dėl to išgirsite, kad sutuoktinis neturi motyvacijos ką nors keisti, ir pokalbis virs kaltųjų paieška, beliks išeitis susitaikyti su tuo, ką per sunku pakeisti. Santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Kad ir kaip būtų skaudu, galime paskatinti, bet negalime priversti, kad kitas žmogus saugotų santykius. Esant nepakeičiamai situacijai, leiskite sau išgyventi skausmą, liūdesį ir kitus jausmus, kurie kyla. Nesistenkite apgaudinėti savęs. Palaipsniui pabandykite nukreipti savo mintis nuo santykių į kitas gyvenimo erdves. Pagalvokite, kokios dar gyvenimo sritys jums yra svarbios ir kurias esate apleidusi šiuo metu. Įsitraukimas į kitas veiklas šiek tiek palengvins būseną, atpalaiduos, gal net padės pamatyti kitokius, naudingesnius sprendimus.
