Dailė kaip terapija: ištakos ir dabartis Kaip galime paaiškinti vis labiau augantį susidomėjimą dailės terapija? Galbūt tuo, kad dailės terapija akcentuoja žmogaus savigydos galimybes, orientuojasi į kiekviename žmoguje glūdintį vidinių jėgų ir sveikatos potencialą, tampriai susijusių su jo kūrybinėmis galiomis. Susidomėjimas dailės terapijos metodais atspindi šiuolaikinio žmogaus poreikį natūraliems, labiau kompleksiniams veikimo būdams, kuriuose dalyvauja ir protas, ir jausmai, kūnas ir siela, vyriškos ir moteriškos savybės. Dailės terapinis procesas pagrįstas tuo, kad reikšmingiausios žmogaus mintys ir pergyvenimai būdami pasąmoningos kilmės, gali būti greičiau išreikšti vaizdiniais, nei žodžiais. Dailės terapijos metodai yra susiję su kiekviename žmoguje glūdinčiu sugebėjimu projektuoti savo vidinius konfliktus į vizualines formas. Kai asmuo išreiškia savo vidinį patyrimą vaizduodamas (piešdamas, vaidindamas ir kt.), jis labai dažnai įgyja sugebėjimą apibūdinti tai žodžiais, kas leidžia brandžiau suvokti problemą, ją priimti ir konstruktyviai spręsti. Reikia atkreipti dėmesį, kad dailės terapinio proceso pamatas - tai kūrėjo, meninio produkto ir dailės terapeuto sąveika. Šiame procese kūrėjas sąmoningai ir aktyviai dalyvauja, reikšdamas ir nagrinėdamas savo asmeninį patyrimą, kuris gali būti ir trikdantis, gąsdinantis arba nemalonus. Tuomet meninis produktas tampa kaip asmens vidinio pasaulio dokumentas, kuris laikui bėgant gali keistis, jį galime stebėti. Pasaulinėje ir Lietuvos praktikoje dailės terapija taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms: neįgaliems vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims, asmenims, kurie siekia giliau save pažinti ir kt. Pastaraisiais metais dailės terapijos poreikis atsirado karštose karo, stichinių nelaimių nusiaubtose vietose. Vis populiarėja kūrybiškumo skatinimo programos stambioms verslo kompanijoms. Dailės terapijos metodai taikytini daugeliui visuomenės grupių, kurios jaučia poreikį kūrybiniame procese stebėti, vystyti ir atrasti naujus savo asmenybės bruožus ir galimybes. Skirtingoms klientų grupėms taikomi vis kiti dailės terapijos metodai. Pavyzdžiui, ankstyvojo amžiaus vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, labiau suvokti juos, lavinti kalbinę raišką. Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes, toks procesas gali daryti įtaką sulėtėjusiai to raidai. Nėščiųjų moterų grupėse siekiama dailės kūrybos procese atsipalaiduoti ir pajusti didžiulį pasitenkinimą piešiant bei tapant dažais. Tokie užsiėmimai sudaro sąlygas išreikšti įvairius jausmus, juos įvardinti ir tapti emociškai stabilesne. Meninės raiškos užsiėmimai, meno terapijos metodai profesinėms komandoms suteikia galimybes saugioje aplinkoje atgaivinti ir vėl patirti savo spontanišką kūrybiškumą, žaidimo procesą, leidžia būti jame, atrasti bei atskleisti naujas, dar neatskleistas savo asmenybės kūrybiškas puses, patirti bendros komandinės kūrybos džiaugsmą bei privalumus. Šiuose užsiėmimuose kiekvienas komandos narys turi galimybes patirti ir išgyventi netikėtas situacijas kartu su kitais komandos nariais. Užsiėmimo pradžioje, vykstant „apšilimui", pristatoma ir aptariama užduotis, supažindinama su turimomis medžiagomis (dažai, pieštukai, molis ir kt.), kaip jomis naudotis. Kūrybinis procesas trunka apie vieną valandą. Po to grupės nariai susirenka pristatyti savo kūrinių į bendrą ratą. Tuomet kiekvieno dalyvio idėjos, kūrybiniai impulsai yra pastiprinami visų dalyvių, senos idėjos išskleidžiamos naujais aspektais ir atrandami netikėti bendri sprendimai bei stimuoliuojamas individualus kūrybiškumas. Tokie užsiėmimai vedami „team - building‘o", asmenybės kūrybiškumo skatinimo, konfliktų sprendimo ir kt. tikslais. (Žr. http://www.dailes.net/ ). Šiandien dailės terapija yra taikoma kaip papildoma ir šiuolaikiška gydomojo proceso galimybė, asmens sveikatinimo būdas, geros savijautos priemonė. Nors yra žinoma, kad priešistoriniais laikais, o kai kuriose Afrikos tautelėse ir šiandien tai yra pagrindinis gydymo būdas. Specialiai apmokyti žyniai, išvarinėdavo piktąsias dvasias, persirengę įvairiomis būtybėmis, sukurdami ritminį, ritualinį judesio, garso ir vaizdo reginį. Pirmykštėse kultūrose piešinys ir spalva turėjo maginės ir neverbalinės komunikacijos reikšmę. Piešimas, vaidyba, muzika buvo pirmieji gydymo, bendravimo su gyvūnų, dievų pasauliu būdai. Spalvos ir dažai buvo svarbūs maginiai užkeikimo būdai pirmykščio žmogaus buityje. Spalva buvo savotišku žodžiu, gimdančiu arba užmušančiu, geru arba blogu. Įtraukta į ornamento struktūrą arba tapybinį atvaizdą, spalva taip pat atlikdavo ir kitas žodžio funkcijas - palaikyti ryšį ir bendravimą tarp žmogaus ir jo dievų bei dvasių. Vienas iš seniausių ir žinomų epizodų, aprašytų Biblijoje, yra istorija apie karalių Saulių, gyvenusį 11 amžiuje prieš mūsų erą. "...nuo Sauliaus nusisuko Dieviškoji Dvasia..." (Biblija, 16 dalis). Saulius suserga depresija ir tarnai pataria karaliui klausytis liutnės garsų, tikėdamiesi tuo palengvinti jo dalią. Jie suranda Dovydą, "mokantį groti, drąsų, karingą, savimi pasitikintį žmogų". "Džiaugsmingiau ir geriau" tampa Sauliui, kai Dovydas pradeda groti ir greitai "pikta dvasia atsitraukia nuo jo". Kryptingas domėjimasis kitokia, ne parodine salonų daile pastebimas XIX a. pabaigoje. Pradėta domėtis vaikų ir psichikos ligonių menu. Tai buvo susiję su kultūrinėmis bei socialinėmis permainomis visuomenėje, kai kilo demokratiškumo, asmenybės laisvės idėjos. Domėjimasis vaikų bei psichikos ligonių menu buvo kaip atsvara akademiniam neoklasicistiniam, kanonų ir reikalavimų suvaržytam menui. Susidomėjimas ankstyvąja vaikų kūryba, pirmykščių kultūrų, Azijos ir Afrikos šalių menu tampa geriausiais ,,tikrojo" išgyvenimo, subtiliausios išraiškos pavyzdžiais. 1886, 1887, 1913 m. atsiranda pirmosios vaikų kūrybos studijos, kurios siekė pagrįsti vaikų piešimo proceso priežastis. Kartu auga susidomėjimas ,,patologiniu" menu. Atsiranda psichinių ligonių bei protiškai atsilikusiųjų kūrybos kolekcijos, tyrinėjimai. Didžiojoje Britanijoje susiformuoja ,, meno kaip gydymo " koncepcija. Kai kurie menininkai profesionalai savo kūryboje siekia imituoti protiškai atsilikusiųjų raišką, kaip laisvės, spontaniškumo ir nepriklausymo jokioms kultūrinėms tradicijoms pavyzdį. Dailės terapijos terminą pirmą kartą panaudojo dailininkas Adrian Hill ir psichoterapeutė Irene Champernowne apie 1940 m. Anglijoje. Būdamas pacientu Hill, kad laikas