selll

O as noreciau i Japonija, tai turbut vienintele salis, kuria noreciau pamatyti labiausiai O po jos Afrika.

O mes ko gero abu cholerikai, tai ka dabar daryt

Jie ne kiaulės, jie paršai, bent jau dauguma iš jų "Niekada nesigalinėk su kiaule, apsidrėbsi purvais. Be to, kiaulei tai patiks." - George Bernard Shaw

Arlene, tu tikra rašytoja, viską taip gražiai nupasakojai, pavydas suėmė. O gal reikėjo tada imti ir prisipažinti?

A? turbut "screensaver" gra?uolyte :laugh:

Mažas mažas drąsus spindulys pakutena švelniai noselę... Rankos siekia dangaus, ieško žemės Vėjas virpančius debesis gena... Aš tyliu tyloje, Kad išgirsčiau Kaip alsuoja beribė šviesa... Kaip ji tiesia man virpančią ranką... Aš be jos...Aš prie jos... Aš joje...

Gra?ios eiles Geiste :pack2_thumbup[1]: Ir a? kartais kuriu, kada bloga nuotaika :cray , arba kada gera :05[1]: . Pagal nuotaika susikuria ir eilera?eiai, liudni, arba kupini meiles .

Daužo krantą pašėlusi jūra, Smėlį žarsto nuo kranto ir vėl Pina vandeniu taką link burės. Ji nemoka tylėt kažkodėl. Braido putom po pakraštį kopų, Vaikšto vėjas beribiu krantu. Numalšint meilės geismo nemoku, Kai dvasia šėlsta jūros vardu. Tarsi bangos krūtinę užlieja Išprotėjus purslų lavina, Daužo kūną padūkusiu vėju, Širdį plėšo pakvaišus aistra. Apkabinęs suspaudžia vėl skausmas, Abejonės liūliuoja sapnais. Tarsi paslėptas užburia jausmas, Atskaraidintas žuvėdros sparnais. Paukštis paliečia žmogišką mintį Iš paveikslo ar praeities Ir vėl prikelia gęstančią viltį Savo jausmą į jūrą išliet. Tarsi uolą apšlaksto ji tylą Išsiveržusia meilės banga. Ilgesys plėšo žvilgsniu krūtinę, Lyg tai jūra dėl visko kalta. Jūros pakraštį braido vėl pėdos, Vėjo žingsniai nusineša mus. Mes lyg paukščiai benamiai be vietos,- Medžio lizdui sukraut nebebus. Vėl beprotiškai traukia į jūrą,- Juodą gelmę pajunta širdis... Nusiplaukim nuo kūno, kas buvo: Praeitis žaizdomis ten užgis. Ošia žvilgančios saulėje bangos, Plaka mylinčius, muša perdien Ir putpjančiu žalčiu vėl rangos- Tai hipnozė kažkokia vis vien. Įsismagina šėlstančios bangos, Griauna smėlį nuo kopų senų, Kai nurims čia jų ašarų raudos, Vėjas vėl jas pustys nuo krantų. Pastatys vėjas kopose pilį, Saulė aukso smiltim atsiduos. Tarsi jūra tas jausmas, kai myli; Neišblės, neišnyks, neišduos.

Užtruko pauzė. Laikas stojo Į vieną gretą su tamsa. Gyvenimas pasiligojo Senai pažįstama liga. Vėl atsivėrė žaizdos senos, Žiojėja properšų akim, O kūnas, tarsi medis senas, Pasviręs iriasi pirmyn. Kad vėl užvesti naują laiką, Ištrinti pauzes ir ligas, Užgydyt properšas besaikes, Įpūst gyvybę į dienas Ir pelenuos pražydint gėlę, Griuvėsiuos pastatyt namus, O dar vėliau - ramybės dėlei Į juos įleisti tik savus.

Išėjau ieškoti laimės - Nežinau kaip ji atrodo, Gal jinai mieste, gal kaime, Pasislėpusi už sodo. Išėjau ieškoti meilės, Bet ir jos aš nepažįstu. Sako, kad prie meilės eilės, O stovėt jose nedrįstu. Išėjau ieškoti saulės. Žiū, už mano namo kampo Vakarėjančiu dangum Saulė už miškelio slenka. Išėjau ieškoti draugo, Daug pro šalį jų praėjo Tik nei vienas nesustojo Ir manęs nepastebėjo. Išėjau žvaigždės ieškoti Stebuklingos vakarinės, O pro mano namo langus Šnabžda įkandin kaimynės - "Ieško, ieško ir neranda, Pametė ir neužmiršta." Užsimetęs tamsią skrandą Ant manęs pasaulis niršta. Ir vis tiek išeisiu laimės Po pasaulį paieškoti, O suradusi, parnešiu Tau prie kojų pasikloti.

Palieski pienės pūką, Šilkinį žemės rūką, Kai kilti saulė kvies, Kai aukso strėlę svies. Klausyk kaip romiai plazda Plaštakė virš kalvos, Kur debesys sustingę, Vaivorykštę vaizduos. Nuskink lelijos žiedą, Įkvėpk žydros rasos, Pagauk nerimtą vėją, Sušildyk jį delnuos. Kažkas išmėtė lobius Virš žemės pilkumos, Surask juos, būk karalium Pasaulio ir gamtos.

Jau paskutinį rytą Keliuosi su šviesa Auštu su ryto aušra Garuoju su šalta rasa Jau paskutinę dieną Kalbėjau su tolima saule Uždegiau tarp žmonių meilę Išsklaidžiau pražydusią laimę Paskutinį vakarą Skrendu kartu su migla Plaukiu su skaidria rasa Ateinu su nakties tamsa Paskutinę naktį Skaičiuoju krentančias žvaigždes Stebiu juodas mėnulio dausas Jaučiu mažų žmonių kančias Išeinu, nes yra naujieji Su kitomis viltimis Skirtingomis mintimis Šiltesnėmis širdimis...

