selll

O as noreciau i Japonija, tai turbut vienintele salis, kuria noreciau pamatyti labiausiai O po jos Afrika.

O mes ko gero abu cholerikai, tai ka dabar daryt

Jie ne kiaulės, jie paršai, bent jau dauguma iš jų

"Niekada nesigalinėk su kiaule, apsidrėbsi purvais. Be to, kiaulei tai patiks."

- George Bernard Shaw

Arlene, tu tikra rašytoja, viską taip gražiai nupasakojai, pavydas suėmė. O gal reikėjo tada imti ir prisipažinti?

?Screensaver? moteris. Jai niekas nerupi, taeiau su ja smagu!

A? turbut "screensaver" gra?uolyte :laugh:

Mažas mažas drąsus spindulys

pakutena švelniai noselę...

Rankos siekia dangaus, ieško žemės

Vėjas virpančius debesis gena...

Aš tyliu tyloje,

Kad išgirsčiau

Kaip alsuoja beribė šviesa...

Kaip ji tiesia man virpančią ranką...

Aš be jos...Aš prie jos... Aš joje...

Gra?ios eiles Geiste :pack2_thumbup[1]: Ir a? kartais kuriu, kada bloga nuotaika :cray , arba kada gera :05[1]: . Pagal nuotaika susikuria ir eilera?eiai, liudni, arba kupini meiles .

Daužo krantą pašėlusi jūra,

Smėlį žarsto nuo kranto ir vėl

Pina vandeniu taką link burės.

Ji nemoka tylėt kažkodėl.

Braido putom po pakraštį kopų,

Vaikšto vėjas beribiu krantu.

Numalšint meilės geismo nemoku,

Kai dvasia šėlsta jūros vardu.

Tarsi bangos krūtinę užlieja

Išprotėjus purslų lavina,

Daužo kūną padūkusiu vėju,

Širdį plėšo pakvaišus aistra.

Apkabinęs suspaudžia vėl skausmas,

Abejonės liūliuoja sapnais.

Tarsi paslėptas užburia jausmas,

Atskaraidintas žuvėdros sparnais.

Paukštis paliečia žmogišką mintį

Iš paveikslo ar praeities

Ir vėl prikelia gęstančią viltį

Savo jausmą į jūrą išliet.

Tarsi uolą apšlaksto ji tylą

Išsiveržusia meilės banga.

Ilgesys plėšo žvilgsniu krūtinę,

Lyg tai jūra dėl visko kalta.

Jūros pakraštį braido vėl pėdos,

Vėjo žingsniai nusineša mus.

Mes lyg paukščiai benamiai be vietos,-

Medžio lizdui sukraut nebebus.

Vėl beprotiškai traukia į jūrą,-

Juodą gelmę pajunta širdis...

Nusiplaukim nuo kūno, kas buvo:

Praeitis žaizdomis ten užgis.

Ošia žvilgančios saulėje bangos,

Plaka mylinčius, muša perdien

Ir putpjančiu žalčiu vėl rangos-

Tai hipnozė kažkokia vis vien.

Įsismagina šėlstančios bangos,

Griauna smėlį nuo kopų senų,

Kai nurims čia jų ašarų raudos,

Vėjas vėl jas pustys nuo krantų.

Pastatys vėjas kopose pilį,

Saulė aukso smiltim atsiduos.

Tarsi jūra tas jausmas, kai myli;

Neišblės, neišnyks, neišduos.

Užtruko pauzė. Laikas stojo

Į vieną gretą su tamsa.

Gyvenimas pasiligojo

Senai pažįstama liga.

Vėl atsivėrė žaizdos senos,

Žiojėja properšų akim,

O kūnas, tarsi medis senas,

Pasviręs iriasi pirmyn.

Kad vėl užvesti naują laiką,

Ištrinti pauzes ir ligas,

Užgydyt properšas besaikes,

Įpūst gyvybę į dienas

Ir pelenuos pražydint gėlę,

Griuvėsiuos pastatyt namus,

O dar vėliau - ramybės dėlei

Į juos įleisti tik savus.