neprailgtų ligoninėje, pradėjo piešti. Vėliau skatino ir kitus tuberkulioze sergančius ligonius imtis kūrybos. Piešimas pasirodė labai veiksminga priemonė išreikšti nerimą kariams, kurie dalyvavo II-jame pasauliniame kare. Irene Champernowne rėmėsi K.G.Jungo teorija ir 1942 m. įsteigė centrą, kuriame šalia medicinos specialistų dirbo dailininkai, šokėjai, muzikantai. Tik XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Anglijoje ir JAV susiformavo dailės terapijos profesija bei jos pilnateisis funkcionavimas visuomenėje. Šiandien dailės terapeutai ruošiami daugelyje pasaulio universitetų. Lietuvoje dailės terapija pradėta taikyti nuo 1990m. Psichologijos specialistai meninę raišką taikė dirbdami su įvairių psichologinių sunkumų turinčiais paaugliais, jaunimu ir suaugusiais. 1993m. Vilniuje įvyko I-oji tarptautinė International Networking Group of Art Therapists konferencija. 1992 m. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos klinikoje buvo įkurta I-oji Lietuvoje meno terapijos studija. Dailininkai profesionalai, pedagogai, menotyrininkai, specialieji pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kt. specialistai meninę raišką pradeda taikyti dirbdami su neįgaliais vaikais ir suaugusiais, rizikos grupių vaikais ir kitomis klientų grupėmis. 1997 m. įsikūrė Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija LDTTA, kurios tikslas suvienyti šioje srityje dirbančius žmones, organizuoti kvalifikacijos tobulinimo programas, siekti, kad dailės terapeuto specialybė atsirastų ir Lietuvoje. Per beveik 10 savo veiklos metų LDTTA užmezgė bendradarbiavimo ryšius su dailės terapijos specialistais iš D.Britanijos, JAV, Rusijos, Čekijos. Konsultuojasi ir bendradarbiauja su Hertfordšyro, Roehampton universitetais Londone, Peterburgo meno terapijos asociacija, Adlerio psichologijos aukštąja mokykla Čikagoje ir kt. LDTTA nuolatos organizuoja teorinius praktinius seminarus, kurių vadovai žymūs pasaulyje dailės terapijos specialistai - dr. Janek Dubowski, dr.Nancy Slater ir kt. Dėl artimiausių dailės terapijos renginių prašome kreiptis adresu baudrone@centras.lt . 2004 m LDTTA užsakymu leidykla Apostrofa. išleido knygos „Dailė kaip terapija. Dailės taikymo gydymui įvadas" vertimą iš anglų kalbos. LDTTA dalyvauja ECARTE (European Consortium for Arts Therapies Education) rengiamose koferencijose, yra INGAT ( International Networking Group of Art Therapists) narė. Šiuo metu LDTTA iniciatyvinė grupė kartu su Lietuvos Ugdomosios muzikos terapijos asocijacijos iniciatyvine grupe bei Vilniaus Pedagoginiu Universitetu rengia Menų terapijos magistrantūros pragramos projektą, kurio ekspertai yra dr.Janek Dubowski (Roehampton universitetas, Londonas) ir dr.Nancy Slater (Adlerio psichologijos aukštoji mokykla,Čikaga). Tikimės, kad greitu laiku dailės terapiją galėsime studijuoti ir Lietuvoje. Šiandien universitetinės dailės terapijos pagrindų programos veikia Šiaulių universiteto specialios pedagogikos bakalauro programoje, M.Riomerio socialinio darbo bakalauro studijų programoje, Vilniaus Pedagoginio universiteto socialinės pedagogikos bakalauro ir magistrantūros studijų programose. Dr.Audronė Brazauskaitė, Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacijos pirmininkė