Kažkas netikra. O baltoj žiemoj Ir pėdsakai visi balti, balti. Vienodai girgžda sniegas provėžoj, Akis nudelbę medžiai apsnigti. Ir niekas nieko tau nepasakys, Nors gerklėje jauti netikrą skonį. Kažkur pasimetė viena dalis, Kad būtų užbaigta visa dėlionė. Kažkas netikra. Nežinau pati Kaip išsijoti visą sniegą purų, Kad pėdsakai išlįstų netikri Dar nesuspėjus jiems atverti durų.

Noriu būti šviesa tavo akyse, šypsena vaiko veide, močiutės paskutinė malda, naujagimio mažoje širdelėje, jo pirmo įkvėpimo galioje. Noriu pajusti tai, ką jaučia tikros laimės ašara, pirmos meilės žvilgsnis, pirmas kurčiojo garsas ar aklojo vaizdas ir nebylio žodis. Noriu skrist kaip paukštis giliajame danguje, raides rašyti ir parašyti: "Aš laiminga..." Noriu plaukt su žuvim, tamsiame vandenyno dugne iš kriauklių sudėlioti: "Nes gyva". Žaist kaip mažas vaikas, pagaliu braižyti kelyje: "Aš laiminga savyje". O vėliau žemėje atsistoti ir ištarti: "Kiek yra visko, ko nereikia man žinoti!" Mes kartu Sėdžiu ir siuvinėju - Baltą su juodu jungiu. Geresnį pasaulį kuriu, Kur tilptume aš ir tu. Sėdžiu ir mezgu - Žalią su raudonu jungiu. Gražesnį pasaulį kuriu, Kur tilptume mes abu. Stoviu ir ardau, trinu, Visas spalvas padalinu, Nes tokio pasaulio nerandu, Kur tilptume mes kartu...

Beriu švelniai žiedus į smilkstantį vandenį... Iriuosi į tamsą kasas išsipynusi... Ir valtis nevaldoma virsta į debesį, Kažkur danguje tarp žvaigždelių pakibusį... Nakties ramuma... Visatos buvimas... Ir aš savimi visą erdvę palietusi... Plaukiu dangumi ten kur neša likimas – Žvaigždelė skaidri Mano kelią nušvietusi...

Aš akmuo... tavo kelio akmuo... Vis glostau pėdas liūdnas... Kas gi kitas tave paguos?.. Kol tu vienišas, tol ir aš... Man neskauda... tik eiki tvirtai... Palydėsiu tave akimis... Eik tik tiesiai... mylėk tik karštai.... Kaip tave myli mano širdis... Jei sugrįši, sutiksiu tave.... Nubučiuosiu lūpom švelniai... Jei negrįši... stebėsiu tave Žvaigždėse... amžinai...amžinai...

Vėl vakaras nuplauna blunkančias spalvas… palieka tik vienatvę ir ramybę… Žvaigždžių prižarsto pievas ir lankas, Įmaišo pasaką į realybę… Ir nebeklausk, ko tyli vyturiai Ir neieškok, kur laumžirgiai nuskriejo… Tik paguldyk širdelę, kur rugiai Nebesulaukia tavo meilės vėjo…

Fruktas, o tu supranti ka reiskia zodis "romantika"? Kazkaip man nesiderina zodis "romatika" ir "juokinga" Sorry, nereikia mums cia jokios juokingos poezijos.Cia mes norim tureti ramu kampeli, be juokeliu

Man tai viso lapo neu?tekto, i?vardinti be ko negaleeiau gyventi :doh

Tik nepalik manęs vienos ilgiau nei parai Nes vėl žvėrim pavirsiu ir išeisiu Sudilusioj tyloj virpėsiu į mėnulį Ir rūkui pasiglemžti sielą leisiu… Žiedai mane apglėbs, žvaigždė palaimins… Liūdės ant skruosto surinkta rasa, O aktys švies tamsoj lyg baltos saulės… Kol auštant susiliesiu su tamsa… Ir nebelauk manęs daugiau paukščiu sugrįžtant… Nebeminėki vardo tos kurios nėra… Aš išėjau į savo žalią amžinybę… Akloj tamsoj žvaigždė neatrasta.

Pasiimsiu tik tiek, kiek telpa į delną.... nešiu...nešiu...virpėsiu... kalbėsiu vis maldą... bersiu... glostysiu... liesiu... bučiuosiu.... šnabždėsiu... nepaliksiu... tikėsiu..... su meile pasėsiu... ir išdygsiu... žalia ir tyra gyvybe... augsiu....bręsiu...žydėsiu... vysiu.... noksiu...prisirpsiu.... vesiu vaisių... mylėsiu... gyvensiu... ištirpsiu...

Aš būsiu tavo, Jei surinksi mano veidą Iš šukių išbarstytų šakose... Aš būsiu tavo, Jei išgirsi mano vardą Vėjeliui dvelkiant liepų šakose.. Aš būsiu tavo, Jei pajusi mano dvelksmą, Nuplovus lietui dulkes nuo žiedų... Aš būsiu tavo, Jei tik sugebėsi, Mane surasti, vieną – tarp visų...

Išskrisiu į dangų.... į mėlyną dangų... Ieškosiu tenai tavo gylio akių... Sudilsiu tavęs nesuradus į blankų Alsavimą sodų baltų debesų.... Ir jei kadanors tavo glostantys žinsgsniai Pavargs nuo vienatvės, apkurs nuo tylos, Švelniausiais lašais tau palaiminsiu kaktą, Širdis tau per naktį lopšinę dainuos...