Išėjau ieškoti laimės -

Nežinau kaip ji atrodo,

Gal jinai mieste, gal kaime,

Pasislėpusi už sodo.

Išėjau ieškoti meilės,

Bet ir jos aš nepažįstu.

Sako, kad prie meilės eilės,

O stovėt jose nedrįstu.

Išėjau ieškoti saulės.

Žiū, už mano namo kampo

Vakarėjančiu dangum

Saulė už miškelio slenka.

Išėjau ieškoti draugo,

Daug pro šalį jų praėjo

Tik nei vienas nesustojo

Ir manęs nepastebėjo.

Išėjau žvaigždės ieškoti

Stebuklingos vakarinės,

O pro mano namo langus

Šnabžda įkandin kaimynės -

"Ieško, ieško ir neranda,

Pametė ir neužmiršta."

Užsimetęs tamsią skrandą

Ant manęs pasaulis niršta.

Ir vis tiek išeisiu laimės

Po pasaulį paieškoti,

O suradusi, parnešiu

Tau prie kojų pasikloti.

Palieski pienės pūką,

Šilkinį žemės rūką,

Kai kilti saulė kvies,

Kai aukso strėlę svies.

Klausyk kaip romiai plazda

Plaštakė virš kalvos,

Kur debesys sustingę,

Vaivorykštę vaizduos.

Nuskink lelijos žiedą,

Įkvėpk žydros rasos,

Pagauk nerimtą vėją,

Sušildyk jį delnuos.

Kažkas išmėtė lobius

Virš žemės pilkumos,

Surask juos, būk karalium

Pasaulio ir gamtos.

Jau paskutinį rytą

Keliuosi su šviesa

Auštu su ryto aušra

Garuoju su šalta rasa

Jau paskutinę dieną

Kalbėjau su tolima saule

Uždegiau tarp žmonių meilę

Išsklaidžiau pražydusią laimę

Paskutinį vakarą

Skrendu kartu su migla

Plaukiu su skaidria rasa

Ateinu su nakties tamsa

Paskutinę naktį

Skaičiuoju krentančias žvaigždes

Stebiu juodas mėnulio dausas

Jaučiu mažų žmonių kančias

Išeinu, nes yra naujieji

Su kitomis viltimis

Skirtingomis mintimis

Šiltesnėmis širdimis...

Kažkas netikra. O baltoj žiemoj

Ir pėdsakai visi balti, balti.

Vienodai girgžda sniegas provėžoj,

Akis nudelbę medžiai apsnigti.

Ir niekas nieko tau nepasakys,

Nors gerklėje jauti netikrą skonį.

Kažkur pasimetė viena dalis,

Kad būtų užbaigta visa dėlionė.

Kažkas netikra. Nežinau pati

Kaip išsijoti visą sniegą purų,

Kad pėdsakai išlįstų netikri

Dar nesuspėjus jiems atverti durų.

Noriu būti

šviesa tavo akyse,

šypsena vaiko veide,

močiutės paskutinė malda,

naujagimio mažoje širdelėje,

jo pirmo įkvėpimo galioje.

Noriu pajusti tai, ką jaučia

tikros laimės ašara,

pirmos meilės žvilgsnis,

pirmas kurčiojo garsas

ar aklojo vaizdas

ir nebylio žodis.

Noriu skrist kaip paukštis

giliajame danguje, raides rašyti

ir parašyti: "Aš laiminga..."

Noriu plaukt su žuvim,

tamsiame vandenyno dugne

iš kriauklių sudėlioti:

"Nes gyva".

Žaist kaip mažas vaikas,

pagaliu braižyti kelyje:

"Aš laiminga savyje".

O vėliau žemėje atsistoti

ir ištarti: "Kiek yra visko,

ko nereikia man žinoti!"

Mes kartu

Sėdžiu ir siuvinėju -

Baltą su juodu jungiu.

Geresnį pasaulį kuriu,

Kur tilptume aš ir tu.

Sėdžiu ir mezgu -

Žalią su raudonu jungiu.

Gražesnį pasaulį kuriu,

Kur tilptume mes abu.

Stoviu ir ardau, trinu,

Visas spalvas padalinu,

Nes tokio pasaulio nerandu,

Kur tilptume mes kartu...

