Jarmina

Labai naudingi patarimai, manau reiks pabandyti jais pasinaudoti.

Pritariu Butaforijai šiuo klausimu.

Dukrai krikštų mama trečio gimtadienio proga išvėrė ausytes, nors aš asmeniškai būčiau dar palaukusi.

iskyla

Nijoliux, labai gražu.

Matosi, kad linksma buvo. Nuotraukos pasakiškos.

Aš irgi save mažai myliu, nors stengiuosi vis labiau save pamilti.

MYLĖK MANE Tu išeini - ir viskas dūžta skaudžiai, Ir vėl kaip siena stovi nežinia. Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu, Kad nepradėčiau šaukt "Mylėk mane!" Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese, Kai Tavo galvą rankomis liečiu. Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi Ir kai eini šaligatviu slidžiu. Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs, Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties. Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus, Mylėk iki mirties ir po mirties. Bet išeini - ir viskas taip netikra, Vėl vieniša dugne, Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo, Už jo - pilka kaip siena nežinia.

Vos liesdamas daiktus ir žmones, Aš laikausi pats už savęs Ir einu be dangaus malonės Per pasaulio gatves. Ir kažin kur rieda vežikai, Ir kažin ką loja šuva, Ir kažin ką plėšia plėšikai, Ir kažin kam ritas galva. Mus nelaimės veja, kaip aras Veja bėgančią avį laukais. Bet nei badas, nei maras, nei karas, Nei pragaras mūs nepakeis. Negaliu nė vienam padėti Ir padėti man neprašau. Negaliu nežydėt, neliūdėti Ir sau laiškus - eiles rašau.

Kiek kartų mes buvom laimingi, Tiesėm rankas į šviečiančią saulę. Į dangų su šypsena žvelgėm Ir rankas suglaudę laikėm. Kiek kartų mes buvom pavargę Ir akys mūsų jau merkės. Galvojom, kad reikia gyventi Ir sunkų laiką kartu ištverti. Kiek kartų ašaras liejom, Slėpėm savo akis. Viens kitą su panieka šaukėm Ir norėjom nebūti išvis. Kiek kartų mūs širdys šaukė, Kartojo žodį atleisk. Tačiau beržynai jau nebeklausė Ir vėjais paleido svajones visas. Kiek kartų klaidas dar darysim, Kartosim diena iš dienos. Nutilusios širdys akmenimis paliko Nejutusios viena jau kitos.

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu, Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu! O ateitis... ar tik vienuolio laimę lemia? Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas; Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi, Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi; Tik praeities kankins beširdis atminimas. O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi? Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones? Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės? Ir šypsena paskui naivėlius palydi! O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės, Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės; Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.

Bet tikrai kaip gražu, ir dukrytė, ir kepurytė. O mama tikra šaunuolė.

taupyklė

ALINA, Tas mielas riksmas šaltoje nakty, Tu jo dėka ir vėl mama esi. Kas išmatuot išdrįs tą jaudulį širdy? Ir kas pasvers vargus, kol vaiką augini? Stiprybės, laimės ir sveikatos, Naujos gyvybės susilaukus.

laumė

jamaika

Aš ir nežinau, ką dovanoti. Net nežinau, ar Kalėdoms dar būsiu Lietuvoj. Teks visvien kažką galvoti, nors neįsivaizduoju ką. Ateinantys metai - mano, tigro. Turėtų būti kaip ir neblogi.

Gyvenimas... - tai paukštis. Aukštai aukštai pakyla jis Ir nubloškia žemyn. Gyvenimas... - tai sapnas. Laimingam leidžia pasijust Ir sugrąžina atgalios. Gyvenimas... - tai skausmas. Nors širdy džiugu, Priverčia jis pravirkt. Gyvenimas... - kančia, Sunki, skaudi ir begalinė, Nenori duoti atgaivos. Gyvenimas... - tai meilė, Apvelkanti visus Troškimo gyventi rūbais. Gyvenimas... - draugystė, Dėl kurios mums ant galvų Meilės karūnos.

Po nakties ateina diena.. Po lietaus nušvinta rasa.. Ir ateina kita vėl diena.. Štai tokia ir yra rutina.. Tik jausmai ir tušti pažadai.. Kartais dieną pakeičia kitaip.. Liepia suktis laikui greičiau.. Arba sustot tučtuojau.. Tačiau kam ta tiesos valanda.. Jei meluosi net ir tada.. Nors ir būsi ištroškes tiesos.. Tu negausi jos niekados.. Per daug sunku sustoti meluoti.. Kai negali apie melą negalvoti.. Taip pripranta visi.. Šiam ilgam kely.. Meluoti, svajoti, ir tiesos ieškoti.. Nors pats ją žinai.. Tik kitiems nesakai..