Beriu švelniai žiedus

į smilkstantį vandenį...

Iriuosi į tamsą

kasas išsipynusi...

Ir valtis nevaldoma

virsta į debesį,

Kažkur danguje

tarp žvaigždelių pakibusį...

Nakties ramuma...

Visatos buvimas...

Ir aš savimi visą erdvę palietusi...

Plaukiu dangumi ten kur neša likimas –

Žvaigždelė skaidri

Mano kelią nušvietusi...

Aš akmuo... tavo kelio akmuo...

Vis glostau pėdas liūdnas...

Kas gi kitas tave paguos?..

Kol tu vienišas, tol ir aš...

Man neskauda... tik eiki tvirtai...

Palydėsiu tave akimis...

Eik tik tiesiai... mylėk tik karštai....

Kaip tave myli mano širdis...

Jei sugrįši, sutiksiu tave....

Nubučiuosiu lūpom švelniai...

Jei negrįši... stebėsiu tave

Žvaigždėse... amžinai...amžinai...

Vėl vakaras nuplauna

blunkančias spalvas…

palieka tik vienatvę ir ramybę…

Žvaigždžių prižarsto pievas ir lankas,

Įmaišo pasaką į realybę…

Ir nebeklausk, ko tyli vyturiai

Ir neieškok, kur laumžirgiai nuskriejo…

Tik paguldyk širdelę, kur rugiai

Nebesulaukia tavo meilės vėjo…

nice bet galetumet dar idet kokios nors juokingos poezijos o nevien apie meile.. :clap:

Fruktas, o tu supranti ka reiskia zodis "romantika"? Kazkaip man nesiderina zodis "romatika" ir "juokinga" Sorry, nereikia mums cia jokios juokingos poezijos.Cia mes norim tureti ramu kampeli, be juokeliu

Man tai viso lapo neu?tekto, i?vardinti be ko negaleeiau gyventi :doh

Tik nepalik manęs vienos ilgiau nei parai

Nes vėl žvėrim pavirsiu ir išeisiu

Sudilusioj tyloj virpėsiu į mėnulį

Ir rūkui pasiglemžti sielą leisiu…

Žiedai mane apglėbs, žvaigždė palaimins…

Liūdės ant skruosto surinkta rasa,

O aktys švies tamsoj lyg baltos saulės…

Kol auštant susiliesiu su tamsa…

Ir nebelauk manęs daugiau paukščiu sugrįžtant…

Nebeminėki vardo tos kurios nėra…

Aš išėjau į savo žalią amžinybę…

Akloj tamsoj žvaigždė neatrasta.

Pasiimsiu tik tiek,

kiek telpa į delną....

nešiu...nešiu...virpėsiu...

kalbėsiu vis maldą...

bersiu... glostysiu... liesiu...

bučiuosiu.... šnabždėsiu...

nepaliksiu... tikėsiu.....

su meile pasėsiu...

ir išdygsiu...

žalia ir tyra gyvybe...

augsiu....bręsiu...žydėsiu...

vysiu.... noksiu...prisirpsiu....

vesiu vaisių... mylėsiu...

gyvensiu...

ištirpsiu...

Aš būsiu tavo,

Jei surinksi mano veidą

Iš šukių išbarstytų šakose...

Aš būsiu tavo,

Jei išgirsi mano vardą

Vėjeliui dvelkiant liepų šakose..

Aš būsiu tavo,

Jei pajusi mano dvelksmą,

Nuplovus lietui dulkes nuo žiedų...

Aš būsiu tavo,

Jei tik sugebėsi,

Mane surasti, vieną – tarp visų...

Išskrisiu į dangų.... į mėlyną dangų...

Ieškosiu tenai tavo gylio akių...

Sudilsiu tavęs nesuradus į blankų

Alsavimą sodų baltų debesų....

Ir jei kadanors tavo glostantys žinsgsniai

Pavargs nuo vienatvės, apkurs nuo tylos,

Švelniausiais lašais tau palaiminsiu kaktą,

Širdis tau per naktį lopšinę dainuos...